"Jie ginkluoti iki dantų, bet tai ne kariuomenė": savanorio, patekusio į nelaisvę Bučoje, atviravimai

Bučos okupacija visiems laikams taps kraujuojančia žaizda visai Ukrainai. Mirtis, šaudymai, smurtas, plėšikavimas ir, svarbiausia, nepaaiškinamas žiaurumas.

Psichologai gali iki užkimimo įrodinėti, kad galima rasti paaiškinimą absoliučiai viskam, net ir gyventojų žiaurumui. Ne pasiteisinimas, o tik paaiškinimas.

Galbūt. Tačiau dabar nei Ukraina, nei pasaulis nėra pasirengę apie tai kalbėti. Joks sveiko proto žmogus negali visiškai patikėti, kad visus šiuos žiaurumus įvykdė žmonės.

Ar tai galima paaiškinti gyvenimu Rusijos gilumoje, skurdu ir perspektyvų nebuvimu?

Tikriausiai, bet dabar mums tai nerūpi.  Dabar svarbu kas kita - šie žvėrys atėjo į mūsų žemę, įžengė į mūsų namus ir mus žudo.

Dabar neturime laiko ieškoti pagrindinių jų agresijos priežasčių. Apie tai pagalvosime po pergalės ir teismo proceso Hagoje.

Dabar mus domina tik tai, kas jie iš tikrųjų yra - "išvaduotojai", išdrįsę ateiti pas mus su ginklais.

Sergejau, kur tave rado karas?

Karas mane užklupo Bučoje. Esu elektronikos inžinierius, dirbau Bučoje prie alternatyvių technologijų projekto. Kadangi mano partneris kilęs iš Bučos, ten ir įkūrėme tyrimų laboratoriją.

Pirmąsias tris savaites po invazijos Bučoje buvo palyginti ramu. Todėl daugelis žmonių neišvyko iš miesto. Dėl šios priežasties aš taip pat likau Bučoje - turėjau projektą, kad užbaigčiau savo darbą. Kažkur kažkas dundėjo, skraidė sviediniai, bet vis dar tvyrojo iliuzinė ramybė.

Nuotrauka t.me/V_Zelenskiy_official

Ar buvo kokių nors tankų?

Taip, bet jie buvo labiau panašūs į pravažiuojančius tankus. Vokzalnajoje buvo nugalėtų kadyroviečių, bet apskritai žmonės vis dar kažkaip judėjo po miestą. Žinoma, vienas ar du tankai galėjo praslysti pro šalį, bet apskritai pirmosiomis savaitėmis apie jokią okupaciją nebuvo nė kalbos.

Tačiau, kita vertus, Bucha - tai ne trys namai, o didelis miestas, ir jei situacija paaštrėja kurioje nors vietovėje, tai ne iš karto paveikia visą miestą. Pavyzdžiui, sprogimai sugriovė Bučos dalį netoli "Epicentro", tačiau Lesnaja Buča praktiškai nenukentėjo. 

Tačiau apskritai buvo palyginti ramu, jei apskritai galima kalbėti apie ramybę bombarduojamame kare.

Kaip okupantai pateko į Bučą?

Grupėmis. Buvo pirmoji grupė, paskui antroji, o po kurio laiko - trečioji. Visos šios grupės elgėsi skirtingai ir, kas įdomiausia, jos aiškiai nepalaikė tarpusavio ryšių. Jie neturėjo aiškios koordinacijos, ir tai buvo stulbinama.

Be to, buvo kažkokia skandalinga netvarka, t. y. nuolatinis blaškymasis. Viena grupė atvyko, po dienos išvyko, o kita atvyko, tada ši grupė išvyko, o trečia atvyko. Atrodė, tarsi jie iš tiesų nesuprastų, ką čia daro.

Kokios tai buvo grupės, kokie buvo jų antsiuvai?

Apie antsiuvus nieko negaliu pasakyti. Net ir norėdamas negalėčiau prisiminti atpažinimo ženklų. Kariškis viską iš karto sužinotų iš eblemos, tačiau civiliam žmogui jis nedaug ką pasakytų.

Galiu tik pasakyti, kad pirmieji Bučą pasiekė rusai. Paskui atvyko buriatai. Jie elgėsi kitaip, nesusikalbėjo tarpusavyje, ir man atrodė, kad rusai bijo buriatų.

Kuo jie skyrėsi?

