Rusijoje žaibiškai pajudėjo iki tol palaipsniui vykę procesai: šalis jau atvirai ruošiama represijoms

Tai, kas nutiko Rusijos Aukščiausiame Teisme antradienį, priminė liūdną farsą: teismas nutarė, kad autoritetingiausia žmogaus teisių organizacija šalyje laikoma grupė „Memorial“ – konkrečiai šios organizacijos centrinis padalinys „Memorial International“ turi būti uždarytas dėl anksčiau grupei suteikto „užsienio agento“ statuso pažeidimų.

Regis, ilgai lauktas, nesyk atidėliotas ir vis dėlto – dar prieš kelerius metus sunkiai įsivaizduotas teismo sprendimas nors dabar jau ir nebuvo netikėtas, sukėlė prognozuotą reakcijų bangą: nuo apgailestavimų, pasipiktinimų ir ryžtingų pareiškimų kovoti toliau.

1989 metais, prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą įkurta „Memorial“ sudaryta iš virtinės regionuose registruotų grupių. Jos tvarkė gausius archyvus Maskvoje ir koordinavo grupės veiklą ir buvo seniausia šalies teisių gynimo organizacija.

„Memorial“ dokumentavo sovietų nusikaltimus prieš savo žmones.

Archyvuose organizacija yra surinkusi tūkstančius tokių nusikaltimų liudijimų. Tarp grupės steigėjų buvo Nobelio taikos premijos laureatas, garsus disidentas Andrejus Sacharovas.

Vis dėlto simbolinė atvirumo eros pabaiga, anot pačių Rusijos žmogaus teisių gynėjų, rodo gerokai pavojingesnes tendencijas pačioje Rusijoje: sovietinių nusikaltimų teisinimas, balinimas ir kritikų užčiaupimas, regis, jau nieko neturėtų stebinti – valdžia ėmėsi precendento neturinčio masto susidorojimo su opozicija ir nepriklausoma žiniasklaida.

Rusijoje žaibiškai pajudėjo iki tol palaipsniui vykę procesai: šalis jau atvirai ruošiama represijoms ir karui

Vasario mėnesį buvo įkalintas garsiausias šių laikų Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas ir uždraustos jo organizacijos. Kaip sovietų laikais, šalyje yra šimtai politinių kalinių, dešimtys nužudytų žurnalistų ir opozicionierių yra tai, kuo liūdnai garsėja Rusija pastaraisiais metais.

Ir vis dėlto, tai, kas vyksta pastaraisiais mėnesiais, nematyta dešimtmečius: tuo pat metu, kai skubiai tildoma bet kokia kritika Kremliui, pastarasis ir jo rėmėjai demonstruoja karingas nuotaikas, nematytas net 2014-siais, konflikto su Ukraina metu. Kodėl tai vyksta dabar ir prie ko tai veda?

Kaukių kritimo metas

Nuostabos dėl pasikeitusios Kremliaus retorikos neslepia netgi prie režimo veiksmų pripratę žmogaus teisių gynėjai.

Tuo metu, kai rudenį Maskvos tonas tapo pastebimai agresyvesnis Vakarų, ypač NATO bei Ukrainos atžvilgiu, kai prie Ukrainos sienos pradėta telkti šimtatūkstantinė Rusijos karinė grupuotė, o Aljansui bei JAV buvo atvirai iškelti ultimatumai „susitarti“, pačioje Rusijoje žaibiškai pajudėjo iki tol palaipsniui vykę represiniai procesai.

Spalį „Memorial“ pranešė, kad Rusijoje yra mažiausiai 420 politinių kalinių, ir pažymėjo, kad šiais metais jų skaičius smarkiai išaugo. Be politinių kalinių, centras taip pat gina grupes, patiriančias spaudimą iš valdžios institucijų, tokių kaip migrantai ir LGBT bendruomenės nariai. Aktyvistai kreipėsi į V. Putiną, prašydami įsikišti.

Tačiau Vladimiras Putinas savo žmogaus teisių tarybai anksčiau šį mėnesį pareiškė, kad „Memorial“ gynė „teroristus ir ekstremistines organizacijas“. O V. Putino žodis Rusijoje, nė nemėginama slėpti, yra svarbesnis, nei teismų. Tad ir iš pastarųjų kitokios nuomonės vargu ar galima tikėtis.

„Situacija staigiai prastėja, diktatūra tampa labiau represinė. Ji taip atvirai represinė, kad tai šiek tiek netikėta“, – dar lapkritį sakė viena „Memorial“ įkūrėjų, istorikė Irina Ščerbakova, pažymėjusi, jog tai yra staigus posūkis diktatūros link.

Ir nors tokie skambūs pareiškimai, regis, nieko nestebina – V. Putino valdžią opozicija jau daug metų pagrįstai vadina represine, diktatūrine, pastaruoju metu, regis, krito visos kaukės: Kremliaus sprendimų net nesivarginama dangstyti logika, atvirai meluojama bei griebiamasi niekuo nepagrįstų pareiškimų bei veiksmų.

Vladimiras Putinas

Pavyzdžiui, Aukščiausiojo teismo teisėja Ala Nazarova, kuri nurodė uždaryti „Memorial“, dar bandė savo verdiktą argumentuoti, kad esą ne visos „Memorial“ publikacijos buvo žymimos „užsienio agentas“ – atitinkama etikete, kaip reikalauja įstatymas.

„Užsienio agento“ statusas, nuo sovietmečio turintis neigiamą konotaciją, įpareigoja asmenis ir organizacijas atskleisti finansavimo šaltinius ir žymėti visą savo medžiagą, įskaitant įrašus socialiniuose tinkluose, antraip jiems gresia baudos.

Žmogaus teisių centras „Memorial“ į „užsienio agentų“ registrą buvo įtrauktas 2014 metais, o tarptautinė draugija „Memorial International“ – 2016-aisiais.

Tuo metu Rusijos generalinė prokuratūra nesismulkino ir teisme kaltino „Memorial“ tariamu „siekiu pateisinti nacių nusikaltėlius“ ir vaizduoti Sovietų Sąjungą kaip teroristinę valstybę.

„Akivaizdu, kad „Memorial“, spekuliuodamas XX amžiaus politinių represijų tema, kuria melagingą SSRS, kaip teroristinės valstybės, įvaizdį, teisina ir reabilituoja nacių nusikaltėlius, kurių rankos suteptos Sovietų sąjungos piliečių krauju“, – sakė prokuroras Aleksejus Žafiarovas.

„Kodėl dabar mes, nugalėtojų palikuoniai, esame priversti stebėti bandymus reabilituoti tėvynės išdavikus ir nacių bendrininkus... Tikriausiai todėl, kad už tai kažkas moka. Ir tai yra tikroji priežastis, kodėl „Memorial“ taip įnirtingai kratosi užsienio agento statuso“, – kalbėjo prokuratūros atstovas. Toks „nacių nusikaltimų teisinimo“ klausimas iš viso netgi nebuvo bylos sudėtyje, tarp kaltinimų, juo labiau, kad už tai numatyta bausmė pagal kitus teisės aktus.

O kuo nusikalto tinklapis OVD-info, kuris skelbia apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje ir vos tik sukritikavęs teismo sprendimą buvo blokuotas šalyje, nė nebuvo paaiškinta.

Represijos prieš istorinę atmintį

Tai, kad Rusijoje iš istorijos vadovėlių trinama istorinė atmintis apie stalinistines represijas ir kitus, milijonus pačių rusų pražudžiusius sovietų režimo nusikaltimus jau nieko nestebina.

Kaip ir pastangos perrašyti istoriją apie nacių ir sovietų režimų bendradarbiavimą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą bei garsųjį Molotovo-Ribentropo paktą – V. Putinas ėmėsi šios užduoties ir žodžiu bei raštu ėmėsi kraipyti istoriją bei grasinti kaimynams. Tai daroma netgi turint omeny, kad pats V. Putinas prieštarauja pats sau, nes prieš keliolika metų tiek apie stalinistines represijas, tiek apie Molotovo-Ribentropo paktą kalbėjo visiškai priešingai – šie liudijimai paliekami istorijos užmarštyje.

Vietoje jų kurpiamos naujos istorijos, legendos ir – atitinkamai – bylos priešingai kalbantiems, bei tiriantiems stalinistinius nusikaltimus. Pavyzdžiui, „Memorial“ Karelijos skyriaus vadovas Jurijus Dmitrijevas tai patyrė savo kailiu: pernai teisėjai 13 metų pasiuntė J. Dmitrijevą už grotų kontroversiškoje vaikų pornografijos byloje. O šią savaitę teismas patenkino prokurorų prašymą bausmę pratęsti dvejiems metams.

J. Dmitrijevas ne vieną dešimtmetį ieškojo per sovietų diktatoriaus Josifo Stalino represijas nužudytų žmonių masinių kapaviečių ir atlikdavo palaikų ekshumavimą. Jis taip pat įsteigė memorialą teroro aukoms šiaurės vakarinėje Karelijos respublikoje.

Bet prieš kelerius metus rusų istorikai iškėlė ir „patvirtino“ versiją, esą Karelijoje palaidoti ne tūkstančiai 1937-1938 m. Stalino represijų aukų – vietos karelų, suomių, o taip pat ir ukrainiečių, bet sovietų karo belaisvių, kuriuos čia esą sušaudė „suomių fašistai“ 1941-1944 metais.

Tokių absurdiškų istorijų Rusijoje yra ir daugiau. Pavyzdžiui, 2010-ųjų balandį Rusija internete paskelbė archyvinius dokumentus, susijusius su 1940 metais Sovietų Sąjungos NKVD įvykdytomis Katynės žudynėmis.

Tada atrodė, kad šis precedento neturintis žingsnis gali padėti pasiekti persilaužimą įtemptuose Maskvos ir Varšuvos santykiuose.

Be to, tuometinis Rusijos lyderis Dmitrijus Medvedevas pavadino nerimtais mėginimus sukelti abejonių, ar Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas yra kaltas dėl belaisvių iš Lenkijos sušaudymo 1940 metais.

Rusijoje žaibiškai pajudėjo iki tol palaipsniui vykę procesai: šalis jau atvirai ruošiama represijoms ir karui

„Visiškai akivaizdu, kas padarė šį nusikaltimą ir dėl ko. Ir Valstybės Dūma dar kartą sugrįžo prie šio klausimo. Už šį nusikaltimą atsako Stalinas ir jo pakalikai. Ir aš turiu atitinkamų dokumentų, kurie buvo gauti iš vadinamojo „itin slapto segtuvo“, – pareiškė D.Medvedevas.

Bet pastaraisiais metais Rusijoje Stalino populiarumas toliau auga, jam kyla nauji paminklai, vėl imta valstybiniu lygiu neigti sovietų režimo atsakomybę už šį nusikaltimą – tai daryta pamažu: iš pradžių dingo memorialinė lenta žudynių aukoms, tada prasidėjo valstybiniu lygiu remiamos propagandinės kampanijos, filmų ir „istorinių“ knygų pristatymai, kuriuose teigiama, kad Katynės žudynės – lenkų prasimanymas.

Tuo metu „Memorial“ teismo metu prokurorai leido sau tyčiotis iš stalinistinio režimo aukų, pareikšdami, kad „Memorial“ nė karto nesikreipė į Generalinę prokuratūrą su prašymu pripažinti ką nors nukentėjusiuoju nuo represijų. Anot A. Žafiarovo, „Memorial“ buvo įsteigtas, kad užsiimtų istorinės atminties įamžinimu, tačiau pastaruoju metu neva visą dėmesį skyrė istorinės atminties, pirmiausia – apie vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą – iškraipymui.

Karo isterija baigiasi lavonvežiuose

Tai, kad „Memorial“ nelieka Rusijai minint 30-ąsias Sovietų Sąjungos subyrėjimo metines, tėra simbolinis atskaitos taškas.

„Šalyje, kur nėra istorinės atminties, su žmonėmis galima daryti viską, ką tik nori. Jie paverčiami zombiais, robotais.

Juos galima nukreipti kur nori“, – įspėjo istorikė Tamara Eidelman, priminusi, kaip 4-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų sąjungoje, jau likvidavus tūkstančius „liaudies priešų“ galiausiai buvo prieita iki dar baisesnių represijų, o tada ir karo.

„Dabar šalyje valdo specialiosios tarnybos, kurios save laiko tų pačių NKVD įpėdiniais, kurie šaudė, kankino, siuntė žmones į lagerius, darė viską, ko atmintį saugojo „Memorial“.

Tad jiems tai yra siekis apginti save ir atkeršyti“, – įspėjo istorikė. Bet ir jai, ir visiems kitiems kritiškai apie Kremliaus atminties politiką atsiliepiantiems istorikams dabar kyla tiesioginė grėsmė.

Tokia padėtis reiškia, kad Rusijoje režimas ėmėsi „paskutiniojo sprendimo“ veiksmų ne šiaip prieš
žmogaus teisių organizaciją bei paskutiniuosius bent kiek organizuotus bei faktus galinčius pateikto režimo kritikus, bet ir turi gerokai platesnių veiksmų.

Tuo įsitikinęs Nobelio taikos premijos laureatas, nepriklausomo laikraščio „Novaja Gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas.

Dar gruodžio viduryje, atsiimdamas apdovanojimą ragino prokurorus atsiimti prašymą nuteisti „Memorial“. Tačiau jo kalboje nuskambėjo kai kas daugiau, nei raginimas – tai buvo ir įspėjimas.

„Pas mus šalyje (ir ne tik pas mus) populiari mintis: tie politikai, kurie vengia kraujo – silpni žmonės. O štai grasinti pasauliui karu – tai yra tikrų patriotų pareiga. Valdžia aktyviai parduoda karo idėją.

Veikiant agresyviam karo marketingai žmonės pripranta prie karo galimybės. Valdžia ir jai artimi propagandistai yra atsakingi už šią militaristinę retoriką valstybiniuose kanaluose“, – įspėjo D. Muratovas savo kalboje.

Jis pažymėjo matęs tikrą karą ir jo siaubą – Nobelio taikos premijos laureatas prisiminė, kaip dar Čečėnijos karo metu vienoje geležinkelio stočių stovėjo 5 balti vagonai-šaldytuvai.

Juose buvo siaubingai sužalotų, neatpažįstamai sumaitotų šimtų rusų karių kūnai – kiekvieną rodė per televizorių tam, kad gretimoje salėje esančios motinos ir tėvai galėtų atpažinti savo sūnus.

Toks makabriškas, klyksmų ir raudų pertraukiamas procesas buvo skirtas ne tam, kad būtų skaudinami ir taip beprotišką skausmą išgyvenę dingusių rusų karių tėvai, bet tam, kad kuo daugiau žmonių suprastų, ką iš tikrųjų reiškia karas, kad jo atmintis yra gyva ne tik propagandiniuose lozunguose „žuvo už tėvynę“, bet ir šaltuose vagonuose-lavoninėse.

„Šiuolaikiniai ideologai parduoda žūties už tėvynę, o ne gyvenimo už tėvynę idėją. (…)

Ligotose geopolitikų galvose Rusijos ir Ukrainos karas nustojo būti neįmanomu.

Bet aš žinau – karai baigiasi karių kūnų atpažinimu ir belaisvių apsikeitimu“, – perspėjo D. Muratovas.