Sugriautas rojus: kaip gyvena „storiausia tauta“, išeikvojusi visus šalies išteklius

Šiaurės Korėja gali nustebinti neįprastu gyvenimo būdu, kuris primena įstrigimą stalinistinėje SSRS. Tačiau yra šalių, kurios stebina ne mažiau, nors ir nekvepia totalitarine diktatūra. Turkijos keliautojas Ruhi Cenetas aplankė Nauru salų valstybę, kurios gyventojai statistiškai yra storiausi pasaulyje, ir apie tai, ką pamatė, papasakojo savo „YouTube“ tinklaraštyje.

Nauru yra mažytė sala Ramiajame vandenyne netoli ekvatoriaus, maždaug už 3 000 km į šiaurės rytus nuo Australijos. Jos plotas - apie 21 kvadratinis kilometras. Palyginimui, mažiausias iš Kijevo rajonų, Pečerskio, taip pat turi apie 20 kvadratinių kilometrų. Viso Nauru valstijoje gyvena apie 11 tūkst. žmonių, todėl ji yra viena mažiausių pasaulyje ir pagal šį parametrą. 

Turistai Nauru beveik nelanko, nes šioje valstybėje nėra įdomių turistinių objektų ir ji labai nutolusi nuo tankiai apgyvendintų pasaulio regionų. Vienintelis būdas pasiekti Nauru - oro transportu, nes dėl salą supančių koralinių rifų čia negali prisišvartuoti dideli turistiniai laineriai. 

Anksčiau Nauru buvo viena turtingiausių salų, skaičiuojant vienam gyventojui, nes pačių gyventojų buvo nedaug, o saloje buvo kasamas fosfatas. Septintajame dešimtmetyje salos BVP vienam gyventojui siekė net 177 000 JAV dolerių per metus (šiandien pakoreguotas pagal infliaciją), o JAV - tik 44 000 JAV dolerių. 

Žmonės buvo tokie turtingi, sako Ruhi, kad griebėsi „beprotiško išlaidumo“. Pavyzdžiui, saloje yra sąvartynas su dešimtimis superautomobilių, kurie ten rūdija nuo tų laikų. Vietos gyventojas pasakojo keliautojui, kad vienas policininkas nusipirko „Lamborghini“, bet negalėjo juo naudotis, nes buvo per storas. 

Tačiau Nauru pirminiai fosfatų telkiniai baigėsi ir sala liko be pajamų šaltinio. Tuo tarpu salos kraštovaizdis dėl fosfatų gavybos buvo taip sunaikintas, kad ūkininkavimas tapo neįmanomas. 

Dabar visą maistą tenka importuoti. Dėl salos atokumo daugiausia importuojami konservuoti maisto produktai. Būtent tai prisidėjo prie nutukimo epidemijos šalyje. 

„Šiose nuniokotose žemėse, kur negali augti vaisiai ir daržovės, perdirbtas ir riebus maistas tapo norma. Pasaulinė nutukimo federacija Nauru pripažįsta labiausiai nutukusia šalimi, kurioje apie 60 proc. gyventojų yra nutukę“, - sako keliautojas. 

Žinoma, vietinių parduotuvių lentynose vis dar galima rasti šviežių vaisių ir daržovių, tačiau jie yra per brangūs, kad taptų pagrindiniu salos gyventojų maistu. Pavyzdžiui, žiediniai kopūstai čia kainuoja 12,45 dolerio už vieną galvą, paprastas arbūzas - beveik 41 dolerį. 

Saloje yra didžiausias rūkančiųjų skaičius pasaulyje - 52,1 proc. O rūkančių moterų netgi šiek tiek daugiau nei vyrų, kas yra labai neįprasta. 

Kalbėdamas apie salos planavimą, Ruhi pažymi, kad oficialios sostinės nėra, nors Jareno kaime yra įsikūrusi įstatymų leidžiamoji valdžia ir kelios vyriausybinės įstaigos. Taip pat yra tik viena policijos nuovada, priešgaisrinė tarnyba ir oro uostas. Dabar saloje likęs tik vienas bankas, o keliuose bankomatuose retai būna lėšų. 

Dėl šios priežasties, sako jis, į Nauru geriausia keliauti su grynaisiais pinigais, o valiuta ten yra Australijos doleris. 

Savo vaizdo įrašo pabaigoje keliautojas padaro nuviliančią išvadą. 

„Turto iliuzija, į kurią Nauru staiga pasinėrė septintojo dešimtmečio pabaigoje, privertė vieną kartą nesuprasti sunkaus darbo ir išsilavinimo svarbos. Valdžia neplanavo ateities ir išeikvojo tautos išteklius. Ši maža sala su žaizdomis, kurių neįmanoma užgydyti, iš esmės stovi prieš mus kaip apibendrinimas to, kas vyksta pasaulyje, ir kaip pamoka, kurią žmonija turi visada prisiminti“, - sako Ruhi.

Šaltinis: unian.net