Paukščių Tako galaktikos centre aptikta itin reta juodoji skylė: kuo ji ypatinga?

Žvaigždžių telkinys IRS 13 ilgą laiką buvo paslaptis astronomams.

Jis yra vos už dešimtadalio šviesmečio nuo Paukščių Tako centro, kur yra supermasyvi juodoji skylė Sagittarius A*.

Tai, kad telkinys yra arti galingos didžiulės juodosios skylės gravitacinės traukos, reiškia, kad jis neturėtų turėti didelės struktūros, rašo „Livescience“.

Tačiau atlikę tyrimą mokslininkai nustatė, kad karštos, masyvios žvaigždės juda tvarkingai. Jie aiškina, kad žvaigždes įtvirtina neaiški juodoji skylė, kuri sąveikauja su Sagittarius A*.

„Šis įspūdingas žvaigždžių spiečius nesiliauja stebinti mokslininkų bendruomenės nuo tada, kai buvo atrastas maždaug prieš 20 metų. Iš pradžių buvo manoma, kad tai neįprastai sunki žvaigždė.

Tačiau dabar, naudodami didelės skiriamosios gebos duomenis, galime patvirtinti, kad centre turime reikalų su vidutinės masės juodąja skyle“, - komentavo pagrindinis autorius Florianas Peiskeris, Kelno universiteto (Vokietija) astronomas.

IRS 13 struktūros tyrimai parodė, kad telkinio centre yra iš pažiūros neužimta erdvė, tačiau kai tyrėjai pažvelgė į šią erdvę, aptiko rentgeno spindulius, sklindančius iš jonizuotų dujų žiedo - aiškus juodosios skylės akrecinio disko įrodymas.

Orbitiniai skaičiavimai parodė, kad šią sritį tikriausiai užima masė, 30 000 kartų didesnė už Saulės masę: tarpinė juodoji skylė.

Kas yra juodoji skylė

Juodosios skylės gimsta žlungant milžiniškoms žvaigždėms ir didėja vartodamos dujas, dulkes, žvaigždes ir kitas juodąsias skyles.

Šiuo metu žinomos juodosios skylės paprastai skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: žvaigždžių masės juodosios skylės, kurių masė svyruoja nuo kelių iki kelių dešimčių Saulės masių, ir supermasyvios juodosios skylės - kosminės pabaisos, kurios gali būti nuo kelių milijonų iki 50 milijardų kartų masyvesnės už Saulę.

Vidutinės masės juodosios skylės, kurių masė teoriškai siekia nuo 100 iki 100 tūkstančių Saulės masių, yra sunkiausiai pasiekiamos juodosios skylės Visatoje.

Nors mokslininkai rado įrodymų, kad egzistuoja kelios kandidatės, vidutinės masės juodųjų skylių egzistavimas nėra galutinai įrodytas.

Tai astronomams kelia galvosūkį.

Jei juodosios skylės auga nuo žvaigždžių iki supermasyvių dydžių, begaliniame šėlsme sugerdamos viską į save, tai patvirtintų juodųjų skylių paauglystės fazėje stebėjimų trūkumas rodo dar didesnę skylę mūsų supratime apie kosmines pabaisas.

Šaltinis: unian.net