– Iš kur esate kilusi? Kabulo?
– Priklausau skirtingoms Afganistano dalims – mano tėvas iš vieno regiono, motina – iš kito. Pati gimiau Kabule, ten baigiau ir universitetą, bet iki to teko gyventi kitose šalies vietose, daugiausia šiaurėje.
– Gimėte sovietiniais laikais, bent taip mes vadiname tą laikotarpį, kai Lietuva ir Afganistanas buvo okupuoti?
– Taip, mes taip pat tą laikotarpį vadiname sovietmečiu.
– Nors buvau mažas, prisimenu, kaip mama nuolat vesdavo pas gydytojus, jog šie surastų kokią ligą, kad užaugęs negalėčiau būtų pašauktas į sovietinę armiją ir išsiųstas į Afganistaną kariauti. O ką jūs pamenat iš sovietmečio Afganistane?
– Atsimenu tik tai, kad tuomet gyvenome Mazari Šarife, sovietų statytame daugiabutyje, kuriame buvo įsikūrę ir specialistai bei inžinieriai iš SSRS.
Būdami vaikai vakarais eidavome į šalia esantį parką žaisti su jų vaikais. Iki šiol atsimenu, kad rusai vaišindavo ledinukais, kuriuos vadinome „kanfet“ (rus. saldainis), taip pat dar atsimenu žodį „moloko“ (rus. pienas).
Tuomet, prisimenu, šiek tiek mokėjau rusiškai (juokiasi).
Jei atvirai, atsiminimai labai geri, nes būdama vaikas nesuvokiau, kad vyksta karas, o vaikai visada lengviau suranda bendrą kalbą. Be to, tuomet, pamenu, moterys buvo laisvos, galėjo pasirinkti, kur dirbti, galėjo dirbti ir mokytis su vyrais.
Niekam nereikėjo dėvėti burkų.
– Kada ši laisvė baigėsi?
– Tikriausiai buvau dešimtoje klasėje, kai sovietinis Afganistano režimas žlugo. Modžahedai perėmė valdžią ir ėmėsi suvaržymų.
Nors moterys ir vyrai toliau galėjo dirbti kartu, buvo sugriežtinta moterų apranga – nebeleista segėti trumpų sijonų, reikėjo nešioti skaras. Bet bent jau moterys buvo laisvos dirbti, studijuoti ir keliauti.
Tačiau prasidėjo pilietinis karas. Tai tapo liūdnos istorijos, mūsų juodų dienų pradžia. Netrukus į valdžią atėjo Talibanas. Mes buvome palikti pasaulio, kaip nutiko ir dabar.
– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai 1996 m. Afganistano kontrolę perėmė Talibanas?
– Viskas pasikeitė. Pradėjau studijuoti valdant modžahedams, bet talibams perėmus valdžią buvau priversta palikti universitetą. Tai buvo tamsiausi laikai tiek man asmeniškai, tiek visam Afganistanui.
Moterys turėjo sėdėti namuose kaip kalinės. Jie neleido mums išeiti į gatvę, pažiūrėti į saulę – moterims buvo draudžiama viskas: darbas, studijos, kelionės. Net pas gydytoją negalėjau nueiti viena – turėjo lydėti šeimos vyras. Niekada nepamiršiu tų pragaištingų laikų.
Afganistano provincijoje žmonės nešvenčia gimtadienių, net nežino, kada jis. Todėl mergaitės klausė, kas tai.
Tai truko penkerius metus – patikėkite, tai labai daug, esant tokiam talibų režimo spaudimui. Vyrams irgi buvo nelengva. Jie privalėjo auginti barzdą, buvo draudžiama klausytis muzikos, radijo ar žiūrėti televizorių. Jei talibai rasdavo namuose radijo imtuvą, televizorių ar vaizdo magnetofoną, nuplakdavo žmogų.
Buvo labai sunku, todėl nenorime, kad tokios dienos sugrįžtų.
– Teko skaityti, kad bandėte tam priešintis, atidarėte mergaičių mokyklą...
– Taip, kaip žurnalistikos studentė norėjau dirbti, bet negalėjau. Buvau tarsi kalėjime – kiekvieną dieną namuose, kur nėra nei televizoriaus, nei radijo. Todėl bandžiau šį tą veikti.
