Siciliečio karjera Holivude: Martinas Skorsezė

Ne visi italai - iš mafijos

Reikia pasakyti, kad Martinui Skorsezei labai pasisekė. Režisieriaus, vieno iš autoritetingiauisų kino meistrų protėviai pasižymėjo stipriu charakteriu, valingumu ir ryžtu keisti gyvenimą, net jeigu viską tektų pradėti iš pradžių.

Jo seneliai ir iš tėvo, ir iš motinos pusės gimė Sicilijoje, kurią visame pasaulyje išgarsino mafija. Nei Skorsezės, nei Kapos (motinos šeima) mafijai nepriklausė.

Abi šeimos įvairiais keliais atsidūrė Niujorke ir apsigyveno Kvinso italų kvartaluose, tiesiog gretimose gatvėse. Jos būtų galėjusios lengvai tapti bet kurio filmo apie italus emigrantus JAV herojais, o šeimų nuotykiai keliaujant į svajonių šalį galėjo būti puikaus scenarijaus pagrindas.

Martinas, gimęs 1942 m. lapkričio 17-ąją, buvo antrasis Lučiano ir Ketrinos vaikas. Šeima buvo tipiška itališka ir nesistengė pamiršti savo šaknų. Tai reiškė, kad jie buvo labai religingi ir ištikimi tradicijoms, bet ne mafijai - šeimoje buvo manoma, kad geriau būti vargšams, bet doriems.

Užtat nemažą M.Skorsezės filmografijos dalį užima filmai apie mafiozų ir gangsterių, ne tik italų, gyvenimą. Martino tėvai dirbo tekstilės įmonėse, o kai sūnus pateko į didįjį kiną, jie nuolatos pasirodydavo ekrane epizodiniuose vaidmenyse. Ir, beje, ne tik sūnaus filmuose.

Gyvenimas Mažojoje Italijoje buvo skurdus, nusikalstamumas - didžiulis. Bet berniukas gatvėje būdavo retai. Martinas buvo silpnos sveikatos vaikas, žaisti su bendraamžiais jam trukdė astma.

Pagrindine Martino pramoga tapo kinas. Tiesa, šeimoje buvo labiau vertinamas ne Holivudo, o europietiškas - ypač italų - kinas.

Svajonę apie karjerą kine M.Skorsezė pradėjo puoselėti ne iškart. Vaikystėje jis norėjo tapti kunigu, bet paskui ši mintis nebebuvo tokia patraukli. Apie gangsterio „karjerą" taip pat nebuvo ko galvoti - Martinas nepasižymėjo fizine jėga, o ir tokio noro nejuto.

Jis atliko tarnybą armijoje, o paskui studijavo Niujorko menų ir mokslo koledže. Vaikiškos svajonės buvo pamirštos, nes M.Skorsezė tvirtai žinojo, ko nori. Jo dievaičiais tapo I.Bergmanas, F.Felinis, M.Antonionis, o mėgstamomis kino kryptimis - „naujoji banga" ir italų neorealizmas.

R.De Niro pasirodymas

M.Skorsezė pradėjo kurti trumpo metražo filmus dar būdamas studentas. Proveržiu tapo jo filmas „Bjaurios gatvės", ekranuose pasirodęs 1973 m. Ir ne tik todėl, kad patiko publikai - būtent šiame filme pirmą kartą susitiko jaunas režisierius ir jaunas perspektyvus aktorius Robertas De Niras (Roberto De Niro).

M.Skorsezė nemėgo keisti atlikėjų, tad jo ir R.De Niro draugystė tapo itin tvirta. Dueto kūrybinę sąjungą netrukus įvertino visi kino mėgėjai - ji pasirodė kaip reta vaisinga ir trunka daugybę metų.

Kitas M.Skorsezės filmas „Alisa čia nebegyvena" atsidūrė „Oskaro" nominantų sąraše ne dėl režisūros, o dėl aktorės Elen Berstin (Ellen Burstyn) meistriškumo - jai ir atiteko statulėlė už pagrindinį moters vaidmenį. 1976 m. gimė filmas „Taksistas", nulėmęs M.Skorsezės karjerą.

Jame visiškai atsiskleidė režisieriaus talentas ir susiformavo jo braižas - polinkis į realizmą net vaizduojant smurto aktus, dažnas, priešingai susiformavusiai praktikai, muzikinio takelio atsisakymas įtemptose scenose, balso už kadro ir sulėtinto filmavimo naudojimas.

Taip pat režisierius mėgsta pasirodyti ekrane epizodiniuose vaidmenyse („Taksiste" jis suvaidino vieną iš keleivių). Kino juosta metė iššūkį nusistovėjusioms kino tendencijoms ir apnuogino visuomenės, nenorinčios pastebėti blogio, ydas.

Nuostabus ir pasipiktinimą keliantis filmas rado atgarsį žiūrovų širdyse, jį palankiai priėmė ir kritikai. Juosta pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę", „Oskaro" nominacijas ir kitus prestižinius apdovanojimus.

Net jeigu M.Skorsezė nebūtų sukūręs nieko daugiau, jis vien šituo kūriniu jau būtų užsitikrinęs vietą kino istorijoje. Papildomai filmą išreklamavo toks Džonas Hinklis (John Hinckley). Filmas vyruką taip pribloškė, kad jis keletą metų tiesiog persekiojo jauną aktorę Džodi Foster (Jodie Foster), „Taksiste" įtikinamai suvaidinusią jaunutę prostitutę.

Kai aktorė tvirtai atsisakė bendrauti su gerbėju, šis nusprendė palenyti jos palankumą taip pat išgarsėdamas. Tačiau jis nesugalvojo nieko geresnio, kaip pamėginti nužudyti JAV prezidentą Ronaldą Reiganą (Ronald Reagan).

Ant „naujosios bangos" keteros

Vėliau filmą „Taksistas" kritikai įvertino kaip vieną iš kertinių „Naujojo Holivudo" akmenų - laikotarpio, kai naujosios kartos režisieriai, įkvėpti prancūzų „naujosios bangos", pradėjo permąstyti komerciškai sėkmingas ir daugsyk patikrintas Amerikos kino industrijos formules, masiniam kinui suteikdami bruožų, būdingų autoriniam, eksperimentais paremtam kinui. Plačioji publika tai priėmė.

M.Skorsezė buvo vertinamas kaip neginčijamas naujos Holivudo istorijos epochos lyderis. Būdamas, vaizdingai tariant, „visaėdžiu", M.Skorsezė kūrė įvairiausių žanrų filmus.

Po kraują stingdančios Vietnamo veterano istorijos pasirodė muzikinė drama su komedijos elementais „Niujorkas, Niujorkas" (pagrindinę muzikinę temą, kuri visiems puikiai žinoma, atliko F.Sinatra) ir dokumentinis filmas „Paskutinis valsas", tapęs vadinamojo koncertinio kino etalonu.

Sparčiai kopdamas karjeros laiptais, M.Skorsezė 1978-iais vos nenumirė. Jis pateko ligoninę, kaip teigia dauguma šaltinių, perdozavęs kokaino.

Režisierių apėmė depresija, ir kas žino, kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu ne R.De Niras. Atėjęs į ligoninę, jis iš pradžių prakalbo, kad reikia baigti eksperimentus su stimuliuojančiomis medžiagomis, o paskui paprašė Martiną sukurti filmą apie boksininką.

M.Skorsezei filmai apie sportą nepatiko, todėl jis iš pradžių atsisakinėjo, bet R.De Niras buvo atkaklus. Galop jam pavyko režisierių įtikinti. Išėjęs iš ligoninės, jis pamiršo narkotikus ir ėmėsi darbo.

Daug kas tvirtina, kad būtent R.De Niras išgelbėjo M.Skorsezės gyvybę. O filmas „Įsiutęs bulius" sulaukė didžiulio pasisekimo, R.De Niras ir vėl gavo „Oskarą".

Po 6 metų M.Skorsezei dėkojo jau kitas puikus aktorius, Polas Njumenas (Paul Newman), kuris vienintelę savo gyvenime Amerikos Kino akademijos premiją pelnė už vaidmenį filme „Pinigų spindesys", papildžiusį geriausių M.Skorsezės filmų sąrašą.

Vienu rizikingiausių M.Skorsezės darbų tapo kino juosta „Paskutinis Kristaus gundymas", ekranuose pasirodžiusi 1989 m. Filmą pagal graikų klasiko Niko Kazandzakio kūrinį, savotišką alternatyvą Evangelijos istorijai, kritikai laiko vienu reikšmingiausių režisieriaus darbų.

Numatyti sunkumus, kurie laukia filmo, buvo nesunku. Kilo įvairiausių konfesijų krikščionių audringos diskusijos ir protestai, o tai, kad filmas neabejotinai buvo meistriškas, tik komplikavo padėtį. Užtat kritikai jį įvertino, o M.Skorsezė gavo eilinę „Oskaro" nominacijų porciją.

Tandemas su L.Dikapriju

Iki 2000 m. M.Skorsezė įgijo neginčijamą autoritetą ir vieno geriausių režisierių per visą kino istoriją vardą. Savo reputacija jis naudojosi ir kūrė tai, ką norėjo. Tuo jis pasirodė esąs panašus į jauną aktorių, tapusį nauju režisieriaus įkvėpimo šaltiniu.

Leonardas Dikaprijas (Leonardo DiCaprio) tuo metu buvo atsidūręs kryžkelėje. Jis pasižymėjo retu aktoriaus talento ir ne mažiau puikios išvaizdos deriniu, dėl to pelnęs „pirmojo gražuolio" ir pripažinto sekso simbolio šlovę.

Bet „Titaniko" žvaigždės tokia šlovė visiškai netenkino. Jis neketino tapti sėkmingo vaidmens ir savo išvaizdos įkaitu ir dėl pinigų filmuotis filmuose, kurie jam nepatinka.

Su grožiu L.Dikaprijas kovojo taip aršiai, kad galų gale nugalėjo - dabartinio Leonardo jau niekas sekso simboliu nepavadins ne tik dėl natūralaus senėjimo.

Užtat jis pasiekė tai, apie ką svajojo nuo vaikystės - neabejotinai rimto aktoriaus, galinčio suvaidinti viską, reputaciją. Daugelio nuomone, čia jam padėjo būtent M.Skorsezė.

Naujasis tandemas, ne mažiau sėkmingas už sąjungą su R.De Niru, susiformavo 2002 m., kai L.Dikaprijas pasirodė filme „Niujorko gaujos". Jau tada buvo aišku, kad tai - ilgam.

Taip ir nutiko: pasirodė „Aviatorius", „Kuždesių sala", „Infiltruoti", „Volstryto vilkas". Kiekvienas filmas tapdavo įvykiu. Dar vienas jų bendras darbas ekranuose turi pasirodyti 2023 m. Filme „Killers of the Flower Moon" pasirodys abu M.Skorsezės numylėtiniai - R.De Niras ir L.Dikaprijas.

M.Skorsezė per gyvenimą daugybę kartų buvo nominuotas „Oskarui", tačiau statulėlė atitekdavo kitiems. Nominacijoje „Geriausias režisierius" jis laimėjo tik 2007 m., kai ekranuose pasirodė trileris „Infiltruoti" - dar viena istorija apie mafijos gyvenimą, tik šįsyk ne italų, o airių. 2020 m. meistras vėl pretendavo į prestižiškiausią kino premiją.

Filme „Airis" apie žudiką, atėmusį gyvybę dešimtims žmonių, suvaidino R.De Niras ir Alas Pačinas (Al Pacino). Bet favoritu tapo korėjiečių filmas „Parazitai", ir M.Skorsezė vėl liko tuščiomis. Bet jo autoriteto jau seniai nebereikia patvirtinti apdovanojimais.

Penkios žmonos, trys dukros

Audringo asmeninio gyvenimo M.Skorsezei gali pavydėti ne viena Holivudo žvaigždė. Be daugybės romanų, režisierius buvo penkis kartus vedęs. Pirmoji žmona Lareina Brenan (Laraine Brennan) padovanojo jam dukrą Ketriną, bet santuoka greitai iširo.

Antrą kartą režisierius, tuo metu jau išgarsėjęs, susituokė su rašytoja Džulija Kemeron (Julia Cameron) ir susilaukė dukters Domenikos, bet dvi kūrybiškos asmenybės nesugebėjo sugyventi.

Trečiąja M.Skorsezės žmona tapo italų aktorė Izabela Roselini (Isabella Rossellini), bet ir ši santuoka ilgai netvėrė.

Nesėkme baigėsi ir vedybos su prodiusere Barbara de Fina. Penktąja M.Skorsezės žmona tapo Helena Moris (Helen Morris), žinoma Niujorko leidėja. Heleną galima vadinti tikra didvyre - dukrą Frančeską ji pagimdė būdama 52-ejų. Laimingas tėvas ūgtelėjusią dukrą nufilmavo dviejuose savo filmuose - „Infiltruoti" ir „Aviatorius".

M.Skorsezė nemano, kad jo gausybė romanų ir penkios santuokos yra kažkas išskirtinio ir teigia, kad dukterys, kurias jam padovanojo penkios buvusios žmonos, yra didžiausias jo gyvenimo laimėjimas.