Štai, kaip sunaikino slaptą Hitlerio ginklą: reikėjo specialių magnetų

Jūroje prie Orfordo kyšulio netoli Harvičo gyvenimas tiesiog verda. Palei rytinę Anglijos pakrantę laivai plaukia visai arti sausumos, nes tolėliau nuo jos smėlėtas jūros dugnas pernelyg seklus.

Prieš devynias dienas prasidėjus II pasauliniam karui, eismas čia nė kiek nesumažėjo. Priešingai. Dabar prie kranto patruliuoja minų traleriai, o toliau britų eskadriniai minininkai persekioja vokiečių povandeninius laivus.

Rugsėjo 10 d. vis dar ramu prie Orfordo kyšulio, bet karo veiksmai jau greit prasidės ir čia. Taikų sekmadienį 17:25 val. farvateryje pasigirsta duslus griausmas.

Prie vandens atskubėję vietiniai mato skęstantį krovininį laivą su sulūžusiu kiliu ir sprogusiais katilais. Netrukus garlaivis „SS Magdapur“ nugrimzta į smėlėtą dugną ir iš vandens lieka kyšoti tik du stiebai.

Netoliese buvusios gelbėjimosi valtys ir laivai parplukdo 75 išgyvenusius žmones, o šešis vyrus pasiglemžia jūra. Laivo katastrofos priežastis ilgą laiką buvo paslaptis.

Minų traleriai buvo ką tik praplaukę farvateriu, nė vienas „Magdapur“ įgulos narys prieš sprogimą nematė bangelių, kurias palieka povandeninių laivų torpedos. Tačiau šiomis baisiomis dienomis Didžiosios Britanijos laivynas yra užsiėmęs kitais reikalais, todėl nepaaiškinamai paskendęs laivas greitai pasimiršta.

Panika kyla tik po šešių dienų, kai susprogdinamas garlaivis „SS City of Paris“. Po šio sprogimo laivams uždraudžiama prieiti prie Orfordo kyšulio, kol karinio jūrų laivyno ekspertai įmins šią mįslę.

Manoma, kad jūroje slypi naujas, nežinomas ir nepaprastai galingas ginklas. Jis gali nutraukti gyvybiškai svarbias britų užjūrio tiekimo linijas, todėl ekspertai dirba be jokio atokvėpio.

Jūrų minos buvo pigios ir veiksmingos

Ir britai, ir vokiečiai nuo pat pirmos karo dienos žinojo, kad jūrų minos turės daug reikšmės karo eigai. Dar XIX a. minos buvo primityvus ginklas, tačiau, technologijoms tobulėjant, I pasaulinio karo metais visos kariaujančios pusės užminavo didžiulius plotus.

Standartinė buvo vadinamoji kontaktinė mina, kuri plūduriuodavo vandens paviršiuje arba kiek panirusi. Laivui palietus jos sprogdiklį, mina sprogdavo ir pramušdavo didelę skylę korpuse. Modelis buvo paprastas, mirtinas ir visada paruoštas sprogimui.

Pasaulis apie tokią miną sužinojo 1915 m. kovą, kai vieną tamsią naktį turkų minuotojas siaurame farvateryje, kuriuo kitą dieną turėjo plaukti britų ir prancūzų karinio jūrų laivyno laivai, paliko 26 minas. Per keletą valandų nuskendo trys šarvuoti milžinai.

Winstonas Churchillis, kuris karo metu buvo Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno ministras, vėliau rašė: „Stipriausio pasaulio karinio jūrų laivyno puolimo pajėgas paralyžiavo minų ir torpedų keliama grėsmė.“

Visos kariaujančios šalys išbarstė jūroje tūkstančius jūrų minų. Vien Šiaurės Atlante tarp Šetlando ir Norvegijos amerikiečiai ir britai paliko daugiau nei 70 tūkst. jūrų minų.

Šios minos plūduriuodavo jūros paviršiuje, todėl minų traleriai gana nesunkiai jas neutralizuodavo, tačiau I pasaulinio karo pabaigoje britai sukūrė naują miną, kurią aktyvuodavo magnetinis laukas.

Taigi, laivams nebereikėjo paliesti sprogdiklio – jiems pakako būti šalia. Naujoji mina nebuvo labai patikimas ir iki galo ištobulintas ginklas, bet po kelių mėnesių karas baigėsi, ir karą laimėję Didžiosios Britanijos admirolai nebejautė poreikio naujiems išradimams, todėl magnetinė mina buvo užmiršta.

Vokiečiai buvo atsidūrę visiškai priešingoje situacijoje. 1918 m. pralaimėję karą, jie apmąstė visą sukauptą patirtį ir panaudojo ją kurdami naujus ginklus, kad turėtų pranašumą kitame kare. Kai 1939 m. kilo naujas karas, Vokietijos laivynas turėjo pažangių jūrų minų arsenalą. Kelios iš jų buvo povandeniniame laive U-13, kuris 1939 m. rugsėjį buvo išsiųstas į specialią misiją.

Vokiečių povandeninis laivas priplaukė krantą

U-13 buvo mažas „Type IIB“ povandeninis laivelis. Jis nebuvo tinkamas ilgoms kelionėms po Atlanto vandenyną, tačiau dėl mažo dydžio povandeninis laivas galėjo priplaukti arti kranto. 1939 m. rugsėjo 2 d. kapitonui leitenantui Karlui von Eichhainui ir jo 24 žmonių įgulai, kuri išvyko iš Vilhelmshafeno, teko būtent tokia užduotis.

Kitą dieną U-13 plaukė Šiaurės jūra, kai gavo radijo pranešimą: „Nedelsiant pradėti karo veiksmus prieš Angliją.“ Von Eichhainas nustatė kursą į Orfordo kyšulį ir po saulėlydžio jau buvo pasiruošęs saugiai pakilti į paviršių.

Tačiau povandeniniam laivui teko keletą kartų panerti, mat tamsoje šviečiantys žibintai perspėdavo, kad netoliese yra priešo laivų. Neįtikėtina, bet šviesa artimiausiame švyturyje ir plūduruose aplink iškyšulį taip pat buvo įjungta. Britai palengvino vokiečiams užduotį.

Laivo žurnale von Eichhainas pažymėjo, kad jis praplaukė pro pat plūdurą, žymintį smėlio juostą prie Orfordo kyšulio 3:02 val. nakties:

„Pasiekę gilesnius vandenis apsisukome 340 laipsnių ir sumažinę greitį pradėjome dėti minas.“

Kiekvienas iš trijų U-13 torpedų vamzdžių buvo užtaisytas trimis magnetinėmis torpedinėmis minomis B, kuriose buvo po 580 kg sprogmenų. Jos buvo veiksmingiausios 20 m ar dar mažesniame gylyje. Pirmąsias penkias minas kapitonas paleido penkių minučių intervalu, kad jos atsidurtų dugne 500 m atstumu viena nuo kitos.

„Septintą, aštuntą ir devintą minas padėjau didesniu intervalu (kas aštuonias, šešias, dešimt minučių). Minų dėjimo metu trikdžių nebuvo. Atlikęs darbą įvykdžiau atsitraukimo manevrą.“

Tada kapitonas apsigręžė rytų kryptimi ir pasuko į Vokietiją. Kitą popietę povandeninis laivas jau buvo pakankamai toli nuo Anglijos krantų, tad von Eichhainas išdrįso panaudoti radiją ir pasiųsti signalą į Vokietiją: „Užduotis atlikta.“

Specialistams teko neįgyvendinama užduotis

Minos prie Orfordo kyšulio jūros dugne pragulėjo penkias dienas, kol galop viena iš jų nuskandino „SS Magdapur“. 11-ą dieną „SS City of Paris“ aktyvavo kitą. Laivo įgula sušoko į gelbėjimosi valtis, tačiau garlaivis nenuskendo. Todėl jūreiviai sugrįžo į laivą. Nors ir patyręs didelės žalos laivas pats pasiekė uostą.