Mano tėvas visada sakydavo, kad išsilavinimas yra galingiausias ginklas. Tai buvo kaimynų mergaitės, jos kasdien ateidavo pas mus į namus, į slaptas pamokas.
Po kelių mėnesių talibai apie tai sužinojo ir įspėjo, kad turėčiau nutraukti šią veiklą.
Tačiau maniau, kad niekas nesužinos, nes mergaitės iš labai artimo kaimynų rato. Deja, (L. Salid balsas pradeda drebėti) talibai atvyko pas mus į namus, nutraukė pamoką ir mane išplakė.
„Turi baigti, nes kitą kartą tave nužudysim“, – pareiškė jie.
Bet nedariau nieko bloga – tik mokiau jas Korano istorijų, mokiau skaityti ir rašyti, pasakojau Afganistano istoriją. Po to, kai talibai mane išplakė antrą kartą, nustojau vesti pamokas.
– Kaip reagavo jūsų šeima, vyras? Septyniolikos jau buvote ištekinta?
– Nors buvau tik septyniolikos ir ką tik baigusi mokyklą, vedybos nebuvo prievartinės, tai buvo tėvų sutartos vedybos – mano šeima pažinojo mano būsimą vyrą ir žinojo, kad jis geras žmogus.
L.Sadid: „Talibai užsienio žiniasklaidai teigia viena, o realiai elgiasi visai kitaip.“.
Mano vyras nepalaikė talibų idėjų. Afganistane nėra taip paprasta turėti šeimą ir studijuoti, bet kai pasakiau, kad noriu mokytis, jis parėmė mane. Jis visada mane palaikė, kaip ir mano šeima. Mūsų šeima yra išsilavinusi.
Mano tėvas buvo inžinierius ir studijavo Lenkijoje. Namuose visada buvo lygybė tarp vyrų ir moterų. Jis visada sakydavo, kad, jei sūnūs gali studijuoti ar net lankyti kokį sporto būrelį, tai ir dukros gali daryti tą patį.
Išaugau tokioje šeimoje. Jei visos afganistaniečių šeimos būtų tokios, šalyje nebūtų karo.
– Kitas lūžis Afganistano istorijoje – 2001 m. rugsėjo 11 d. Beje, rugsėjo 11-oji – ir jūsų gimimo diena. Gal pamenate, kaip sutikote 21-ąjį gimtadienį?
– Tuomet gyvenome kaimelyje, kurio nekontroliavo Talibanas, ir aš buvau mokytoja su seserimi įsteigtoje mergaičių vidurinėje mokykloje.
Prisimenu, kelios dienos prieš rugsėjo 11-ąją moksleivėms pasakiau, kad švęsime mano gimtadienį. Afganistano provincijoje žmonės nešvenčia gimtadienių, net nežino, kada jis.
Todėl mergaitės klausė, kas tai. Papasakojau, kad miestuose gimtadienio proga rengiami vakarėliai: kepamas tortas, dovanojamos dovanos, šokama ir linksminamasi.
Tačiau įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktai, prieš tai buvo nužudytas kovotojų su talibais lyderis Ahmadas Shahas Massoudas ir apie vakarėlį pamiršome.
– Kaip pasikeitė jūsų ir kitų afganistaniečių gyvenimas po to?
– Daugelis tuomet galvojo taip: arba viskas bus gerai, arba dar blogiau. Atėjo amerikiečiai, kurie teigė, kad kovos su teroristais, sieks demokratijos, moterų teisių ir laisvių.
Mes pamanėme, kad pagaliau viskas pasikeis, gyvensime normalų gyvenimą… (vėl balsas pradeda drebėti). Dabar matau, kad klydome.
Talibai įsiveržė į vienos mano draugės iš Herato, kuri dirbo armijoje, namus ir vyro bei vaikų akivaizdoje ją nužudė.
20 metų karo, milijardai išleistų dolerių, tūkstančiai žuvusių ir sužeistų karių – ar kas nors buvo pasiekta? Ne, mes viską vėl praradome (pašnekovės akys sudrėksta).
– Bet tuomet grįžote studijuoti ir tapote žurnaliste?
– Taip (nuotaika šiek tiek pagerėja). Atsimenu, kaip 2001 m. spalį neliko talibų. Mano vyras nuvyko į Kabulą ir po keleto dienų grįžęs pareiškė: „Viskas pasikeitė, mes galime vykti į Kabulą.“
2002 m. vėl grįžau į universitetą, bet talibų pasėtos sėklos vis dar buvo daugelio galvose. Mentalitetas, kad moteris negali būti laisva, vis dar buvo gyvas. Universitete buvau pirmoji, kuri nedėvėjo burkos.
