Rusijos kariuomenės okupacija rytinėje ir pietinėje Rytų Prūsijos provincijos dalyse 1914-1915 m. (2)

Daugiau nei šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ką pakeitė šis karas? Kokį poveikį turėjo visuomenei? Ar tikrai karas Lietuvoje buvo pamirštas, o jo patirtys užgožtos vėlesnių kovų dėl nepriklausomybės?

Šie klausimai keliami keturių autorių: Vasilijaus Safronovo, Vyganto Vareikio, Vytauto Jokubausko ir Hektoro Vitkaus Klaipėdos universiteto leidyklos išleistoje knygoje „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“.

Tai pirmas Lietuvos istoriografijoje tyrimas apie Pirmojo pasaulinio karo socialinį ir kultūrinį poveikį.

Perkeldama skaitytoją į tarpukarį, knyga primena tai, ką apie Didįjį karą esame primiršę.

Joje kalbama apie karo patirtis, tų patirčių pagrindu besivienijusias organizacijas, eilinių žmonių kovą dėl kare patirtų nuostolių kompensavimo, kapines ir paminklus, karo vaizdavimą atsiminimuose, literatūroje ir mene.

Mūsų redakcija jau spausdino keletą fragmentų iš šios knygos. Šiandien skaitytojams siūlome dar vieną ištrauką, bylojančią apie okupacinio režimo politiką ir prievartą.

Monografijoje siekiama atskleisti, kaip šis karas buvo patirtas ir kaip vėliau įvertintas dviejų kaimyninių visuomenių: Lietuvos ir Rytų Prūsijos.

Okupacinio režimo politika ir prievarta

Civilių gyventojų patirtys Didžiajame kare formavosi ne tik dėl priverstinių migracijų, bet ir dėl okupacinio režimo politikos užimtose teritorijose.

Neretu atveju civiliai patyrė ir viena, ir kita: trumpam evakavęsi dėl greta namų vykusių karo veiksmų ir vėliau sugrįžę, susidurdavo su naujuoju krašto šeimininku.

Rusijos kariuomenės okupacija rytinėje ir pietinėje Rytų Prūsijos provincijos dalyse 1914-1915 m. truko kelis mėnesius.

Okupacinio režimo politiką per šiuos kelis mėnesius buvo pradėta dokumentuoti dar karo metais; vėliau ji gan išsamiai nušviesta Fritzo Gause Rytų Prūsijos krašto hauptmano įpareigojimu parengtoje ir 1931 m. paskelbtoje knygoje „Rusai Rytų Prūsijoje“.

Toji knyga iki šiolei lieka išsamiausia šio klausimo charakteristika.

Remiantis oficialiais dokumentais, atsiminimais ir amžininkų liudijimais parašytoje studijoje Rusijos okupacinį režimą F. Gause apibūdino pasakodamas apie rekvizicijas, kontribucijas, okupacinės kariuomenės disciplinos stoką, plėšikavimus, kurie palietė tiek verslo subjektus, tiek civilius gyventojus, griovimus ir padegimus, meno vertybių niokojimą ir kitas piktadarybes.

Be viso to, Rusijos okupacinio režimo žvėriškumui buvo priskirtos nekaltų civilių gyventojų aukos: nužudytų asmenų visoje provincijoje F. Gause priskaičiavo 1 491 (dauguma žudynių įvyko per pirmąją okupaciją).

Monografija „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“ nėra tipiška Pirmojo pasaulinio karo istorija.

Be jokios abejonės, šie vertinimai buvo paveikti vaizdinių, kurie susiformavo ir pradėjo stereotipizuotis dar karo metais. Vėlesni Vokietijos istorikai švelnino pateikimą, akcentuodami propagandinį žinių apie Rusijos okupacinį valdymą Rytprūsiuose pobūdį.

