Gali kilti humanitarinė katastrofa, kurios pasaulis dar nematė: kodėl analitikai bijo, kad Trampo planas dėl Irano gali nepavykti

O kas, jei Teherano atsakas bus ne raketos, o troškulys ir badas visame regione? Analitikai įspėja: laikas nebėra Trumpo sąjungininkas.

Pergalės euforija prieš realybės šaltį

Pasaulis sulaikęs kvėpavimą stebi tiesioginę transliaciją iš Artimųjų Rytų. Baltieji rūmai spinduliuoja pasitikėjimu savimi, o D. Trumpo retorika apie „naują erą be tironų“ skamba galingai.

Tačiau už blizgių antraščių slepiasi šiurpi nežinomybė. Istorija yra negailestinga mokytoja: režimai, kurie nuverčiami iš oro, retai kada virsta stabiliomis demokratijomis. 

Dažniau jie virsta „juodosiomis skylėmis“, kurios įsiurbia kaimynines valstybes, ekonomiką ir, galiausiai, patį agresorių. 

Šiandien analizuojame keturis esminius ramsčius, ant kurių laikosi (arba griūva) naujasis JAV planas.

„Oro galios mitas“: Ar įmanoma nuversti režimą be batų ant žemės?

Daugelis karo analitikų, įskaitant prestižinį „The Japan Times“, kelia egzistencinį klausimą: ar moderni technologija gali pakeisti fizinį buvimą? 

D. Trumpas griežtai atmetė sausumos pajėgų siuntimą į Iraną. 

Tai strategiškai gudrus ėjimas vidinei auditorijai JAV ir raminanti žinia sąjungininkams Europoje (įskaitant Lietuvą), kurie bijo JAV dėmesio atitraukimo nuo Rusijos grėsmės.

Tačiau karo istorija nežino nė vieno atvejo, kai vien tik aviacijos smūgiai būtų sėkmingai pakeitę valstybės valdymą ir užtikrinę stabilumą. 

Iranas – tai ne maža sala, o milžiniška, kalnuota teritorija su fanatiškai nusiteikusiais jėgos struktūrų likučiais. 

Be sausumos karių, kurie kontroliuotų gatves, uostus ir vyriausybinius pastatus, oro smūgiai sukuria tik griuvėsius ir pyktį. 

Ekspertai baiminasi, kad be „batų ant žemės“ JAV tiesiog paruoš dirvą dar didesniam chaosui, kuriame iškils ne demokratinė opozicija, o vietiniai karo vadai.

„Khameini efektas“: Nužudymas nereiškia pergalės

Apžvalgininkai pastebi pavojingą tendenciją: Vakarai dažnai nuvertina autoritarinių sistemų regeneracijos galimybes. Aukščiausiojo lyderio Ali Khameini pašalinimas buvo suvokiamas kaip „galvos nukirtimas“ drakonui. 

Tačiau Iranas nėra viena galva. Tai sudėtingas tinklas, sudarytas iš Islamo revoliucijos gvardijos korpuso (IRGC), religinių fondų ir galingų klanų.

Užuot kilę į sukilimą prieš žlungantį režimą, kaip tikisi Baltieji rūmai, Irano jėgos struktūros gali susivienyti po dar radikalesnių, keršto trokštančių karinių lyderių vėliava. 

Tai sukurtų vadinamąjį „Vakuumo efektą“ – kai senoji tvarka sugriauta, o naujos nėra kam įvesti. Tokiu atveju laukia ne taika, o brutalesnis, asimetrinis, „pogrindinis“ karas, kurio fronto linija bus ne dykuma, o kiekviena Teherano gatvė.

„Vandens karas“: Kai nafta tampa antraeiliu klausimu

Visi kalba apie naftos kainas, bet „Iran International“ pabrėžia kur kas kraupesnį scenarijų. Iranas supranta, kad negali laimėti tiesioginio konvencinio karo prieš JAV karinį laivyną. 

Todėl jų atsakas bus asimetrinis. Didžiausia regiono baimė šiandien – ne tik užblokuotas Ormūzo sąsiauris, bet ir gėlo vandens gamyklos kaimyninėse arabų šalyse (JAE, Saudo Arabijoje, Kuveite).

Jei Iranas, naudodamas dronus-kamikadzes ar narus-diversantus, sunaikintų pagrindines gėlinimo gamyklas, milijonai žmonių liktų be geriamojo vandens per 48 valandas. 

Tai sukeltų humanitarinę katastrofą, kurios pasaulis dar nematė. 

Tai į konfliktą priverstinai įtrauktų visas Persijos įlankos valstybes ir sukeltų tokią pabėgėlių bangą link Europos, prieš kurią 2015-ųjų krizė atrodytų kaip lengvas pasivaikščiojimas. Tai „Vandens karas“, kuriam Vakarai nėra pasiruošę.

Laikas – didžiausias Irano sąjungininkas

Analitikai pastebi, kad Irano strategija visada buvo grindžiama kantrybe. Jie nesiekia laimėti vieno didelio mūšio – jie siekia „nuvarginti milžiną“. 

JAV politinis ciklas yra trumpas (4 metai), o visuomenės kantrybė dar trumpesnė. Iranas planuoja ilgą, sekinantį konfliktą su smulkiais, bet skausmingais išpuoliais visame pasaulyje.

Kiekviena papildoma savaitė, kai kuro kainos kyla, o JAV kariai grįžta namo karstuose, „valgo“ D. Trumpo politinį kapitalą. 

Irano strategai tikisi, kad galiausiai JAV visuomenė pati pareikalaus pasitraukti, palikdama regioną dar didesnėje sumaištyje nei prieš prasidedant operacijai.

Šaltinis: POLITICO / The Japan Times / Chatham House: Analitinės apžvalgos apie JAV ir Irano konfliktą