Mokslininkai tikisi, kad jų darbo rezultatai padės išspręsti ilgai trukusias diskusijas, ar Mėnulio "širdis" yra kieta, ar išsilydžiusi, taip pat padės tiksliau suprasti Mėnulio ir visos Saulės sistemos istoriją.
Pranešama, kad tyrime astronomas Briault ir jo kolegos surinko duomenis iš kosminių misijų ir Mėnulyje atliktų lazerio vietos nustatymo eksperimentų, siekdami apibūdinti įvairias Mėnulio savybes.
Tada jie atliko modeliavimą su įvairių tipų branduoliais (mėginiais), kad nustatytų, kurie iš jų geriausiai atitinka stebėjimo duomenis.
Galiausiai mokslininkai padarė keletą įdomių išvadų:
- Tankesnė medžiaga Mėnulio viduje krenta į centrą, o mažiau tanki medžiaga kyla į viršų;
- Mėnulio branduolys yra labai panašus į Žemės branduolį - išorinis skystas sluoksnis ir kietas vidinis branduolys (išorinio branduolio spindulys yra apie 362 km (225 mylios), o vidinio - apie 258 km (160 mylių);
- Mėnulio vidinio branduolio tankis yra maždaug 7 822 kilogramai kubiniam metrui, o tai labai artima geležies tankiui.
Pažymima, kad šio tyrimo rezultatai patvirtina ankstesnes mokslininkų išvadas šia tema.
Jie pateikia gana svarų argumentą už tai, kad Mėnulio branduolys yra panašus į Žemės branduolį.
Žemės elektronai Mėnulyje gali sudaryti vandenį
Ankstesnis tyrimas parodė, kad didelės energijos elektronai Žemės plazmoje gali prisidėti prie vandens formavimosi Mėnulio paviršiuje.
Tam nustatyti buvo naudojami Indijos Mėnulio zondo "Chandrayaan-1", veikusio nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. rugpjūčio, duomenys.
Gauta informacija leidžia manyti, kad Žemės elektronai gali prisidėti prie Mėnulyje vykstančių atmosferos procesų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą