Iranas galėjo tapti dar viena sovietine respublika: buvo atsidūręs tarp stalininės SSRS ir Vakarų interesų gniaužtų
Tuometinė situacija sukūrė prielaidas, kurios galėjo neatpažįstamai pakeisti Artimųjų Rytų politinį žemėlapį.
Strateginis manevras: bendra sąjungininkų invazija
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Irano ryšiai su nacistine Vokietija tapo vis glaudesni. Adolfas Hitleris akivaizdžiai siekė prieigos prie Irano naftos telkinių, o tai būtų suteikė Vokietijos kariuomenei milžinišką pranašumą.
Reaguodamos į šią grėsmę, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga (SSRS) priėmė radikalų sprendimą – vykdyti bendrą karinę operaciją.
Nors Irano šachas investavo milžiniškas lėšas į savo armijos kūrimą, prieš jungtines didžiųjų galingųjų pajėgas jis atsilaikyti nepajėgė.
Okupacija buvo pateisinta būtinybe užtikrinti tiekimą per vadinamąjį „Persijos koridorių“ ir užkirsti kelią vokiečių įtakai.
Būtent dėl šios kontrolės 1943 metais Teheranas tapo istorinės konferencijos vieta, kurioje susitiko Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis – vieta buvo laikoma saugia būtent dėl bendros britų ir sovietų karinės kontrolės.
Stalino delsimas ir sovietų kėslai
Karas baigėsi, tačiau viena iš okupacinių jėgų neskubėjo vykdyti duotų pažadų. Pagal susitarimą, užsienio kariuomenės turėjo palikti Iraną iškart po karo pabaigos, tačiau Josifas Stalinas turėjo kitokių planų.
Sovietų pajėgos Irano teritorijoje liko iki pat 1946-ųjų, o Šiaurės Irane buvo pradėtos kurti marionetinės liaudies respublikos.
Sovietų Sąjunga siekė užsitikrinti naftos koncesijas ir išplėsti savo įtakos zoną iki pat Persijos įlankos.
Tai tapo viena pirmųjų didžiųjų Šaltojo karo krizių. Tik dėl milžiniško tarptautinio spaudimo bei Irano diplomatinių manevrų, pažadant sovietams naftos sutartis, Stalinas galiausiai nusprendė išvesti kariuomenę.
Išmokta pamoka: neutralumo kaina
Kai tik sovietų kareiviai paliko šalį, Irano šachas greitai „pamiršo“ savo pažadus dėl naftos koncesijų.
SSRS liko tuščiomis rankomis, tačiau Iranas gavo skaudžią, bet vertingą pamoką. Šis istorinis laikotarpis parodė, kad mažesnėms valstybėms, atsidūrusioms didžiųjų galingųjų interesų centre, būtina itin atsargi ir gudri diplomatija.
Iranas galėjo tapti dar viena sovietine respublika arba socialistinio bloko dalimi, tačiau pokario įvykių visuma ir Vakarų ryžtas užkirsti kelią sovietų ekspansijai leido šaliai išlaikyti savo valstybingumą, nors ir nuolatinėje įtampoje tarp Rytų ir Vakarų.
Šaltinis: Parengta pagal Tamaros Eidelman istorinę apžvalgą
Rašyti komentarą