Ką apie Didįjį karą esame primiršę

Daugiau nei šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ką pakeitė šis karas? Kokį poveikį turėjo visuomenei? Ar tikrai karas Lietuvoje buvo pamirštas, o jo patirtys užgožtos vėlesnių kovų dėl nepriklausomybės?

Tęsinys. Pradžia čia

Šie klausimai keliami keturių autorių: Vasilijaus Safronovo, Vyganto Vareikio, Vytauto Jokubausko ir Hektoro Vitkaus Klaipėdos universiteto leidyklos išleistoje knygoje „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“.

Perkeldama skaitytoją į tarpukarį, knyga primena tai, ką apie Didįjį karą esame primiršę.

Fiziniai ir materialūs karo nuostoliai

Svarbus karo patirčių bruožas, kad tą akimirką, kai vyriausybės pasirašo taikos sutartis, daugeliui gyventojų karas dar nesibaigia.

Didysis karas atnešė nesuskaičiuojamas netektis. Dalį jų pavyko gana greitai įveikti, tačiau kai kurios buvo ilgalaikės ar netgi neatitaisomos.

Ką jau kalbėti apie su jomis susijusius emocinius sukrėtimus, kurių įveikti greitai ir efektyviai dažnai buvo neįmanoma - pirmiausia todėl, kad tiems, kas juos patyrė, laiku nebuvo ištiesta pagalbos ranka.

Suprantama, pirmiausia čia kalbama apie žuvusiuosius kare - didžiąja dalimi vyrus, kurių skaičiaus, karui prasidedant, niekas nė įsivaizduoti negalėjo.

Dar ir šiandien žuvusiųjų skaičius yra apytikslis: iš dalies todėl, kad kai kurių mirčių nebūta galimybių laiku ir vietoje fiksuoti, perduoti žinių ten, kur jos buvo renkamos, iš dalies todėl, kad kai kurie palaidotieji liko anonimai.

Atskirai Rytų Prūsijos provincijai nustatyti tikslų žuvusiųjų kare skaičių dėl to, suprantama, maža galimybių. Vertinant oficialius Vokietijos žmogiškuosius nuostolius Didžiajame kare, šiandien tebesiremiama 1934 m. Karo sanitarijos inspekcijos parengta publikacija, sudaryta pagal oficialius karo nuostolių duomenis, tikslintus dar 15 metų po karo.
 

Bendras žuvusių Vokietijos karių skaičius - 2 037 tūkst. - buvo pateiktas prie vadinamajame „Sanitarijos pranešime“ įvardytų žuvusiųjų pridedant 100 tūkst. dingusių be žinios karių, apie kuriuos duomenų nebuvo rasta. Žuvusių karių iš Rytų Prūsijos skaičių statistiškai galima apskaičiuoti trimis būdais. Pirmas - atidalijant 3,18 proc. (tiek pagal 1910 m. surašymą Rytų Prūsijoje gyveno Vokietijos gyventojų) nuo bendro Vokietijos kareivių aukų skaičiaus; gauname 65 tūkst.

Antras - išvedant Vokietijos karių mirtingumo rodiklį iš nustatyto apytikslio tarnavusiųjų kariuomenėje, kilusių iš Rytų Prūsijos, skaičiaus (15,15 proc.); gauname panašų skaičių - 66 tūkst.

Trečias, regis, patikimiausias - lyginant nuostolius atitinkamose vyrų amžiaus grupėse 1910 ir 1925 m. surašymų duomenimis Rytų Prūsijoje; gauname 93 tūkst. karių. Prie pastarojo skaičiaus būtina pridėti civilių aukas, mirusias daugiausia nuo bado ir kt. veiksnių; jų visoje Vokietijoje per karą priskaičiuojama apie 700 tūkst. Rytų Prūsijos dalį šiuo atveju įmanoma apskaičiuoti tik pagal šios provincijos proporciją Vokietijoje.

Atlikę tokį skaičiavimą, gauname apie 22 tūkst. civilių aukų Rytų Prūsijoje.

Į šį skaičių įtrauktini ir jau minėti 1,5 tūkst. žuvusiųjų nuo Rusijos kariuomenės savivalės, apie kuriuos turima tikslių duomenų.

Taigi reikėtų kalbėti maždaug apie 115 tūkst. Didžiajame kare žuvusių karių ir civilių aukų, priskirtinų Rytų Prūsijai, kurios sudarė apie 5,6 proc. šios provincijos gyventojų, skaičiuojant pagal 1910 m. surašymo duomenis.

Kiek Lietuvos gyventojų žuvo kare, nustatyti ne mažiau problemiška.

Jau buvome užsiminę, kad tarpukariu Lietuvos spaudoje šiuo klausimu buvo išsakomos įvairios nuomonės, žuvusiųjų skaičių nurodant nuo kelių iki šimto ir daugiau tūkstančių.

Kuo rėmėsi daugelis šių skaičiavimų ir kokią Lietuvą ar lietuvius turėjo omeny, šiandien nebenustatysime.

Vienintelis patikimas skaičius buvo pateiktas 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo organizatoriams apibendrinus jau minėtus karo dalyvių blankus, iš kurių paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai tuo metu surašinėtojams pateikė duomenų apie 11 173 kare žuvusius savo artimuosius, iš jų 1 375 buvo nukauti mūšyje, 457 mirė nuo žaizdų, 1 032 mirė nuo ligų, 8 309 buvo laikomi dingusiais be žinios.

Žinoma, šis skaičius jokiu būdu negali pretenduoti į tikslumą, bet jis bent jau parodo, kiek gyventojų Lietuvoje be Klaipėdos krašto 1923 m. neteko kare savo artimųjų ar giminaičių.

Tie buvę Lietuvos gyventojai, kurių giminės ar artimieji po karo į Lietuvą nebegrįžo, arba žuvusieji, kurie giminių Lietuvoje neturėjo apskritai, čia neatsispindi.

Nuostoliai galėjo siekti apie 21 000

Vienintelė alternatyva, kurią galime pasiūlyti minėtam skaičiui, yra išvestinis skaičiavimas.

Jį atlikus paaiškėjo, kad iš visų karių, kurie buvo paimti Rusijos kariuomenėn iš Lietuvos teritorijos, nuostoliai galėjo siekti apie 21 tūkst., įtraukiant į šį skaičių tiek kovinius, tiek ir nekovinius nuostolius.

Tačiau į šį skaičių nepatenka civilės karo aukos, t. y. mirtys, tiesiogiai nesusijusios su karo veiksmais, bet sukeltos karo padarinių: daugiausia kritiškai sumažėjusio maisto raciono, bado ir ligų.

Nustatyti šio mirštamumo mastui reikia papildomų tyrimų. Žinome tiek, kad Centrinis statistikos biuras, pokariu, remdamasis „visų tikybų kunigų pranešimais“, pabandęs nustatyti natūralios gyventojų kaitos tendencijas Lietuvoje (be Klaipėdos krašto), gavo neigiamą prieaugio saldo, siekusį 20 875 asmenis. Tačiau jis, suprantama, buvo susijęs ne vien su padidėjusiu civilių mirštamumu, bet ir su smarkiai sumažėjusiu gimimų skaičiumi.

Duomenys apie žuvusiuosius svarbūs ne tik įvertinant karo tragedijos mastą, bet ir suvokiant, kiek buvo žmonių, kurie tą tragediją patyrė.

Visų pirma kalbama apie žuvusiųjų artimuosius: tėvus, sutuoktines, sūnus ir dukteris, kurie neteko kare savo sūnų, antrųjų pusių ir tėvų. 1923 m., nors karo aukų skaičius tuo metu dar buvo tikslinamas, Vokietijos darbo ministerija apskaičiavo, kad žuvusieji kare visoje šalyje paliko apie 533 tūkst. našlių ir dar apie 1,192 mln. našlaičių.

Proporcingai taikydami šiuos skaičius Rytų Prūsijai (3,62 proc. pagal 1925 m. duomenis), gautumėme apie 19 tūkst. našlių ir apie 43 tūkst. našlaičių.

Žinybiniai 1924 m. duomenys šį proporcinį skaičiavimą koreguoja tik nežymiai.

Prie šio skaičiaus reikia pridėti tėvus, netekusius kare savo vaikų, tačiau jokio konkretesnio atskaitos taško tokios gyventojų kategorijos dydžiui apskaičiuoti neturime.

Lietuvoje šiuo atveju, matyt, galime remtis tik surašymo duomenimis, nurodydami, kad teritorijoje be Klaipėdos krašto būta apytiksliai 11,2 tūkst. atvejų, kai artimieji fiksavo kare žuvusius savo giminaičius.

Tačiau kiekgi buvo tų artimųjų - našlių, našlaičių, tėvų, nustatyti iš esmės neįmanoma. Kiek paprasčiau tai padaryti kalbant apie Klaipėdos kraštą, kuriame žuvusių artimųjų skaičių galime nustatyti remdamiesi išvestiniais skaičiavimais tokiu pat principu, kaip nustatėme Rytų Prūsijos atveju.

Mūsų skaičiavimais, vien našlių ir našlaičių Klaipėdos krašte 1925 m. turėjo būti apie 4 tūkst. Vis dėlto fiziniai nuostoliai, kuriuos sukėlė Didysis karas, tuo neapsiribojo. Prie jų priskirtini ne vien žuvusieji, bet ir tie, kurie grįžo iš karo netekę darbingumo.

Bus daugiau.

Sidebar placeholder