Prieš 69 metus Rusijoje sprogęs ugnikalnis sunaikino pats save – bet šiandien jis jau beveik visiškai atsikūręs

Bevardis (Bezimennyj) ugnikalnis yra įspūdingas, kūgio formos stratovulkanas Kamčiatkos pusiasalyje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. 1956 m. jis sprogo visiškai sunaikindamas save – bet 2020 m. tyrimas parodė, kad jis beveik ataugo – ir to priežastis yra tokie išsiveržimai, kaip tas, kuris lapkričio 26 d. sukūrė pelenų debesis. Tyrimas parodė, kad kalnas turėtų pasiekti savo pirminį aukštį tarp 2030 ir 2035 metų.
Prieš septyniasdešimt metų Bevardis buvo iškilęs bent 3113 metrų virš jūros lygio. Tada, 1956 m. kovo 30 d., didžiulis išsiveržimas susprogdino ugnikalnio šlaitą, sugriovė viršūnę ir kūgio formos kalną pavertė pasagos formos akmeniniu amfiteatru.

Tačiau beveik iš karto kalnas pradėjo atsinaujinti – tai prasidėjo kaip lavos kupolas, susidaręs šio amfiteatro viduryje. Per daugelį metų Kamčiatkos vulkanologijos ir seismologijos institutas, priklausantis Rusijos mokslų akademijai, stebėjo kalno augimą, naudodamas lauko tyrimus, internetines kameras ir žvalgybinius skrydžius.

2020 m. mokslininkai pranešė, kad 1949–2017 m. skrydžių metu padarytų nuotraukų serija rodo, kad ugnikalnis beveik pasiekė savo ankstesnį aukštį. Tyrėjai nustatė, kad 1956–2017 m. kalnas vidutiniškai per dieną padidėdavo po 26 400 kubinių metrų uolienos.

„Labiausiai nustebino greitas naujo vulkaninio darinio augimas“, – sako tyrimo bendraautoriai Aleksandras Belousovas ir Marina Belousova, abu vulkanologai iš Vulkanologijos instituto.

Šiuo metu ugnikalnis vidutiniškai per metus surengia keletą sprogstamųjų išsiveržimų. Lapkričio pabaigoje įvykęs išsiveržimas buvo pažymėtas ne tik įspūdingu pelenų debesiu, bet ir karštomis dujų bei uolienų lavinomis, vadinamomis piroklastiniais srautais, gruodžio 2 d. pranešė Smitsono Globaliojo vulkanizmo programa.
Belousovai sako, kad ugnikalniui pasiekus savo pradinį aukštį, jo šlaitų stabilumas taps svarbiu klausimu.

„Žinoma, kad panašūs statiniai, esantys pasagos formos krateriuose, gali patirti dar vieną didelio masto griūtį ir dėl to – didelio masto sprogstamąjį išsiveržimą“, – teigia mokslininkai.

2020 m. vaizdai iš oro parodė, kad ugnikalnis ne tik išmeta sprogstamus pelenų ir dujų debesis, bet ir auga dėl to, ką mokslininkai vadina efuziniais išsiveržimais: nesprogstamaisiais lavos srautais. Pirmasis iš jų buvo pastebėtas 1977 m. Laikui bėgant, ši lava tapo mažiau turtinga mineraliniu siliciu ir mažiau klampi. Šios efuzinės lavos sluoksniai susikaupė ir Bevardis vėl tapo kūgio formos stratovulkanu.

Mokslininkai vis dar stebi kalną nuo žemės ir iš palydovų, teigia Belousovai. Nors kiekvienas ugnikalnis turi savo trajektoriją, pasaulyje yra daug ugnikalnių, kurie patyrė kolapsą ir ataugimą.

„Surinkti duomenys yra labai svarbūs, nes gautos žinios leidžia vulkanologams visame pasaulyje daryti ilgalaikes prognozes apie įvairių ugnikalnių, kurie savo istorijoje patyrė didelio masto griūtis, elgesį“, – teigia mokslininkai.

Parengta pagal „Live Science“.