Vis dėlto šiuolaikiniuose tyrimuose vertinimus vėl stengiamasi koreguoti. Rusijos istorikas Konstantinas Pachaliukas, remdamasis ne vien vokiškais, bet ir Rusijos šaltiniais, pateikė šiek tiek labiau subalansuotą vaizdą. Duomenų, patvirtinančių minėtas Rusijos okupacinės kariuomenės elgesio charakteristikas, jis rado ir Rusijos pusės šaltiniuose, tačiau stengėsi paaiškinti tą elgesį pirmiausia reakcijomis į okupuotų sričių gyventojų veiksmus, kurie savo ruožtu buvo inspiruoti baimės dėl savo gyvybės, įtarumo ir neapykantos priešui. Tai skatino perdėtą okupacinės kariuomenės įtarumą, provokavo atsakomąsias ir baudžiamąsias operacijas, tiesiogiai palietusias civilius gyventojus.

Remdamasis Rusijos šaltiniais, K. Pachaliukas įtikinėjo, kad būtina atskirti okupacinės valdžios ir eilinių karių veiksmus. Atsižvelgiant į karo meto sąlygas, pirmieji nebuvo nelogiški: jie traktuotini kaip atsakomieji, įskaitant 1914 m. lapkričio mėn. pasirodžiusį X armijos vado įsaką, kuriame buvo nurodyta, kad dėl vietinių gyventojų vokiečių ir žydų priešiškumo visus vyrus reikia pašalinti iš okupacinės teritorijos. Eiliniai kariai savo ruožtu tose srityse, kur valdžia dar nebuvo įsitvirtinusi, išties naudojo prievartą, plėšikavo; pasitaikė vandalizmo ir prievartos prieš taikius gyventojus atvejų, kurie aiškinami karių savivale valdžios vakuumo situacijoje. Panašiai subalansuotą vaizdą šiais klausimais pateikė britų istorikas Alexanderis Watsonas. Grįžusiam prie daugelio dokumentų, kuriais kadaise rėmėsi F. Gause, jam irgi nekilo jokių abejonių dėl daugybės žudynių, prievartavimų, smurto, masinės deportacijos atvejų. Vis dėlto A. Watsonas priminė, kad medžiaga apie Rusijos kariuomenės žvėriškumą buvo renkama sąmoningai, siekiant politinių ir propagandinių tikslų. Jis parodė, kad plėšikavimas buvo būdingas ne tik Rusijos kariams, bet ir namų netekusiems ir po provinciją besibasčiusiems civiliams rytprūsiečiams; o būta ir tokių atvejų, kai tą darė Vokietijos kareiviai. Be viso to, panašiai kaip K. Pachaliukas, A. Watsonas stengėsi paaiškinti Rusijos okupacinės valdžios veiksmus; atskirti valdžios intencijas disciplinuoti okupacinę kariuomenę ir palaikyti tvarką, kurios dažniausiai duodavo apčiuopiamų rezultatų miestuose, nuo tų veiksmų, kurie galėjo vykti esant menkesnei situacijos kontrolės galimybei, ypač kaimo vietovėse. A. Watsono manymu, okupacinę prievartą bus nulėmę keli veiksniai: a) Rusijos valdžios sukaupta informacija apie Rytprūsius prieškariu (o ta informacija leido tikėtis priešiško gyventojų elgesio); b) eilinių (dažnai menkai išsilavinusių) karių individualus požiūris, kuris dėl informacijos trūkumo ir susidūrimo su kitoniškumu buvo paženklintas įtarumo, baimės ir priešiškumo (tokiu būdu provokuodamas smurtą); c) konkretūs duomenys apie civilių rytprūsiečių realų ar Rusijos karininkų tiems civiliams „prirašytą“ pasipriešinimą, provokavusį smurtą ir baudžiamąsias akcijas. Tai leido jam aiškinti, kad okupacinių jėgų smurtinį elgesį didele dalimi bus nulėmęs susidūrimas su kitoniška kultūra ir jos vertinimas per savo suvokimo prizmę. Okupacinis režimas Vokietijos kariuomenės užimtose Rusijos gubernijose, kurios sudarė Ober Osto valdomą sritį, visų pirma skyrėsi trukme, iš dalies aiškesniu okupacinės valdžios siekiamos tvarkos reglamentavimu, galiausiai okupanto požiūriu į okupuotuosius. Pastarasis visų pirma buvo paženklintas žinių trūkumu. Ober Osto valdininkas Erichas Zechlinas savo tuo metu rašytą apybraižą apie Lietuvą pradėjo Adamo Mickiewicziaus citata: „Iš tiesų apie Lietuvą žinau mažiau nei apie Kiniją.“ Iki Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai geriausiu atveju įsivaizdavo Lietuvą jų pačių teritorijoje - taip vadinta dalis Rytų Prūsijos. Todėl visiškai pagrįstos atrodo Victoro Jungfero, Ober Oste dislokuotos Vokietijos kariuomenės karininko, vėliau išsakytos pastabos: „Daugumas vokiečių nieko nežinojo apie esimą [buvimą - aut. past.] atskiros lietuvių tautos, kuri buvo nuo jų atitverta Kinų siena, skyrusią prieškarinę Rusiją nuo Vokietijos.“ Net ir apsišvietęs vokietis identifikavo pavergtąsias Vakarų Rusijos gubernijas su pačia Rusija, o tose srityse gyvenančius lietuvius, latvius, estus ir gudus vadino „rusais“, lygiai kaip čia gyveną net vokiečių kilmės ir vokiškai kalbą žmonės buvo pačių vokiečių laikomi „rusais“.

Tad didžiulių sričių administracija panėšėjo į neištirtų kolonijų administraciją. Tuo, kad Ober Osto karinė administracija ir daugelis šioje srityje dislokuotų karių jautėsi tarytum kolonijoje, kurios „išvadavimas“ nuo Rusijos jungo aplietas jų pačių krauju, galima paaiškinti ir jų elgseną šiame krašte. Toji elgsena buvo paženklinta tokiu ekonomikos, žaliavų ir gyvosios jėgos eksploatavimu, kokio dauguma lietuvių tikriausiai nebuvo matę nuo baudžiavos laikų. Ne tik valstiečiams, bet gerokai platesniems ekonomikos sektoriams okupacinė administracija taikė begalines rekvizicijas, kurių mastai vis augo, o būdai, kuriais tai buvo daroma, vis labiau piktino. Pritrūkę žemės ūkio produkcijos, netgi kaimuose žmonės ėmė badauti, jau nekalbant apie didžiulius sunkumus šiuo požiūriu patyrusius miestus. Prie to prisidėjo daugybė „savavališkos veiklos“ draudimų ir pastangos sukurti vidinę rinką, iš esmės visiškai uždarant išorines sienas. Okupuotoje srityje buvo sukurti įvairūs komunikacijos ir judėjimo suvaržymai, įvesta pasų sistema, prasidėjo nuolatiniai tapatybės tikrinimai.

Galiausiai karinė administracija įvairiems darbams įgyvendinti ėmė prievarta įdarbinti civilius. 1916 m. pabaigoje tai įgavo civilių („bedarbių“) pasitelkimo priverčiamiesiems darbams formą tuos civilius tiesiog gaudant gatvėse.

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Gaila Hektoro, su tais arogantais savimylom, susidėjusiu...
mml, 2021-05-16 20:44
tiek vieni tiek antri okupantai ir nei vieni nei kiti nebuvo geresni ,kaip sakoma vienas raudonas kaip setonas Maskvoje ,o kitas rudas kaip suva Berline .Ir nebuvo svarbu nuo kurio okupanto kulkos zuvo nieko detas zmogus.Zinoma, kad vietiniai nekente nei vienu nei kitu okupantu ir vietinius gyventojus galima suprasti. Tik kur sovietinis profesorius pasakojo,kad jo Kulautuvos ukelyje buvo labai geri wermachto kareiviai,nes nusisove jauti parsivesta is kaimo,prisikviete is kamo mergu ir tanciavojo bei papa sere wermachto kareiveliai skaniu sokoladu ....taigi taigi kaip buvo linksma ir smagu ....
Tiek vieni tiek antri, 2021-05-04 17:13
Sidebar placeholder