Po Atlanto vandenyno dugnu – gėlo vandens rezervuaras: Niujorkui užtektų 800 metų

Nors pirmosios užuominos apie šį reiškinį pasirodė dar prieš 60 metų, tik 2025-ųjų ekspedicija galutinai patvirtino jo mastą.

Ledynmečio palikimas ir gamtinė izoliacija

Mokslininkų teigimu, šis rezervuaras susiformavo paskutiniojo ledynmečio pabaigoje. Tuo metu vandenyno lygis buvo gerokai žemesnis, o dabartinis kontinentinis šelfas – atviras. 

Milžiniški ledynai savo svoriu tiesiog „įstūmė“ tirpsmo vandenį giliai į nuosėdines uolienas. 

Ledynams atsitraukus ir pakilus vandenyno lygiui, molio ir dumblo sluoksniai „užrakino“ gėlą vandenį po vandenyno dugnu, apsaugodami jį nuo druskėjimo tūkstančius metų.

Ekspedicija 501: Ką parodė tyrimai?

2025 m. vasarą vykusios ekspedicijos „IODP-NSF Expedition 501“ metu laivas L/B Robert atliko bandomuosius gręžimus prie Masačusetso krantų.

Vanduo rastas iki 400 metrų gylyje po jūros dugnu.

Arčiau kranto vandens druskingumas yra toks mažas, kad atitinka geriamojo vandens normas (1 dalis tūkstančiui). Tolimesniuose sluoksniuose druskingumas didėja, tačiau išlieka dvigubai mažesnis nei vandenyno vandens.

Kadangi vanduo buvo izoliuotas dar iki pramonės revoliucijos, jame nėra jokių šiuolaikinių cheminių teršalų ar mikroplastiko.

Techniniai ir teisiniai iššūkiai

Nepaisant džiuginančių naujienų, šio vandens kelias iki vartotojų nebus paprastas:

Nors vanduo švarus nuo pramoninės taršos, tūkstantmečius praleidęs uolienose jis galėjo prisisotinti natūralių mineralų, todėl prieš vartojimą jį gali tekti papildomai valyti.

Rezervuaras yra JAV išskirtinėje ekonominėje zonoje, tačiau šiuo metu nėra įstatymų, reguliuojančių gėlo vandens gavybą iš po jūros dugno. Mokslas šiuo atveju aplenkė teisę.

Masinė gavyba reikalautų milžiniškos infrastruktūros. Mokslininkai perspėja, kad būtina kruopščiai įvertinti, kaip vandens siurbimas paveiktų jūros dugno ekosistemas ir ar tai nesukeltų sluoksnių griūties.

Strateginis rezervas ateičiai

Šis atradimas yra ne tik geologinė įdomybė, bet ir kritiškai svarbus strateginis resursas. Augant gyventojų skaičiui ir senkant antžeminiams vandens telkiniams, tokie „požeminiai ledynmečio archyvai“ gali tapti pagrindiniu gėlo vandens šaltiniu. 

Jei technologiniai ir teisiniai klausimai bus išspręsti, rytinė JAV pakrantė gali užsitikrinti vandens saugumą tūkstantmečiams į priekį.