Nebuvo lengva, sulaukiau daug grasinimų.
2003 m. pradėjau dirbti nepriklausomoje visuomeninėje organizacijoje IWPR (Institute for War & Peace Reporting), dalyvaudavau tuomečio Afganistano prezidento Hamido Karzai spaudos konferencijose. Buvau jauna, moderni – trumpi plaukai, skara ant pečių, o ne ant galvos (šypsosi).
Kartą prezidentas H. Karzai parodė į mane ir pasakė: „Koks jūsų klausimas, ponia?“
Poniomis („Mem“) ir ponais („Mister“) jis vadino užsienio žurnalistus, o į afganistaniečius kreipdavosi „broliai“ ir „seserys“. Taigi jis pagalvojo, kad esu užsienietė (juokiasi).
Atsistojau, afganistanietiškai prisistačiau ir uždaviau klausimą. Spaudos konferencija buvo transliuojama tiesiogiai ir man dar nespėjus grįžti namo vyras su visa šeima sulaukė gausybės pasipiktinusių žinučių: „Ji pasirodė televizijoje nedėvinti jokios skaros. Kodėl ji taip pasielgė?
Neleiskite jai to daryti!“ Vyro paklausiau: „Koks skirtumas, skara man ant pečių ar ant galvos?“ „Man jokio skirtumo“, – atsakė jis.
Tuomet Afganistane žurnalistėmis dirbo tik 3 ar 4 moterys ir mes nuolat sulaukdavome grasinimų. Buvo sunku, bet dirbome.
Šeima pradėjo ypač bijoti dėl mano gyvybės, kai sulaukiau talibų grasinimų.
„Užteks!“ – pasakė artimieji ir pareikalavo pakeisti darbą. 2007 m. perėjau dirbti į Afganistano užsienio reikalų ministeriją, spaudos skyrių. 2009 m. buvau paskirta į Afganistano atstovybę Briuselyje, o 2012 m. tapau pabėgėle Belgijoje.
– Kaip tai nutiko? Atsisakėte grįžti į Afganistaną?
– Ne, grįžau. 2012 m. grįžau į Afganistaną, bet ten išbuvau tik savaitę. Situacija buvo tragiška ir vis blogėjo.
Būtent todėl grįžau į Belgiją, nuo 2013 m. dirbu laisvai samdoma žurnaliste, baigiau politikos mokslų magistrantūrą Briuselyje, o neseniai su bendraminčiais įkūrėme leidinį „Brussels Morning“.
– Po pastarųjų savaičių įvykių Afganistane, kai talibai paėmė valdžią ir JAV kariai išvyko, ar turite ryšį su ten esančiais šeimos nariais?
– Taip. Dalis mano šeimos gyvena Europoje, dalis – vis dar Afganistane. Šiems giminaičiams labai sunku: nėra darbo, nėra pajamų – viskas sustojo.
Tampa blogiau nei kai pirmą kartą talibai užėmė valdžią. Esu prisijungusi prie moterų aktyvisčių grupės Afganistane. Jos organizavo mitingus didžiuosiuose šalies miestuose. Jos man viską papasakoja.
Talibai užsienio žiniasklaidai teigia viena, o realiai elgiasi visai kitaip. Matėte, kaip jie neseniai sumušė kelis žurnalistus? Taip jie elgiasi su visais. Mažiausiai keturias moteris, drįsusias pasipriešinti, jie jau nužudė.
– Bet Talibanas žadėjo, kad mergaitėms leis mokytis, o moterims – dirbti. Esą jie pasikeitė ir dabar ne tie, kurie buvo prieš 20 metų?
– Kaip jie pasikeitė (balse girdėti graudulys ir pyktis)? Keli mėnesiai iki paimant valdžią jie toliau žudė.
Per 20 metų jie nužudė tūkstančius žmonių: mokytojų, dėstytojų, gydytojų, visuomenininkų, vyriausybės pareigūnų.
O dabar, po kelių dienų, jie sako, kad jau ne tokie? Ne, jie meluoja (balsas vis labiau dreba).
