Putino kelionė į Kiniją: ar vizitas sustiprins Rusijos priklausomybę nuo Pekino?

Tačiau realybė rodo vis kitokį vaizdą – Kremlius vis labiau grimzta į priklausomybę nuo Pekino, o jo vadovas atrodo nebe kaip lygus partneris, o kaip vasalas, siekiantis palankumo iš galingesnio žaidėjo.

Xi Jinpingas – šeimininkas, Putinas – svečias be privilegijų

Į Pekiną atvykęs Putinas buvo sutiktas kukliau nei kai kurie kiti svečiai. Indijos premjeras Narendra Modis ar Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sulaukė daug šiltesnio priėmimo. 

Tai simboliškai pademonstravo, kokią vietą Rusija iš tiesų užima Pekino prioritetų sąraše.

Ekonominės iliuzijos

Maskva stengėsi įtikinti Kiniją pradėti glaudesnį finansinį bendradarbiavimą: įteisinti rusiškos mokėjimo sistemos „Mir“ korteles Kinijoje ir plačiau įvesti „UnionPay“ Rusijoje. 

Tačiau Pekinas kategoriškai atsisakė. 

Panašiai ir su „Sibiro galia-2“ dujotiekiu – nors „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris skubėjo pranešti apie „susitarimą“, Kinijos pusė tyli. 

Analitikų nuomone, net jei projektas pajudės, jis bus ekonomiškai nenaudingas Rusijai – Kinija diktuos sąlygas ir pirks dujas itin mažomis kainomis.

Karinės ir politinės viltys – bergždžios

Pagrindinis Putino noras – užsitikrinti Pekino paramą kare prieš Ukrainą. 

Tačiau Kinijai ši kova naudinga tol, kol ji tęsiasi: Rusija silpsta, tampa vis labiau priklausoma ir patogi kaip pigus sąjungininkas kovai su Vakarais. 

Pekinui nėra jokios naudos, jei Maskva greitai pasiektų pergalę – priešingai, Xi patogiau turėti silpną, priklausomą partnerį.

Šalutiniai susitikimai – dar viena žinutė Europai

Pekine Putinas susitiko ir su Slovakijos premjeru Robertu Fico, kurį kritikai vadina „Pekino žmogumi“ Europos Sąjungoje. 

Anot šaltinių, Putinas ragino Fico svarstyti energetinę blokadą Ukrainai, pasitelkiant Slovakijos infrastruktūrą. Tačiau tokie veiksmai rizikuotų išprovokuoti griežtą Briuselio atsaką ir dar labiau izoliuoti Bratislavą.

Maskvos padėtis – nepavydėtina

Visa tai rodo, kad Rusija, bandydama įsitvirtinti kaip pasaulinės politikos centras, iš tiesų grimzta į pavaldinio vaidmenį. 

Pekinas išnaudoja Maskvos silpnumą, tačiau vengia pernelyg glaudžiai sietis su Kremliumi, saugodamas savo interesus.