Trumpai tariant, rusai gėrė ir plėšė, o buriatai gėrė ir žudė.

O jei išsamiau?

Trumpai tariant, vidutinis rusų ir buriatų amžius buvo 20-25 metai. Žinoma, buvo keletas suaugusių vyrų, bet dažniausiai tai buvo tik žali berniukai.

Rusai plėšikavo. Jie iš parduotuvių išnešė viską, ką galėjo, ir įsilaužė į butus. Jei nuomininkai neišeidavo ir atidarydavo duris, jie pasiimdavo viską, kas jiems patiko, ir išeidavo.

Bet jei nuomininkų nebūdavo, jie atidarydavo duris ir viską išsinešdavo. Alkoholis buvo išneštas dėžėse ir jie viską gėrė. Mobilieji telefonai, pinigai, įranga, skudurai - viską jie vogė dėžėse ir maišuose.

Jie labai bijojo, kad kas nors juos nufilmuos mobiliuoju telefonu arba kur nors patalpins vaizdo įrašą, todėl iš karto atėmė iš žmonių telefonus.

Dar vienas įdomus dalykas: jie paniškai bijojo įvairiausių buitinių prietaisų. Prisimenu, kaip jie mėtėsi į skirstomuosius skydus ant tvorų, nes manė, kad tai - perdavimo stotis.

Jie nesuprato, kas yra dviejų grandinių katilas. Žmonės bandė jiems paaiškinti, kad tai yra už tai, kad namuose būtų šildymas, o jie žiūri ir nesupranta.

Trumpai juos apibūdinti galima keliais žodžiais - tai vargšų neišsilavinusi gauja. Tiesiog elgetaujantys laukiniai.

Jie tikrai netikėjo, kad Bandera mirė. Jie to nežinojo. Bučoje nebuvo rusų iš Maskvos ar Sankt Peterburgo.

Jie įtraukė vaikinus, kurie niekada gyvenime nebuvo matę katilo. Tai buvo vaikai iš atokių kaimų, kurie niekada niekur nesimokė. Jie moka tik gerti... Ne, jie taip pat nemoka gerti.

Kodėl jie negali gerti?

Nes jie geria viską, ką tik gali, o paskui, kai jau būna išgėrę, nori pasikalbėti iš širdies ir pasakyti, kad atėjo mūsų išgelbėti.

Jie blaiviai mąsto, į Putiną žiūri kaip į šventąjį. Jiems jis - tarsi Voldemortas, vardas, kurio nevalia ištarti garsiai.

O buriatai?

Kita vertus, buriatai yra kitokia istorija. Jie taip pat gerdavo, bet ne dėl girtumo norėdavo pratrūkti, o dėl to, kad norėdavo nuspausti gaiduką. Jie žudė. Brutaliai, be jokios priežasties. Tik todėl, kad galėjo. Tik todėl, kad jie turi ginklą ir žino, kad dabar, šią minutę, jie turi pranašumą prieš jus.

Jie šaudė žmones gatvėse, ėmė belaisvius, prievartavo vyrus. Visa tai padarė buriatai.

Jie yra tiesiog ligoti žmonės. Su jais negalima kalbėtis, tai neįmanoma. Jie kiekviename žmoguje mato teroristą ir žudo negalvodami.

Visi civiliai vaikščiojo po Bučą su baltomis juostomis ant rankovių, bet vis tiek buvo sušaudyti!

Kaip manote, ar jie tik geria, ar ir vartoja narkotikus?

Nežinau. Nemačiau jokių narkotikų ir nesusidarė įspūdis, kad kas nors būtų apsvaigęs. Greičiau ne nei taip. Jiems suteikiama laisvė plėšikauti, o alkoholio gauti plėšiant butus ir parduotuves yra daug lengviau nei narkotikų.

Nemanau, kad buvo kokių nors narkotikų. Jų pačių kvailumo ir alkoholio pakako žiaurumams vykdyti.

Ar matėte kūnus gatvėse?

Taip, mačiau. Kai kurie kūnai ten gulėjo ištisas savaites. Mačiau, kaip šaudė žmones vien dėl to, kad jie netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Žmonės buvo žudomi vien už tai, kad išėjo į gatvę ieškoti maisto.

Beje, kokia buvo situacija su maistu Bučoje okupacijos metu?

Buvo sunku. Nesu kariškis, todėl kariniu požiūriu nieko nesakyčiau. Tačiau kaip civilis galiu pasakyti tiesiai šviesiai - Bučoje buvo visiškai nepasiruošta tam, kas įvyko.

Po okupacijos Bučoje nebuvo elektros, dujų, vandens ir ryšio.

Nieko nebuvo. Išgyvenkite, kaip norite. Jei jaunimas galėjo kaip nors prasmukti į apiplėštą parduotuvę ir ieškoti maisto, kurio dar nepavogė parduotuvės gyventojai, vyresnio amžiaus žmonės turėjo bėdų.

Be pagalbos pagyvenę žmonės paprasčiausiai neturėjo jokių galimybių išgyventi.

UNIAN nuotrauka, Serhijus Revera

Ar mieste buvo medikų? Ar okupacijos metu buvo realu rasti gydytoją?

Nežinau. Nesilankiau nė pas vieną gydytoją. Galbūt ligoninėje jų buvo, bet manęs ten nebuvo. Galiu tik pasakyti, kad kai gatvėse pasirodė pirmieji lavonai, niekas jų nevalė. 

Kaip patekote į nelaisvę?

Dirbau savanorišką darbą. Važiavau dviračiu, kad galėčiau žmonėms pristatyti pagalbą: maistą, vandenį, vaistus. Viskas, ko man tuo metu reikėjo, viskas, kuo galėjau padėti. Jie mane sustabdė, atėmė visus dokumentus, surišo rankas ir išsivežė.

Jie nuvedė mus į vadinamąją "būstinę".

Ar ten buvo kitų sulaikytųjų?

Taip, mūsų buvo devyni.

Ar žinote, kur buvote išvežtas?

Įprastas butas daugiabučio namo ketvirtame aukšte. Žinau net pastatą - dešimties aukštų pastatą Malinovskio gatvėje. Jie privertė mane nusirengti iki apatinių, ieškodami tatuiruočių. Ant krūtinės turiu vieną nedidelę tatuiruotę - Zodiako ženklą. Jie atidžiai į mane pažvelgė, paklausė, ką tai reiškia, bet manęs nemušė.

Ar davė maisto?

Taip. Jie davė man maisto ir vandens. Meane  laikė 24 valandas ir paleido. Tačiau dokumentų negavau.

Po poros dienų mane vėl sulaikė tie patys rusai. Jie nuvedė mane į tą patį namą, tik į kitą aukštą.

UNIAN, Sergejaus Reveros nuotrauka

Ko jie norėjo šį kartą?

Jiems buvo pasakyta, kad esu elektronikos technikas. Jie norėjo sužinoti, ar esu kariškis.  Tačiau jie manęs nemušė.

Kiek jūsų buvo tame bute?

Trys. Naktį atėjo rusai, uždėjo man ant galvos maišą ir liepė eiti. Jie nuvedė mane į kitą butą tame pačiame pastate. Buvo stalas ir alkoholis. Jie pasakė: "Jūs gersite su mumis".

Kodėl?

Manau, kad jie norėjo atpalaiduoti mano liežuvį. Jie norėjo suprasti, ką veikiau Bučoje, koks buvo mano darbas. Matyt, jie baiminosi, kad esu susijęs su kariškiais. O gal jie išsigando, kad esu elektronikos technikas ir teoriškai galiu kažką perduoti mūsų žmonėms, net jei mieste nėra jokio ryšio.

Ir kaip jie privertė jus kalbėti?

Jie nemoka gerti. Jie viską sumaišo ir geria kibirais.

Natūralu, kad jie iškart prisigeria. Girtos ašaros ir bandymai pasikalbėti "iš širdies į širdį".

Ir ką mums pasakė šios girtos "sielos"?

Kad jie atvyko išgelbėti mūsų iš Banderos. Mes visi buvome turtingi. Tada jie pradėjo verkti ir pasakoti, kaip jiems buvo sunku: juos mušė Gostomelyje, jiems neleido važiuoti į Kijevą, jie negalėjo grįžti į Borodjanką, nes ten buvo Kadyrovcai, jie negalėjo grįžti namo. Trumpai tariant, kuo daugiau jie geria, tuo kartesnės ašaros.

O kaip dėl jūsų?

Tylėjau, kad jų neprovokuočiau. Jie visi su ginklais, kas žino, ką pagalvos girtuokliai. Kitą dieną mane vėl išleido.

 Keisčiausia, kad atgavau savo telefoną. Jie negalėjo jo įjungti. Galiausiai sulaužė SIM kortelę, bet telefoną grąžino.

Ko jie ieškojo telefone?

Nuotraukos. Manau, kad jie bijojo, jog juos nufotografuosiu. Jie visi to labai bijo, bent jau rusai.

Nuotrauka t.me/V_Zelenskiy_official

Kodėl po šių sulaikymų nepalikote Bučos?

Išvykti jau buvo neįmanoma.  Nebuvo jokios galimybės.

Nė vienas iš civilių neturėjo galimybės išeiti. Taigi visi tiesiog stengėsi išgyventi.

Vieni slėpėsi rūsiuose, kiti - butuose.

Praėjus porai dienų po šių keistų sulaikymų, mane sustabdė buriatai. Šį kartą buvo daug sunkiau. Jie įsodino mane į mašiną ir apvyniojo lipnia juosta aplink galvą, kad uždengtų akis. Nežinau, kur jie mane išvežė. Jie mane mušė, tada nuvedė į kažkokį rūsį.

Ar ten buvo žmonių?

Buvo vaikinas. Mane ir jį pastatė prie sienos ir liepė pakelti rankas. Tada jie man davė peilį ir pasakė: "Jei nori gyventi, nužudyk jį. Atsisakiau. Jie tuoj pat padavė šį peilį kitam vaikinui su tais pačiais žodžiais: "Jei nori likti gyvas - užmušk jį", ir parodė į mane. Jis taip pat atsisakė.

Buriatas sušuko kažką panašaus į: "Tu vis tiek mirsi", paėmė peilį ir nuėjo kelis žingsnius tolyn. Manėme, kad išėjo. Staiga pasigirdo šūvis.

Ne, jie ne nuėjo, o tik žengė porą žingsnių atgal, apsisuko ir šovė šiam vaikinui į galvą.

Jis stovėjo per ištiestos rankos atstumą nuo manęs ir buvo nužudytas už tai, kad atsisakė man smogti peiliu.

Ir kas nutiko tada?

Buvau visas išteptas jo ir savo krauju, jo smegenys buvo ant mano drabužių, nes jis buvo nušautas į galvą. Jie nuvedė mane į kažkokį rūsį, kuriame buvo daugybė kambarių.

Kur buvo šis rūsys?

Nežinau, kada man ant akių užrišo skudurą. Žinau tik tiek, kad ten buvo dar apie dvidešimt kalinių. Nė vieno iš jų nemačiau, tik girdėjau. Girdėjau, kaip žmonės buvo kankinami, mušami.

Išgirdau nežmoniškus riksmus. Girdėjau, kaip prievartaujami vyrai. Paskui pasigirdo šūviai ir balsai nutilo.

Ar ten buvo vaikų?

Ne, negirdėjau vaikų klyksmo. Vaikų nebuvo.

Ko jie iš jūsų norėjo?

Jie norėjo sužinoti, kodėl nekovoju. Tai, kad blogai matau, atrodė silpnas argumentas. Jie pataikė man į kelius. Net ir dabar gydytojai man sakė, kad mano kelio girnelė sutrupinta ir man reikia operacijos. Tuo metu to nežinojau. Tada man tiesiog skaudėjo visą kūną.

Jie mane ten laikė kelias dienas. Nebuvo nei maisto, nei vandens, nei tualeto. Jei norite nueiti į tualetą, turite šlapintis kambario kampe.

UNIAN nuotrauka

Kaip jums pavyko išgyventi?

Neprisimenu, kokia tai buvo diena. Bet staiga rūsyje pasidarė tylu, apėmė jausmas, kad kambaryje likau tik aš vienas. Rūsys - tai vieta, kurioje girdisi viskas. Kitame kambario gale girdisi uždegamo žiebtuvėlio garsas. Ir staiga įsivyrauja mirtina tyla. Taip tylu, kad girdžiu, kaip lauke veikia generatorius. Ir išgirstu žingsnius, artėjančius prie mano kambario.

Nežinau kodėl, bet iškart aiškiai supratau, kad esu vienas ir šiandien būsiu nušautas.

Tada nuobodžiaujantis kacapas pasakė, kad visi kažkur išvyko į komandiruotę, o jis liko sėdėti šiame rūsyje ir nuobodžiauja.

Žinojau, kad tai mano šansas. Pasibeldžiau į duris, paprašiau cigaretės, nes jie nevalgė. Jis pakišo dvi cigaretes po durimis. Užsirūkiau, susitvardžiau ir paprašiau puodelio arbatos.

Apskaičiuoti buvo paprasta: po durimis arbatos neįmanoma pakišti. Jei taip, jam tektų atidaryti duris, o jis ką tik pasakė, kad visi išvyko į komandiruotę ir rūsys tuščias.

Ir kas nutiko tada?

Jis atnešė man skardinę arbatos. Durys atsidarė, ir aš jam smogiau armatūros gabalu. Pirmąją nelaisvės dieną pastebėjau iš sienos kyšantį armatūros strypą, išlaužiau jį ir užaštrinau į plytą.

Veikiau greitai, nedvejodamas, smogiau ir iškart žengiau žingsnį atgal į tamsų kampą. Vienintelė šviesa rūsyje buvo žibintai, kuriuos jie nešiojo ant galvų, todėl pasislėpti tamsoje nebuvo sunku.

Pasigirdo krintančio kūno garsas, o paskui kambaryje pasirodė dar vienas. Pasilenkęs virš nukritusio... Ir aš jam smogiau.

Bent jau aš taip manau.

Ar sportavote? Iš kur turėjote jėgų po kelias dienas trukusių kankinimų susidoroti su dviem kariškiais?

Tai ne jėga, o adrenalinas. Nesportuoju, bet turiu tam tikrų natūralių fizinių savybių, kurias padauginus iš baimės ir pykčio, gaunamas sprogstamasis mišinys.

Apsvaiginote juos, o kas tada?

Ilėkiau iš to prakeikto rūsio. Bėgau per kelis kiemus.

Nukritau, atsikėliau, vėl bėgau. Kažkodėl negalėjau perlipti per tvorą, mano kojos buvo sužeistos. Tada dar nežinojau, kad nebeturiu kelio girnelės.

Prisimenu, kad išbėgau į kažkokį kiemą ir pamačiau duris į rūsį. Tuo metu Bučoje buvo šimtai tokių rūsių. Šiame rūsyje nebuvo nė vieno žmogaus. Tačiau ten buvo likusio maisto. Nepatikėsite, bet aš dantimis atidariau stiklainį su kompotu.

Išgėriau kompotą ir iš nuovargio kritau. Tris dienas sėdėjau tame rūsyje. Bijojau išeiti, nes supratau, kad jie gali manęs ieškoti, o jei suras, nušaus.

Taip pat prisimenu, kad kai jie mane mušė, mano galva buvo kruvina. Per šias dienas kraujas išdžiūvo, mano plaukai buvo lipnūs ir atrodė kaip kruvina, baisi kepurė.

Tada atėjo mūsų vaikinai...

Sakėte, kad, kai buvote sulaikytas, iš jūsų buvo paimti dokumentai.  Jie dar neatstatė jums jų?

Man buvo išduota pažyma, kad okupantai paėmė mano dokumentus. Netrukus galėsiu juos susigrąžinti.

Ar sapnuojate nelaisvę?

Taip, dažniausiai. Po to, kai Bučą paleido, kurį laiką bandžiau savanoriauti. Dėl skaudamos kojos nebegalėjau minti dviračio pedalų, todėl su draugu naudojomės jo automobiliu, kad pristatytume žmonėms maistą. Tačiau paaiškėjo, kad sužeidimas yra rimtesnis, nei maniau. Turėjau vykti į Kijevą pas gydytojus. Jei pavyks, bandysiu išgelbėti koją. Bet tikriausiai greitai neatsigausiu. 

Galiausiai, kaip ginkluoti keleiviai? Ar jie turi stiprią kariuomenę?

Jie ginkluoti iki dantų, bet tai toli gražu ne kariuomenė.

Jų maisto raciono galiojimo laikas pasibaigęs, pats mačiau žalias dėžes. Juose yra pasenusių dalykų, kurių nevalgytumėte, net kai esate alkani. Tačiau jie tikrai ginkluoti.

Tačiau yra labai svarbių momentų: pirma, jie neturi motyvacijos, antra, tarp jų grupių nėra net elementaraus bendravimo. Tačiau svarbiausia, kad jie neturi nė šimtosios dalies ukrainiečių dvasios.

Tai ne kariuomenė, o tik alkoholikų, plėšikų ir žudikų gauja.

Gauja negali laimėti karo. Jie neturi jokių šansų.