Ir patys pripažįsta, kad jų ideologija nepasikeitė. Kaip galima sakyti, kad ideologija nepasikeitė, o Talibanas pasikeitė? Taip nebūna. Todėl sakau, kad jais pasitikėti negalima.
– Iš vietinių gal žinote, ar tikrai moterys Kabule vis dar gali dirbti?
– Ne, tik gydytojos ir medicinos seserys, kad moterys turėtų kur kreiptis pagalbos. Tiesa, kelios žurnalistės vis dar dirba, bet tai propaganda pasauliui. Provincijoje viskas dar blogiau – merginos net negali eiti į mokyklą.
– Kaip laikosi jūsų kolegos, diplomatai, žurnalistai? Jie pabėgo iš Afganistano?
– Kam pasisekė, tie išvyko, bet kiti liko.
Jie slapstosi, nuolat keičia buvimo vietą. Blogiausia, kad talibai perėmė Afganistano armijos biometrinių duomenų bazę ir dabar medžioja moteris, kurios tarnavo ar dirbo armijoje.
Talibai įsiveržė į vienos mano draugės iš Herato, kuri dirbo armijoje, namus ir vyro bei vaikų akivaizdoje ją nužudė.
O pasaulis bando su talibais kalbėtis. Tai nepriimtina, nes jie dėl to jaučiasi dar didesni visagaliai. Be to, jie nenutraukė ryšių su „Al Qaeda“ ir kitomis teroristų grupuotėmis. Talibai niekada nepasikeis.
– O čia, Belgijoje, jums niekas negrasino dėl aktyvios žurnalistinės ir visuomeninės veiklos?
– Netiesiogiai. Afganistane valdžią perėmus talibams, mes Briuselyje organizavome protesto mitingą ir ten pastebėjau piktus talibų rėmėjų žvilgsnius. Vienas jų net bandė atimti iš manęs mikrofoną, kiti klausė:
„Esi musulmonė, afganistanietė, kodėl taip elgiesi?“
Man liūdna, kad jie pamiršo, koks buvo gyvenimas valdant Talibanui. „Jei drįstate remti talibus, Briuselis – ne vieta jums.
Turite grįžti į Afganistaną“, – atsakiau jiems.
– Jūs ne tik rengėte protestus, bet ir viešai kreipėtės į NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą bei ES vadovus, kad negalima pripažinti Talibano režimo. Sulaukėte kokios reakcijos?
– Jokios reakcijos iš ES ar NATO vadovų, bet sulaukiau daug palaikymo iš kolegų žurnalistų, visuomeninių organizacijų. Gaunu daug kvietimų pasidalyti savo įžvalgomis apie Afganistaną ir talibus. Tai labai gerai.
– JAV politikai teisinasi, kad neprivalo ginti Afganistano, jei patys afganistaniečiai jo negina. Kodėl idėja padaryti Afganistaną modernia, demokratiška šalimi žlugo?
– Korupcija. JAV rėmė visiškai korumpuotą vyriausybę. Milijardai dolerių nuėjo jai. Kariai negaudavo atlyginimų po keletą mėnesių, nes juos pavogdavo valdžioje esantys.
Taip pat JAV ir talibų susitarimas yra labai neaiškus. Jame esą sutarta, kad talibai nepuls didelių miestų, bet šie juos apsupdavo, nutraukdavo tiekimą ir miestai pasiduodavo.
Be to, pabėgęs prezidentas Ashrafas Ghani neleido kariams kovoti su talibais. Tūkstančiai karių žuvo per pastaruosius mėnesius, o A. Ghani pabėgo pavogęs milijonus dolerių.
Amerikiečiai rėmė korumpuotą, mafijos vyriausybę.
– Kas dabar laukia Afganistano?
– Juoda ir tragiška ateitis. Be to, esu tikra, kad Afganistanas vėl taps saugiu teroristų prieglobsčiu.
L. Sadid
1980 m. rugsėjo 11 d. gimė Kabule.
2002 m. baigė Kabulo universitetą, politinių mokslų ir tarptautinių santykių bakalauro studijas.
2003–2007 m. dirbo žurnaliste Afganistane.
2007–2012 m. dirbo Afganistano užsienio reikalų ministerijoje, įskaitant vieną kadenciją Afganistano ambasadoje Belgijoje.
Nuo 2013 m. – laisvai samdoma žurnalistė Briuselyje.
2018 m. baigė ULB universiteto Briuselyje politikos mokslų magistro studijas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą