Šiurpios istorijos iš morgo: „dejuojantys“ kūnai ir prisikėlimas iš mirusiųjų

1. 60 metų moteris po siaubingos autoavarijos buvo nugabenta į morgą. Jos vairuotas automobilis 75 mylių per valandą greičiu rėžėsi į didelį medį. Moters veidas buvo visiškai sumaitotas.

Atlikus kūno rentgenogramą, morgo darbuotojai rado lūpų dažų tūbelę jos smegenyse. Paaiškėjo, kad moteris sumanė vairuodama pasidažyti. Deja, noras pasigražinti tapo ir jos mirties priežastimi.

2. Rezidentas į morgą užsuko su patyrusiu gydytoju. Jie kalbėjosi apie darbo reikalus. „Mums besikalbant vienas lavonas, gulėjęs ant gulto uždengtas paklode, atsisėdo.

Aš išblyškau ir pradėjau kone alpti. Norėjau iš siaubo rėkti, bet buvau taip surakintas, kad negalėjau net praverti burnos. Su manimi buvęs gydytojas nei kiek nesutriko ir tik ramiai tarė: „Nusiramink, jie kartais taip daro“.

3. „Studijuojant medicinos mokykloje patologiją, tekdavo vykti su patyrusiais medikais ir į įvairius realius iškvietimus. Kartą mus iškvietė į namą, kuriame, kaip buvo pranešta, iš vidaus sklinda baisus kvapas.

Policininkai viduje rado savininką, kuris, pasirodo, mirė prieš tris savaites, o buvo vasaros vidurys. Maža to, miręs vyras buvo kaupikas, namas buvo nuo grindų iki lubų prikištas šiukšlių ir maisto liekanų.

Skrodimą teko atlikti specialioje izoliacinėje patalpoje. Kūnas buvo tapęs dideliu vabzdžių viešbučiu. Lervos, vabalai, musės... Kvapas buvo baisus.

Aš dar ir šiandien matau tą vaizdą, iš lavono lendantys, ant grindų lakstantys, skraidantys po kambarį vabalai. Vaizdas buvo klaikus“.

4. „Tuo metu buvau studentė. Pirmoje naktinėje pamainoje morge iš pradžių pamaniau, kad senbuviai darbuotojai krečia man pokštus, nes galėjau prisiekti, kad girdėjau nuo lavono sklindantį kvėpavimą ir atodūsius.  

Netrukus supratau, kad tą patį vakarą miręs kūnas „kvėpuoja“. Tiksliau kūne vyksta cheminiai procesai, šalinasi dujos ir sklinda tokie garsai, lyg lavonas kvėpuotų ar net dejuotų. Kaip būsima medikė suvokiau, jog tai normalu, bet reikėjo laiko prie to priprasti“.

5. „Kai mano mama buvo dar paauglė, jos pažįstamas vaikinas įsidarbino vietiniuose laidojimo namuose asistentu. Pirmus mėnesius viskas buvo gerai. Vieną vakarą jis netikėtai buvo iškviestas padėti paruošti laidotuvėms pagyvenusios ponios kūną.

Taip jau nutiko, kad jo kolega įpusėjus darbą turėjo skubiai išvykti kitu reikalu ir vaikinas liko vienas su numirėle. Po kurio laiko jis ėmė girdėti keistus atodūsius, švokštimą ir dejavimą. Iš pradžių pamanė, kad galbūt garsus skleidžia senas pastatas, vamzdžiai ar perdangos.

Tačiau netrukus suprato, kad tai sklinda būtent iš po paklodės, po kuria gulėjo šermenims ruošiamas kūnas. Vaikinas supyko, nes pamanė, kad jo kolega nusprendė iškrėsti jam pokštą.

Jis pakėlė paklodę, dengiančią mirusią moterį ir tada ponia sugriebė vaikino riešą. Jaunuolis taip klaikiai išsigando, kad bėgte parbėgo namo kelis kilometrus, net neprisiminė, kad į darbą atvyko automobiliu.

Pasirodo, ta pagyvenusi ponia nebuvo mirusi, ligoninė padarė klaidą (šeštojo dešimtmečio medicina turėjo spragų). Moteris nebuvo mirusi, bet jos pulsas ir kiti gyvybiniai parametrai buvo tokie silpni, kad liko neužfiksuoti.

Tačiau tos pačios dienos vakarą ji atgavo sąmonę laidojimo namuose ir taip išgąsdino jaunuolį, kad šis jau kitą dieną išėjo iš darbo ir pasakė, kad daugiau gyvenime ten kojos nekels“.

6. „Keletą metų dirbdavau kūnu surinkėju iš mirties ar nusikaltimo vietų.  Kartą  teko paimti moterį, kuri negyva porą mėnesių gulėjo labai karštame bute, palėpėje.

Visi jos kūno skysčiai nubėgo ant grindų ir išdžiuvo, o kai bandėme ją pakelti, ji pradėjo plyšti gabalais kaip pervirta mėsa neriasi nuo kaulo.

Bendradarbis nuėjo paimti daugiau krepšių, o kai grįžo, baigėme krauti kūną. Teko jį sudėti dalimis, nes išlaikyti vientiso nepavyko. Tiesa, nuo to laiko kažkaip negaliu valgyti nuo kaulo plyštančios mėsos. Nebekelia apetito“.

7. „Dirbu kriminalistikos srityje, konkrečiai entomologu. Aš ištraukiu vabzdžius iš irstančių kūnų, kad įvertinčiau mirties laiką arba papildyčiau esamus įrodymus.

Tai toks groteskiškas užsiėmimas, kaip jūs ir įsivaizduojate. Baisiausias mano lavonas buvo aštuonis mėnesius nėščios moters  liekanos.

Kūnas visas judėjo nuo jame įsiveisusių vabzdžių ir lervų. Stebint lavoną atrodė, kad jos  įsčios gimdo. Kadangi pilvo oda ir audiniai buvo dalinai suirę, matėsi ir kūdikio skeletas. Vėliau nustatyta, kad moteris mirė perdozavusi narkotikų“.

8. „Vieną vasarą, kai dar buvau studijavau universitete, nusprendžiau padirbėti vietinės ligoninės sanitare. Mane paskyrė į morgą.

Vieną dieną turėjome iš palatos atsigabenti moterį, kuri mirė naktį. Ji turėjo sverti apie 420 svarų. Ši moteris buvo nepaprastai stora. Ji taip pat buvo slidi, tarsi jos oda būtų riebaluota. Benešant kūną jis staiga ėmė slysti man iš rankų ir nebegalėjau jo išlaikyti.

Numečiau ją, o jos galva trenkėsi į grindis. Greitai pakėlėme lavoną, bet vėliau paaiškėjo, kad nuo šio smūgio lūžo kaukolė. Kaip juokavo skrodimą atlikęs gydytojas, gerai, kad ji buvo jau mirusi, nes šis smūgis būtų ją pribaigęs“.