Atlikti tyrimai parodė, kad korpusas yra smarkiai apgadintas, bet nepramuštas. Kontaktinės minos ar torpedos būtų palikusios skylę, nes jos sprogsta susidūrusios su taikiniu. Todėl kilo klausimas, kas pataikė į laivą.

Įminti paslaptį, kas nutiko Orfordo kyšulyje, buvo palikta „HMS Vernon“, įsikūrusiam Portsmute. Kadaise šiuo vardu buvo pavadintas senas medinis laivas, kuriame veikė karinio jūrų laivyno torpedų mokykla.

Kai po I pasaulinio karo mokykla išsikėlė į krantą, pavadinimas liko. „Vernone“ dirbo ne tik torpedų, bet ir minų bei laivų elektronikos specialistai. Jūrų kapitonas Guy Sayeris vadovavo minų skyriui, savo surinktas žinias, nors ir ne itin gausias, jis perdavė karininkui Johnui Ouvry.

„Panašu, kad panaudotas magnetinis arba akustinis ginklas. Galime klysti, bet visi ženklai tą rodo“, – sakė Sayeris.

Pasak jo, karinis jūrų laivynas uždraudė plaukioti šiose apylinkėse: „Niekam neleidžiama plaukti farvateriu. Viena vilkstinė praplaukė nenukentėjusi, tačiau dabar laivai nukreipiami. Mūsų minų traleriams nieko nepavyksta rasti“, – sakė Sayeris.

Ouvry buvo pavesta surasti ir iškelti mįslingą ginklą, kurį vokiečiai paliko jūroje prie Orfordo kyšulio, kad technikai galėtų jį ištirti. Ne vieną dieną jo vadovaujami žmonės, pasitelkęs minų tralerius, plaukiojo po jūrą ieškodami ginklų toje vietoje, kurioje nukentėjo „Magdapur“ ir „City of Paris“. Bet ir jie nieko nerado.

Laivai galėjo nupjauti minų inkarų grandines ir jas sunaikinti. Magnetinės minos gulėjo jūros dugne, o minų tralerių įranga plaukė virš jų.

Praėjus lygiai dviem savaitėms po „Magdapur“ nelaimės, Ouvry vėl pasirodė jūrų kapitono Sayerio biure, kaip tik tuo metu, kai skyriaus vadas gavo pranešimą.

„Šį rytą 08:00 val. „SS Phryné“ buvo nuskandintas į rytus nuo smėlio seklumos 25 m gylyje. Paniro po vandeniu per keletą valandų. Po laivą per savaitgalį tris savaitgalius iš eilės – ir mes nė velnio negalime padaryti“, – sakė Sayeris Ouvry.

Dar vienas laivas gulėjo Orfordo kyšulio dugne. Kuo toliau, tuo situacija darėsi vis blogesnė – britams nieko neįtariant vokiečiai pradėjo mėtyti minas ir iš lėktuvų. Jei grėsmė nebus pašalinta, britų užjūrio tiekimo linijoms kils pavojus.

Supanikavęs vokietis padėjo britams

Minų paieška Orfordo kyšulyje nedavė jokių rezultatų. Į Didžiosios Britanijos krantą vis buvo išplaunamos minos – iš pradžių po vieną, vėliau ir daugiau. Buvo aišku, kad tai – vokiečių darbas, bet minos buvo tradicinės kontaktinės, ir tikriausiai buvo skirtos Vokietijos pakrantei apsaugoti.

Ouvry manė, kad jos nutrūkdavo nuo inkarų ir čia jas atplukdydavo srovės. Tuo metu prie Didžiosios Britanijos ant magnetinių minų užplaukdavo čia kursavę laivai –  britų, norvegų, olandų, danų, švedų ir net japonų tolimųjų reisų keleivinis laineris. Dauguma šių laivų buvo civiliniai, bet nukentėdavo ir karo laivų.

Lapkričio 21 d. per karines pratybas buvo apgadintas neseniai pastatytas kreiseris „HMS Belfast“ – galingas sprogimas netoli Škotijos nulaužė laivo kilį ir jį reikėjo nutempti į uostą. Tą patį vakarą kiek toliau į pietus minos nuskandino eskadrinį minininką „HMS Gipsy“.

Kitą dieną britams galop nusišypsojo sėkmė. Tamsos priedangoje vokiečių hidroplanas nutūpė ties Temzės žiotimis dėti minų, tačiau kai prieplaukoje buvę priešlėktuviniai pabūklai ėmė šaudyti, pilotas supanikavo ir išmetė savo krovinį. Sausumoje buvę britai pamatė, kaip du pailgi objektai leidžiasi su parašiutais ir nugrimzta į jūrą.

Netrukus po to Ouvry ir jo kolega Rogeris Lewisas sėdo į automobilį ir visu greičiu nuvažiavo į pakrantę. Atoslūgio metu 4:00 val. ryto jūra atsitrauks ir parodys, ką vokiečių lėktuvas įmetė į vandenį. Atvykus dviem karininkams vis dar buvo tamsu ir lijo.

Vienas kareivis buvo pasirengęs juos nuvežti į įvykio vietą, tačiau Ouvry jį sulaikė: „Prieš ten vykdami, turime atsikratyti viso metalo, kurį turime prie savęs. Pinigų. Portsigarų. Visko. O kaip sagos? Jų taip pat reikia atsikratyti. Negalime rizikuoti.“

Ouvry neįsivaizdavo, kas jo laukia tamsoje. Vienintelis dalykas, kurį jis žinojo, kad artimiausios kelios valandos bus labai pavojingos.

Išminuotojas imasi darbo

Prožektorių šviesoje sublizgo šlapia ir grėsminga mina. Ji buvo cigaro formos, atvira siaurajame gale, kuriame buvo įtaisytas parašiutas, o kita pusė, platesnė, buvo įsmigusi šlapiame smėlyje. Kai kuriose vietose juodi dažai buvo nubraižyti ir matėsi aliuminis.

Šone Ouvry ir Lewisas pastebėjo dvi detales, kurios, rodės, yra skirtos minai neutralizuoti. Tačiau, norint atlikti šią užduotį, teks palaukti iki kito atoslūgio, nes išminuotojams reikėjo dienos šviesos ir įrankių. 13.30 val. Ouvry ėmėsi darbo kartu su asistentu seržantu iš „Vernono“.

Lewisas stebėjo pro žiūronus ir rašėsi pastabas iš toli, kad nebūtų sužeistas, jeigu nepavyktų išminuoti minos. Ouvry naudojo veržliaraktį, kad nuimtų apskritą dangtį, kurį laikė vienas laikiklis. Jo įrankis buvo žalvarinis, t. y. negalintis įsimagnetinti.

Po to jis mažu kabliuku ištraukė mechanizmą, kuris, jo manymu, buvo detonatorius. Sulaikęs kvapą, jis laukė, kas bus, bet sprogimas neįvyko.

„Manau, viskas baigta, seržante. Jei tai yra detonatorius, blogiausia jau praeityje. Bet reikia apžiūrėti kitą minos pusę. Bėk į krantą ir pakviesk kitus, kad padėtų ją apversti“, – įsakė Ouvry.

Apvertus miną, pasimatė daugiau dangtelių. Už vieno iš jų Ovry rado mažą plokštelę su dviem laidais, ir tik tada suprato radęs minos paleidimo grandinę. Jis atsargiai nupjovė abu laidus ir juos izoliavo. Tada rūpestingai atsuko plokštelę ir ištraukė. Iškart atpažino, ką mato kitoje jos pusėje.

Tai buvo to paties tipo elektrinis detonatorius, kokį vokiečiai naudojo savo kontaktinėse minose. Prieš paskelbdamas miną saugia, Ouvry pašalino kelias paleidimo mechanizmo dalis. Laikrodis rodė 15:27 val.

Įtarimas pasitvirtino

Temzės žiotyse rasta mina buvo atgabenta į „Vernoną“ ir technikai ėmėsi ją ardyti. Karinio jūrų laivyno ministras Winstonas Churchillis asmeniškai pabrėžė, kad darbas be galo skubus.

„Būtina kuo greičiau sužinoti, kas tai yra, o norint pasiekti šį tikslą, reikia dirbti ir dieną, ir naktį. Tik žinodami technikų vertinimą galime imtis atsakomųjų priemonių, todėl svarbi kiekviena valanda“, – sakė karinių jūrų pajėgų ministras.

Išminuotojai dirbo be pertraukų pusantros paros ir galiausiai padarė išvadą: miną aktyvuoja magnetiniai trikdžiai, kuriuos sukelia geležinis laivo korpusas.

Mina su dideliu sprogstamuoju užtaisu veikė net 20 metrų atstumu, tai tarsi milžiniškas kumštis, galintis smogti iš gelmių ir paskandinti net karo laivus. Priešingai nei ankstyvosios britų magnetinės minos, vokiečių minos galėjo būti išmestos iš lėktuvų ir padėtos bet kur.

Gavęs šią informaciją, Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas nedelsdamas ėmėsi galvoti, kaip ginklą būtų galima neutralizuoti.

Karininkai ir mokslininkai pateikė daugybę idėjų. Viena iš jų buvo prie plekšnių pritaisyti mažus galingus magnetus. Kadangi šios žuvys gyvena jūros dugne, galbūt jos galėtų aktyvuoti magnetines minas.

Admirolas atmetė pasiūlymą juokais paprašęs ataskaitos, kurioje būtų paaiškinta, kokius laivyno kursus šios žuvys turėtų baigti. Tuo metu vokiečių magnetinės minos ir toliau sprogdino laivus.

Povandeninis laivas U-31 padėjo 18 minų prie Škotijos Ju įlankos, kurią Didžiosios Britanijos laivynas naudojo kaip bazę. Gruodžio 4 d. virš vienos iš jų praplaukė karinis laivas „HMS Nelson“.

Daugiau nei 20 m ilgio mūšio laivo išorinio korpuso dalis įlenkta apie metrą.

Smarkiai apgadintam laivui teko laukti fjorde, kol laivynas išsiaiškins, kaip būtų galima neutralizuoti likusias minas. Per tą laiką U-31 padėtos minos nuskandino du minų tralerius. Metų pabaigoje buvo suskaičiuota, kad magnetinės minos iš viso sunaikino 79 britų laivus.

Elektra „apakino“ minas

Kanados mokslininkas Charlesas Goodeve'as išrado metodą, kaip kovoti su magnetinėmis minomis. 1939 m. Kalėdų dieną Churchillis rašė, kad darbas einasi sparčiai.

„Mes visi esame beveik įsitikinę, kad magnetinių minų grėsmė netrukus bus pašalinta“, – užtikrintai sakė Churchillis.

Visi Goodeve'o sprendimai buvo pagrįsti elektra. Pavyzdžiui, jis išsiaiškino, ką reikia padaryti, kad minos „nematytų“ laivų. Jis pavadino šį metodą „išmagnetinimu“.

Taikant šį metodą buvo siekiama elektros energija neutralizuoti magnetinį lauką, kuris susidaro geležiniame laivo korpuse, t. y. išorinėje laivo pusėje buvo pritaisytas laidas, kuriuo tekėjo elektros srovė.

Kanadietis rado ir kitų būdų, kaip neutralizuoti minas. Vienas įspūdingiausia buvo po „Wellington“ lėktuvo pilvu pritaisyti milžinišką apskritą elektromagnetą.

Skrisdami maždaug 20 metrų virš jūros aukštyje lėktuvai galėjo aktyvuoti jūros dugne esančias magnetines minas. Kokia minų sprogstamoji galia, tapo akivaizdu, kai vienas iš lėktuvų skrido kiek per arti vandens ir nuo sprogimo buvo nublokštas 10 m į viršų.

Elektros srovė, tekanti laidais, kuriuos paskui save vilko minų traleriai, taip pat aktyvuodavo vokiečių minas. Šie metodai buvo išbandyti 1940 m. vasarą. Paaiškėjo, kad jie veikia.

Po pralaimėjimo vokiečiams Prancūzijoje britų kariuomenę reikėjo pargabenti namo iš Diunkerko, o laivams plaukiant Lamanšo sąsiauriu, jie galėjo tapti akivaizdžiu minų taikiniu. Tačiau magnetinės minos nuskandino tik kelis. Situacija jau nebebuvo tokia beviltiška.

Minų strategija buvo neteisinga

Vokiečių magnetinių minų daroma žala pradėjo mažėti dar prieš britams surandant, kaip jas neutralizuoti. Vokiečiai pradėjo jų trūkti jau po kelių mėnesių. Vėliau ne vienas istorikas pabrėžė, kad vokiečių admirolai pradėjo naudoti šį išmanų ginklą per anksti.

Pirmąsias magnetines minas vokiečiai padėjo 1939 m. Vis dėlto jų buvo per mažai, kad sustabdytų britų laivybą, bet per daug, kad būtų pradėtos kurti atsakomosios priemonės. Tačiau, nepaisant naujų išradimų, jūrų minos iki šiol yra pavojingos.

Minų paieškos užtruko, o kai kurios jų taip ir nebuvo aptiktos iki šiol. Dar visai neseniai, 2011 m., viena iš minų, kurias 1939 m. padėjo U-31 prie Ju įlankos, buvo atsitiktinai rasta per NATO pratybas.

Olandų laivui „Willemstad“ teko garbė susprogdinti šį mirtiną nuo II pasaulinio karo užsilikusį ginklą. Seržantė Anke van Der Velde vietiniam laikraščiui papasakojo apie šią patirtį: „Atrodo neįtikėtina, kai pagalvoji, kad paskutinį kartą ją lietė vokiečių povandeninio laivo įgulos narys.“

Minos vis dar tyko jūroje

Po dviejų pasaulinių karų Šiaurės ir Baltijos jūrose randama sprogmenų liekanų. Be jūrinių minų, jūros dugne taip pat guli tonos bombų, sviedinių ir net nuodingųjų dujų, kurios buvo išmestos pasibaigus karui.

Kiekvienais metais Europos išminuotojams tenka detonuoti jūrų minas. Praeityje naudoti ginklai išplaunami į pakrantes, patenka į žvejų tinklus arba randami atliekant darbus jūros dugne. Po dviejų pasaulinių karų vien tik Baltijos jūroje buvo rasta ir nukenksminta 220 tūkst. jūrų minų. Apytiksliai 80 tūkst. jų tikriausiai tebeguli dugne.

Dauguma jūrų minų nugrimzdusios į jūros dugną, todėl šiuolaikiniams laivams pavojaus beveik nebekelia. Dėl to daugelis Europos šalių sustabdė jų paieškas ir tik atsitiktinai aptikus praeities ginklus išminuotojai juos neutralizuoja.

Tačiau nelaimingų atsitikimų vis dar pasitaiko. Pavyzdžiui, 2005 m. žuvo trys olandų žvejai, kai į jų tinklus pateko aviacinė bomba. Karo liekanos taip pat yra didelė kliūtis statybų projektams.

Prieš pradedant Baltijos jūroje tiesti dujotiekį „Nord Stream“, reikėjo nuodugniai ištyrinėti jūros dugną ir sunaikinti daugiau nei 100 minų ir bombų. Ypač daug sprogmenų tebeguli Skagerako sąsiaurio dugne ir jūroje prie Estijos krantų.