Pamiršta deportacija: kaip Rusija prieš 110 metų ištrėmė milijonus ukrainiečių, baltarusių, lenkų ir lietuvių

2025 m. vasarą bus 110 metų nuo masinio ukrainiečių išvarymo į Rusijos imperijos gilumą.

Apie tai rašo Ukrainos nacionalinis Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejus.

Šis reiškinys buvo pavadintas „pabėgimu“, bet iš tiesų tai buvo deportacija. 

Ukrainos ir Baltarusijos (taip pat dalies lenkų ir lietuvių) gyventojų išvarymo priežastis buvo Rusijos „sudegintos žemės“ politika per Pirmąjį pasaulinį karą. Rusai pavertė dykuma teritorijas, kurias galėjo užimti Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos kariuomenės.

© Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus Antrajame pasauliniame kare

Istorikas ir kraštotyros specialistas Stanislav Tsalik mano, kad „pabėgėlių“ galėjo būti apie 4 mln. žmonių. Dauguma jų – ukrainiečiai.

© Ukrainos nacionalinis Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejus

Lenkų rašytoja ir žurnalistė Aneta Primaka-Onishk savo knygoje „Pabėgimas 1915. Pamiršti išeiviai“ pasakojo apie šią tragediją. 

Rašytojos šeima kilusi iš Balstoko apylinkių, tačiau nelaikė savęs nei ukrainiečiais, nei baltarusiais, o „tučiais“, arba tiesiog stačiatikiais.

Jos duomenimis, iš Grodno srities (dalies Ukrainos Podlasie regiono teritorijos), kurioje gyveno du milijonai žmonių, į Rusijos gilumą išvyko daugiau kaip 800 tūkstančių. 

Iš kai kurių apskričių išnyko 80–90 % gyventojų. Tuštėjo ir Ukrainos Kholmshchyna – iš ten išvyko apie 300 tūkstančių žmonių, daugiausia ukrainiečiai.

© Ukrainos nacionalinis Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejus

Knygoje autorė, be kita ko, prisimena, kad „pabėgimas“ buvo tikslinga imperinės valdžios politika. Jau tada rusai skleidė baisius gandus, kad vokiečių kareiviai prievartauja „nupjauna moterims krūtis“ ir meta žmones gyvus į ugnį. 

Taigi matome, kad istorija apie „nukryžiuotą berniuką“ neatsirado iš niekur – rusai jau turėjo istorinės patirties skleisti panašias dezinformacijos kampanijas.

Svarbų vaidmenį kurstant žmones išvykti vaidino Rusijos stačiatikių bažnyčia. Būtent jos kunigai agituodavo valstiečius palikti namus, deginti namus ir išvykti, kur akys mato.

Pabėgėlių stovyklose ukrainiečiai badavo, šalo, kentėjo nuo įvairių ligų.

Įdomu, kad katalikų kunigai nebuvo taip aktyviai įsitraukę į agitaciją. Todėl lenkai išvyko žymiai mažiau, o tai po Pirmojo pasaulinio karo lėmė stulbinamus pokyčius etninėje gyventojų sudėtyje. 

Daugelis ukrainiečių liko Rusijos vidaus provincijose, kur buvo asimiliuoti, ir pirmą kartą Cholmsko regione pradėjo dominuoti lenkai. 

„Pabėgimas“ lėmė ukrainiečių dalies sumažėjimą vakariniuose Ukrainos etninėse žemėse.

© Ukrainos nacionalinis Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejus

Kitas pabėgėlių istorijos puslapis – Galicijos (kuri buvo Austrijos-Vengrijos sudėtyje) gyventojų išvykimas kartu su besitraukiančiomis Rusijos kariuomenės pajėgomis.

Galicijos gyventojai bijojo (ir dažnai ne be pagrindo), kad austrai, o ypač vengrai, keršys jiems už bet kokius ryšius su rusais.

„Ant vienos šakos kabėjo perkirptas virvės gabalas, ant kurio neseniai buvo pasikoręs vietos graikų katalikų kunigas, pakartas pagal vietos mokyklos direktoriaus, lenkų, skundą. 

Kunigas buvo apkaltintas tuo, kad buvo senųjų rusų grupės narys ir rusų okupacijos metu laikė pamaldas už rusų stačiatikių caro ginklų pergalę. 

Tai buvo melas. Nes tuo metu kaltinamojo kaime iš viso nebuvo“, – rašė čekų rašytojas Jaroslavas Hašekas savo žinomoje knygoje „Gero kareivio Švejko nuotykiai“.

Paprasti austrai, ypač vengrai, dažnai nesuprato skirtumo tarp rusinų (taip tuomet vadino ukrainiečius) ir rusų, todėl vietiniai Galicijos gyventojai atsidūrė tarp dviejų ugnių.

„Iš Vakarų Voluinės, Kholmshchyna, Podlasie, Bresto srities buvo išvaryti ukrainiečiai, daugelis iš jų negrįžo ir buvo asimiliuoti rusų. 

O grįžusieji manė, kad taip bus ir toliau, ir kai 1944 m. komunistinės valdžios institucijos paskelbė Kholmshčinos ir Podlasie gyventojams, kad jie bus išvežti, daugelis naiviai tikėjosi, kad grįš, kaip ir anksčiau“, – rašo ukrainiečių istorikas Romanas Kabachijus.

Primename, kad Ukrainos Aukščiausioji Rada pripažino deportuotais ukrainiečius, iškeldintus 1944–1951 m. iš etninių ukrainiečių žemių, kurios atiteko Lenkijai.

Šaltinis: tsn.ua