Rinkimams besiruošiančioms JAV didelis karas Vidurio Rytuose – visai nepageidautinas galvos skausmas. Tuo metu Rusija jo laukia nekantraudama, nes Ukraina beveik garantuotai dingtų iš svarbiausių Vašingtono prioritetų sąrašo, teigė istorikas ir karo apžvalgininkas Aleksandras Fridmanas.
– Antžeminė operacija Gazoje trunka jau gana ilgai, kad būtų galima vertinti jos rezultatus. Izraelis pasiekė tuos tikslus, apie kuriuos operacijos pradžioje kalbėjo Benjaminas Netanyahu ir kariuomenės vadovybė?
– Operacija tikrai davė rezultatų, nes „Hamas“ prarado didžiąją savo karinių pajėgumų dalį. Tačiau apie jos pabaigą kalbėti anksti. Aukščiausia „Hamas“ vadovybė iki šiol nesunaikinta, kaip ir nesunaikinta dalis teroristų tunelių sistemos, o Izraelio apšaudymai raketomis, tegu ir mažesniu mastu, bet tęsiasi.
Operacija vyksta sėkmingai ir ta prasme, kad Izraelio nuostoliai yra mažesni, nei prognozuota. Manau, kad veiksmai tęsis, ir mes kalbame turbūt ne apie savaites, o mėnesius.
– Tuo pat metu Izraelis patiria pralaimėjimą informaciniame kare.
– Tarptautinė kritika labai gausi ir labai aštri, bet ne tokia baisi, kad Izraelio vadovybė rimtai susimąstytų apie operacijos nutraukimą. Apskritai nuo pat pradžių buvo aišku, kad Izraelis pralaimės propagandinį karą, nes šiame fronte jis pralaimi visada.
Šį kartą Izraelis bent jau pamėgino pasigalynėti, skleisdamas informaciją apie teroristų antpuolio metu įvykdytus žvėriškumus, bet tuo daug nepasiekė.
– Kaip vertinti Gazos operaciją Izraelio vidaus politikos kontekste?
– Šiuo požiūriu ji labai svarbi. B. Netanyahu grumiasi dėl išgyvenimo. Jis puikiai supranta, kad vos karas baigsis, jam bus užduotas klausimas: kodėl spalio 7 d. teroristų puolima buvo toks sėkmingas? Galima sakyti, kad jis jau yra politinis lavonas ir dar laikosi tik tol, kol vyksta karas.
B. Netanyahu rūpi tai, kokį jį prisimins istorija. Galima sakyti, kad jis jau pateko į istoriją kaip ilgiausiai valdžioje išbuvęs premjeras. Be to, jo ekonominė politika buvo labai sėkminga.
Modernus, aukštosiomis technologijomis pasaulyje garsėjantis Izraelis nemaža dalimi yra B. Netanyahu komandos pasiekimas.
Suprantama, jis nenori būti prisimintas kaip vadovas, leidęs nutikti spalio 7 d. tragedijai, todėl deda visas jėgas į tai, kad istorinėje atmintyje liktų kaip „Hamas“, o gal net ir „Hezbollah“ nugalėtojas.
– Ar „Hamas“ tikrai patyrė tokį triuškinantį smūgį, kad nebepajėgs atkurti jėgų ir liks nereikšminga grupuote?
– Čia reikia daryti atskirtį: galima sunaikinti „Hamas“, bet nepavyks sunaikinti „Hamas“ idėjų. Izraelio veiksmai aiškiai rodo, kad nebus sustota, kol „Hamas“ nebus sunaikintas Gazoje, o jo vadeivos – kitose šalyse.
Tai galima palyginti su „Al-Qaeda“. Kai buvo sunaikinta jos vadovybė, grupuotė nunyko. Tas pats nutiks ir „Hamas“. Žinoma, į jų vietą visada ateis kas nors kitas.
– Jei B. Netanyahu iš tiesų ketina smogti dar ir „Hezbollah“, kokia tikimybė, kad karas gali persikelti į Libano teritoriją?
– Tikimybė didelė. „Hezbollah“ to nenori, nes jei būtų norėję, jau būtų įsitraukę į karą, bet to nepadarė. O Izraelis tikrai gali pasinaudoti galimybe tęsti karo veiksmus ir sunaikinti grupuotę, kuri buvo ir yra daug galingesnė už „Hamas“, juk būtent „Hezbollah“ Izraeliui visada buvo priešas numeris vienas. B. Netanyahu tai būtų dar viena galimybė ilgiau likti valdžioje ir pagundą dar labiau skatina faktas, kad Izraelio visuomenė palaikytų tokią operaciją.
Šiaip ar taip, nedidelio masto karas su „Hezbollah“ jau vyksta. Jie apšaudo Izraelio teritoriją, o Izraelis atsako daug galingesniais smūgiais.
Šiuo atveju turime suprasti, kad ne pati „Hezbollah“ priima sprendimus, ar kariauti ir kaip kariauti. Tai daro jų šeimininkas Teherane, kuris jau prarado savo parankinius „Hamas“ ir nenori prarasti dar vienų.
Ką darytų Iranas karo atveju? Tiesioginis įsitraukimas, švelniai tariant, rizikingas, nes ajatolų režimo stabilumas pačiame Irane yra gana trapus. Karas gali tapti Irano režimo pabaiga.
– Tačiau Iranas pastaraisiais metais vis labiau demonstravo raumenis. „Hamas“ Gazoje, „Hezbollah“ Libane, Irano įtakos skleidimas Irake ir Sirijoje, o galiausiai ir parama Jemeno sukilėliams, sutrikdžiusi tarptautinę laivybą. Ko siekia Teheranas? Tapti regionine supergalia?
– Taip, jie nori tapti dominuojančia regiono valstybe ir būtent tam jiems reikalingas branduolinis ginklas. Beje, branduolinis ginklas Teheranui reikalingas ne kovai prieš Izraelį, nes šiuo požiūriu tarp valstybių būtų paritetas. Jie siekia skleisti savo dominavimą per kitas regiono valstybes.
Visgi tuo pačiu metu jie veikia gana atsargiai, hibridinėmis priemonėmis. Panašu, kad Teheranas vis dar nepasitiki savo galia tiek, kad galėtų tiesiogiai įsitraukti į konfliktus.
Tokia taktika visiškai atitinka Vidurio Rytų politikos standartą „jei patyrei smūgį, turi smogti dar stipriau, nes kitaip tu savaime pralaimėjai“. Juk ir Izraelis veikia lygiai tuo pačiu principu.
Šiuo požiūriu „Hezbollah“ atsidūrė keblioje padėtyje. Jei veiksi labai atsargiai, Izraelis gali nuspręsti, kad esi silpnas ir galima pagalvoti apie tavo sunaikinimą.
Jei „Hezbollah“ nuspręstų panaudoti visą savo jėgą, vėl nieko gero, nes garantuotai gautų tokį atsaką, kad mažai nepasirodytų. Tuo metu Izraelis jau nusiteikęs antram karui ir jo nebijo.
– Vadinasi, po kelių mėnesių gali įvykti tai, ko baiminasi beveik visas pasaulis – dar nežinomo masto didelis karas Vidurio Rytuose?
– Be jokios abejonės. Tai veikia ne tik Izraelio, bet ir globalią politiką. Visai gali būti, kad karo Vidurio Rytuose tema gali būti labai svarbi JAV rinkimuose.
Joe Bidenas mėgino „nutylėti“ paramos ukrainai ir Izraeliui klausimus rinkimų kampanijoje, tačiau jam tai nepavyko. Taigi, JAV demokratai susidūrė su dilema.
Siekis paremti Izraelį gali kainuoti jiems balsus, bet tuo pat metu yra ir fantastiškų galimybių: jei konflikto pasekoje žlugtų Irano režimas, J. Bidenas galėtų tai pateikti kaip neprilygstamą savo nuopelną. Situacija yra be galo sudėtinga, žaidžia daugybė veiksnių ir interesantų. Kad ir Rusija, kuriai didelis karas Vidurio Rytuose būtų idealus scenarijus, nes atitrauktų JAV dėmesį nuo Ukrainos.
– Kieno pergalė būtų palankesnė Izraeliui – J. Bideno ar Donaldo Trumpo?
– Labai sunku pasakyti. Iš vienos pusės, D. Trumpas vykdė absoliučiai proizraelietišką politiką. Iš kitos pusės, J. Bideno demokratai taip pat remia Izraelį ir susikalba su juo daug geriau nei Barako Obamos administracija.
Bėda su D. Trumpu ta, kad jis visiškai nenuspėjamas, ir jei labai rėmė Izraelį praeitos kadencijos metu, visai nereiškia, kad nesielgs priešingai įsikūręs Baltuosiuose rūmuose antrą sykį.
Visgi, jei Ukrainai D. Trumpo pergalė gali būti lemtingu smūgiu, Izraeliui tokios baisios pasekmės negresia. Atsižvelgdamas į visa tai, turbūt daryčiau išvadą, kad Izraeliui palankesnė būtų nuosaikesnio, bet labiau nuspėjamo J. Bideno pergalė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą