„Rusų okupantai“ - keiksmažodis arba teiginys: Latvijoje pastebimi cenzūros elementai?

Privačioje meno erdvėje susirinkę kūrybingi žmonės diskutavo šūkiu „Kas užsako muziką?“. - apie kūrybos laisvės ribas šiandieninėje respublikoje.

Pasak V. Daudziņšo, Latvijoje daugelis žmonių vis dar žvelgia į pasaulį vadinamuoju tuneliniu arba tranšėjiniu žvilgsniu.

Tačiau galima suprasti tuos, kurie kovojo Antrajame pasauliniame kare - kuriame, beje, Latvija neturėjo savo pusės.

1991 m. gimęs Dailes teatro dramaturgas Matiss Gritsmanis mano, kad Rytų Europa apskritai ir Latvija konkrečiai daug geriau nei Vakarai žino, kokia yra konjunktūra.

- Gerai, kai tavo vertybės sutampa su valstybės vertybėmis", - sakė save patriotu laikantis M. Gritsmanis. Bet jei žmogus kalba latviškai su akcentu, ar jis gali kalbėti apie „rusų okupantus“? Ar tai nebus laikoma įžeidimu?

- Karas nesibaigė, mes vis dar esame vienoje ar kitoje fronto pusėje", - sakė pjesių autorius.

Janio Lipkės muziejaus direktorė Lolita Tomsonė pažymėjo, kad tarp Gritsmanio pjesių - pavyzdžiui, „Būti nacionalistu“ - žiūrovų yra ir rusų.

Pats spalvingų spektaklių autorius pažymėjo, kad jam teko vesti sudėtingus pokalbius ne tik etnopolitinėmis, bet ir seksualinių mažumų temomis, diskutuoti dalyvaujant tokioms poliarinėms politinėms jėgoms kaip Nacionalinė sąjunga ir „Už plėtrą/Za!“.

Tapytoja ir parodų kuratorė Lina Birzaka-Priekule pripažino, kad Latvijoje yra daug oportunistinių ekspozicijų - aplinkosaugos ar LGBT temomis. Tokiems projektams lengviau rasti finansavimą, bet paskui jie tuoj pat pamirštami.

„Gimiau 1990 m., esu laisva“.

Taip teigė menininkė Sabine Wernere. Tačiau „režimas gali pasikeisti, bet žmonių genai lieka“.

- Kas riboja mano kūrybinę laisvę? Tai vadinamoji projektų kultūra. Aš taip dirbau aštuonerius metus ir mano galvoje, man pačiai to nežinant, ėmė formuotis rėmai.

Sabine Werner šalyje trūksta kokios nors struktūros, kuri galėtų imtis ginti menininką ir pasakyti tiems, kurie jį puola: nebijokite, tai yra menas!

- Menas yra poveikio visuomenei instrumentas, ir taip į jį žiūrima Vakaruose, o tai nelabai skiriasi nuo sovietinio požiūrio", - atvirai kalbėjo dramaturgas Gritsmanis.

Tomsono muziejaus direktorius šiuo klausimu paminėjo Kultūros kapitalo fondą, kuris skirsto pinigus menininkams. Dėl to ekonominiai svertai veikia kaip savotiška cenzūra.

Sandra Krustinja, kuri septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje mokėsi Rozentalio mokykloje, kalbėjo apie tai, kad menas yra bendravimas su Dievu. Sovietmečiu ji išmoko nepaklusti konjunktūrai ir nustebo, kad 1990-aisiais, po nepriklausomybės atgavimo, šis reiškinys vėl atsirado.

- Valdžia keičiasi, bet visi nori užsidirbti pinigų", - sakė Sandra Krustinja. Vienintelė išeitis menininkui - kurti savo temą. Jos paveiksle „Susitarimas“ (2015) vaizduojami du solidūs vyrai brangiais drabužiais ir batais, kurie kažką sprendžia tarpusavyje. Politikai, verslininkai, nusikaltėliai? Jie neturi galvų...

Po Covido, pastebėjo menininkė Lina Birzaka-Priekule, Latvijoje ypač pastebimi cenzūros elementai.

Tokios tendencijos pastebimos, pavyzdžiui, religinių organizacijų kreipimuose prieš nuogalių atvaizdus (nors iš tiesų šioms temoms jau daugiau nei tūkstantis metų!).

Kita vertus, aktorius Vilis Daudziņš supranta tuos pačius krikščionis - jiems Jėzus Kristus ir Mergelė Marija yra labai svarbūs simboliai, o protesto laiškų rašymas jam yra mažiausia, ką galima padaryti, kai išniekinamos šventos vietos.

- Žmonės turi teisę išreikšti savo nuomonę apie meno objektus", - santūriai kalbėjo dramaturgas Gritsmanis. Tačiau jis nenorėtų, kad būtų grįžta į tuos laikus, kai, pavyzdžiui, buvo tyčiojamasi iš pirmųjų impresionistų, sakant, kad Cézanne'as apskritai nemoka tapyti.

Lolita Thomson atkreipė dėmesį, kad nors dabartinė kultūros ministrė - Agnesė Logina iš progresyviųjų - visais įmanomais būdais pasisako prieš kultūrą, parodos, kuriose derinamas kryžius ir penis, vis tiek sukels stiprią reakciją.

Šiuo atžvilgiu Zuzeum diskusijos dalyviai netgi priminė Prancūzijos satyrinio žurnalo Charli Hebdo tragediją.

Kuo nusikalto Fiodoras Michailovičius 

Lipkės muziejaus direktorius taip pat iškėlė aktualų klausimą - kodėl Alvis Hermanis Naujajame teatre nusprendė statyti „Juodąją gulbę“ pagal Dostojevskį?

Aktorius Daudziņš atsakė, kad Fiodoras Michailovičius yra rusiškojo fašizmo pradininkas, pasisakęs už tai, kad pasaulį išgelbėti turi išrinktoji tauta:

- Viskas visiškai pateisinama, nes toks yra Rusijos likimas.

Pasak J. Daudziņšo, „baisios mintys visiems, kurie gyvena kaimynystėje“.

Apskritai šiandien jam dažnai tenka dalyvauti pačių latvių, ginančių liberalias ir konservatyvias idėjas, ginčuose.

Aktorius pastebėjo, kad net 1940-aisiais okupantai dažniausiai palikdavo ramybėje menininkus ir teatro žmones - tik priversdavo juos rašyti, pavyzdžiui, prieš žydus nukreiptus plakatus.

„Žmogus ir toliau gyveno prie naujosios valdžios, kaip sakydavo - kiekvienas lieka ten, kur yra.“

Kita vertus, dramaturgas Gritsmanis paminėjo neseniai Rygoje pastatytą Bulgakovo pjesę. „Meistro ir Margaritos“ veiksmas vyko Maskvoje ir Jeruzalėje.

Todėl ši literatūrinė geografija šiandien įgauna simbolinę reikšmę.

Helena Heinrichsonet yra vyresnės kartos menininkė, jai 75-eri. Dabar ji kvėpuoja ramiai - pati nerašo paraiškų Kultūros kapitalo fondui.

Ji visada gali laisvai nusipirkti tai, ko jai reikia, parduotuvėje. Tiesiog kurti! „Aš pati užsisakau savo muziką. Taip ilgai taupiau temas...“

- Karas Ukrainoje privertė mane į daugelį dalykų pažvelgti kitaip", - prisipažino menininkė Sandra Krustinja. Kiekvienas pats sprendžia, kaip pasirinkti meninį sprendimą, būdamas įvykių tėkmėje. „Reikia būti įsitraukusiam į save“.

Kalbant apie tokius meistrus kaip Dostojevskis, reikėtų suprasti, kad visi kultūros veikėjai tėra žmonės, reaguojantys į savo laikmečio politinius įvykius.

Jūsų autorius, ką tik perskaitęs abu „Rašytojo dienoraščio“ tomus, sukurtus 1877-1878 m. rusų-turkų karo metu, gali patvirtinti - skaitymas labai specifinis, daug pasakantis apie autoriaus vidinį pasaulį.

Jis itin netiesiogiai susijęs su šiuolaikinio kraujo liejimo Rytų Europoje įvykiais.

Nors režisierius Hermanis, žinoma, žino geriau.

Jis toks makslininkas!

Šaltinis: press.lv