Iš rusų nelaisvės – lyg iš konclagerio

Šiauliuose įsikūrusios iš Mariupolio pabėgusios šeimos moterų pagrindinis rūpestis – žiauriai sužaloto 58-erių vyro reabilitacija Lietuvoje.

Šeima buvo išsklaidyta

Šeštadienį sukaks dveji metai, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Šiauliuose gyvena apie 1 000 karo pabėgėlių iš įvairių Ukrainos miestų. Vaikai mokosi, suaugusieji dirba, bet kiekvienos šeimos istorija paliesta draugų, giminių, artimiausių šeimos narių žūtimis, sužalojimais, sugriautais namais.

57-erių Lena ir 36-erių dukra Kristina kone dvejus metus nežinojo, gyvas ar miręs vyras ir tėtis Aleksejus, į karą pašauktas pačią pirmąją karo dieną. Mariupolis, miestas, kurio beveik nebėra, buvo pradėtas apšaudyti pirmosiomis karo dienomis, tad Lenai – įmonės vadovei, Kristinai – skambučių operatorei policijoje ir Aleksejui – teko pamiršti savo įprastą gyvenimą.

Aleksejus, kuris tarnavo Ukrainos kariuomenėje dar 2014-aisiais, kai Rusijos kolaborantai buvo trumpam užėmę šį Donecko srities miestą, jau buvo išleistas į pensiją, bet 2022-aisiais vasario 24-ąją vėl pašauktas kaip krašto apsaugos savanoris. Kristina, gyvenusi atskirai nuo tėvų, su pussesere pabėgo į netoliese esantį kaimą, Lena pasiliko globoti 80-metės neįgalios, vėžiu sergančios mamos.

Kristinai su pusseserės šeima pavyko pabėgti iš apšaudomos teritorijos per Rusiją. Pirma atvyko į Kelmę, paskui į Šiaulius, nes pusseserės vyras čia dirbo tolimųjų reisų vairuotoju.

Lena su mama kurį laiką gyveno namo rūsyje, apie Aleksejų jokių žinių neturėjo, kol galiausiai tapo nebeįmanomai sunku ir pavojinga. Į daugiabutį pataikė sprogmuo, kiemai nuo apšaudymų tapo nebepraeinami, tad iš Mariupolio patraukė vilkstinės pabėgėlių. „Jokių daiktų iš namų pasiimti nebegalėjome, nutarėme bėgti, nesvarbu kur. Kaip tik tuo metu, kai vos su mašinų vilkstine pajudėjome, į privačių namų kiemą pataikė sprogmuo“, – sako Lena.

Megztinių rankovės – ant kojų

Moteris ir su dukra susisiekti negalėjo, sklido gandai, kad kaimas sulygintas su žeme, bet galiausiai paaiškėjo, kad Kristina gyva. Nepaisant gerų žinių, siaubo netrūko – pabėgėlių automobilių kolona buvo apšaudyta. Kažkas sakė, kad snaiperis tyčia šaudė į koloną – taip linksminosi...

Pasiekus Berdianską, vietos valdžia suteikė prieglobstį vaikų namuose, vėliau kultūros namuose. Mieste nebuvo nei elektros, nei vandens, o žuvusieji laidoti tiesiog namų kiemuose.

Nusprendė važiuoti toliau – į Zaporožę. Į Berdianską kolaborantų valdžia autobusų nebeįleido, tad kas kaip pajėgė, automobiliais ar pėsčiomis, nusigavo į miesto pakraštį, kur stovėjo pabėgėliams vežti skirti autobusai. Lena mena, kad kiekviename poste kolaborantai vyrus išrenginėjo, tikrino telefonus, tik moterų nelietė. Zaporožėje jau buvo daug autobusų, visus pabėgėlius Ukrainos valdžia priėmė, leido išvažiuoti.

Pabėgėliai buvo įvairiose vietose priglausti, išskalbti jų rūbai, žmonės pavalgydinti, apnakvindinti. Po poros dienų traukiniu, kuris taip pat būdavo periodiškai apšaudomas, pavyko atvykti į Dubną pas gimines. Per dvi savaites Lena su kitais pabėgėliais įveikė apie 1 000 kilometrų, o po kurio laiko atvyko pas dukrą į Kelmę.

„Mes netekome visko. Važiavome per didžiausius šalčius, rūbų nebuvome pasiėmę, karpėme megztinių rankoves ir movėmės ant kojų. Iki karo gerai gyvenome, bet prorusiški kaimynai paskundė, kad mes nacistai. Išplėšė mūsų namus, garažą, mašiną pavogė“, – atvirauja Lena.

Lyg paleisti iš fašistų koncentracijos stovyklų

Jau begyvenant Kelmėje, 2022 m. balandžio 12-osios rytą į Lenos telefoną atskriejo žinutė iš nepažįstamo numerio: „Man viskas norm. Aleksejus.“

„Negalėjau suprasti, kodėl jis ne iš savo telefono parašė. Pasirodo, tą dieną vyrą ir kitus jo draugus paėmė į nelaisvę. Dalį Ukrainos karių į nelaisvę paėmė iš „Azovstal“, dalį iš „Iljyčiaus“ gamyklų. Aleksejus ten pateko, kai saugojo ligoninę ir į ją pataikė bomba. Ligoniai ir kariai buvo evakuoti į gamyklą, bet apsiginti ukrainiečių kariams nepavyko. Būtent tada iš vieno telefonų karių artimiesiems ir buvo išsiųstos vienodo turinio žinutės, tik vardas skirtingas“, – pasakoja Lena.

Štai tada ir prasidėjo Ukrainos belaisvių pragaras. Aleksejus žmonai ir dukrai apie viską, ką patyrė, o gal net ne viską, papasakojo tik šiemet. Jis, organizuojant kariaujančioms valstybėms belaisvių apsikeitimą, buvo išvaduotas tik šių metų sausio 31-ąją.

„Rusų kariai Rusijai atiduoti net labiau įmitę, nei buvo sulaikyti. Ukrainiečių kariai atskraidinti sumušti, išsekę, sergantys. Lyg paleisti iš fašistų koncentracijos stovyklų“, – sako Lena, o Kristina nebesulaiko ašarų...

Moterys pasakoja, kad čečėnai belaisvius pirmiausia nuvežė į didelį angarą ir mušė visus nežmoniškai. „Aleksejui koją sudaužė taip, kad ji vos negangrenavo. Kai nuvežė į Rusiją, sulaužė šonkaulius, įskėlė dubens kaulus. Medicinos pagalbos niekas nesuteikė. Jie visus Ukrainos belaisvius taip žiauriai priėmė“, – sako Lena.

Aleksejaus kojos būklė blogėjo, ištino, jis pradėjo prašyti pagalbos. „O jie elektrošoku per kūną trankė, tyčiodamiesi, kad nesergi, juk šokinėji. Viena medicinos sesuo jo pasigailėjo. Rizikuodama gyvybe, nutarė padėti. Pakvietė daktarą, kuris pasakė, kad jei neoperuos, koją reikės nupjauti. Kadangi nėra anestetikų, žaizdą išvalys be nuskausminimo ir narkozės. Aleksejus sutiko, o medicinos sesuo jam vėliau vaistų paslapčia atnešdavo. Išsigimėliai ten Rusijoje, bet atsiranda ir gerų žmonių“, – sako Lena.

Po metų belaisviai išgabenti į kitą koloniją. Vėl mušė, vėl tyčiojosi. „Ten yra tokios taisyklės, kad kamerose belaisviai privalo visą dieną stovėti. Jie naktį guli, o dieną privalo bukai stovėti 16 valandų. Valgo stovėdami. Jiems kojos taip sutindavo, kad neįmanoma nupasakoti. Visiems. Mano vyro kojos iki šiol mėlynos“, – sako Lena.

Ypatingo režimo kolonijoje net vaikščioti buvo leidžiama tik pasilenkus. Kai sutinusiomis kojomis pasilenkęs vyras nugriūdavo, sargyba žiauriai mušdavo, liepdavo keltis ir eiti.

„Jaunas vyras prie mano vyro prišoko pakelti, tai sargybiniai jį puolė mušti. Kaip per filmus apie fašistus koncentracijos stovyklose rodo, taip buvo elgiamasi ir su ukrainiečiais kariais“, – sako moteris, pridurdama, kad ne visi ukrainiečių kariai iškentė rusų pragarą. Buvo tokių, kurie neteko sveiko proto, buvo ir pasitraukusiųjų iš gyvenimo savo noru...

Prieš perdavimą Ukrainai – vėl sumušti

Žmona sako vyro visą laiką ieškojusi, kur tik įmanoma siuntė užklausas. Žinių neturėjo jokių, kol galiausiai atėjo gandų, kad Ukraina su Rusija pasikeis belaisviais. Kristinai pavyko socialiniuose tinkluose aptikti belaisvių nuotraukų, vienoje ji atpažino tėvą ir pasakė mamai, kad tėtis – gyvas.

„Mano vyras, svėręs apie 100 kilogramų, neteko 30. Koks buvo ir koks tapo – neįmanoma pažinti. Oda ir kaulai. Ir kiti vyrai tokie“, – sako Lena.

Šiemet sausio 31-ąją Ukraina su Rusija pasikeitė 195 belaisviais. Belaisviai skraidinti dviem lėktuvais, bet vienas lėktuvas buvo numuštas. Apie pasikeitimą belaisviais visuomenei pranešta praėjus savaitei, kai Maskva pareiškė, kad pats Kyjivas numušė lėktuvą su dešimtimis į nelaisvę paimtų Ukrainos karių.

Pasak Lenos, Aleksejus nežino, kaip ten buvo iš tikrųjų, nes vyrams ant galvų buvo uždėti maišai, kad nieko nematytų. Be to, perduodant juos Ukrainai, belaisviai vėl žiauriai sumušti, besityčiojant, kad jei nori į Europą, lai ją ir gauna.

Moteris sako, kad visus išvaduotus belaisvius tėvynėje paguldė į Dnepropetrovsko ligoninę. „Šaunuoliai mūsiškiai, skambinęs Aleksejus džiaugėsi, kad košę su sviestu valgė. Labai gerai maitina juos dabar. Davė ir telefonus, visus rūbus“, – džiaugiasi moteris, kurios didžiausias noras – atsigabenti sunkiai sergantį vyrą į Lietuvą reabilituotis.

Lena jau susisiekė su Šiaulių Rotary klubu „Harmonija“, kuris renka lėšas Ukrainos karių reabilitacijai ir bendradarbiauja su Ukrainos rotariečiais dėl tarpininkavimo, atvežant karius į Lietuvą. „Kadangi mes visi čia, vyrą būtinai turime atsivežti. Mes neprašome pinigų, mums tik reikia medicininės pagalbos“, – sako vyru nuoširdžiai besirūpinanti ukrainietė.