Superkompiuteris parodė paskutines žvaigždės „gyvenimo“ sekundes prieš kritimą į juodąją skylę

Primename, kad ir juodoji skylė, ir neutroninė žvaigždė yra suspaustos buvusios „mirusių“ masyvių žvaigždžių branduoliai – tai, kas lieka po supernovos sprogimo, t. y. išmetus išorinį apvalkalą.

Žvaigždės branduolio likimas, t. y. jo suspaudimo laipsnis, priklauso nuo masės. 

Esant 1–2 Saulės „svoriui“, jis susitraukia iki maždaug 40 kilometrų skersmens, jame sunaikinami atomai ir susidaro neįtikėtinai tankus subatominių dalelių, daugiausia neutronų, sankaupas. 

Jei branduolys turi, tarkime, 4 Saulių masę, jis žlunga dar stipriau, jo medžiaga ne tik suskaidoma, bet galiausiai pereina į mums nežinomą būseną, o šio branduolio vietoje susidaro „įduba“ erdvėje ir laike – juodoji skylė.

Kadangi dauguma žvaigždžių kosmose nėra pavienės, o yra dvigubos, trigubos ir pan., visur galima stebėti tokių „mirusių“ žvaigždžių branduolių poras. 

Kartais susidaro ne dvi juodosios skylės ir ne dvi neutroninės žvaigždės, o juodoji skylė ir pulsaras.

Beje, pulsaras – tai antrasis neutroninių žvaigždžių pavadinimas: jos intensyviai sukasi ir tuo pačiu „pulsuoja“ spinduliuodamos.

Juodoji skylė, akimirksniu pavirtusi pulsaru po žvaigždės absorbcijos

Abu šie objektai turi tokį galingą gravitacijos lauką, kad jų susidūrimas ir susijungimas yra praktiškai neišvengiamas. 

Tačiau jei dviejų juodųjų skylių arba dviejų pulsarų susijungimas jau buvo matytas daugybę kartų, tai dviejų skirtingų objektų susijungimas dar mažai ištirtas. 

Todėl astronomams įdomu pamatyti, kas tiksliai tuo metu vyksta ir kaip tai užfiksuoti stebėjimų metu. 

Tam pravertė superkompiuteris, pagrįstas galingu grafikos procesoriumi.

Jis parodė, kaip neutroninė žvaigždė mirtino artėjimo prie juodosios skylės metu sudreba, įvyksta „žvaigždžių drebėjimai“ ir galiausiai pulsaras susprogsta su siaubingu „trenksmu“. 

Pirmiausia iš pulsaro gelmių išsiveržia plazma, o jo galingiausių magnetinių laukų jėgos linijos skleidžia ypatingą vibracijos tipą – vadinamąsias Alfveno bangas. 

Ir tiesiog per sekundę iki galutinio žvaigždės sugėrimo įvyksta neįprastas radijo bangų pliūpsnis.

Astronomai pažymėjo, kad esami teleskopai tokio signalo kosmose negali užfiksuoti, tačiau Nevados dykumoje planuojama pastatyti naujausią radijo teleskopų masyvą, kuris galės fiksuoti panašius įvykius.

Ir galiausiai, iškart po pulsaro „žūties“, juodoji skylė pati akimirksniu virsta pulsaru: ji skleidžia tokius pačius ritmingus signalus, kokie sklinda iš neutroninės žvaigždės. 

Mokslininkai pasakojo, kad bedugnė siekia praryti materiją, bet jai visiškai nereikalingi „svetimi“ magnetiniai laukai – ji juos atstumia, todėl aplink ją, kai ji praryja neutroninę žvaigždę, „plaka“ magnetiniai vėjai, kuriuos galima užfiksuoti kaip stipriausią rentgeno ir gama spinduliuotę. 

Taigi, astronomai, naudodamiesi šiuo modeliavimu, gavo svarbiausią informaciją apie tai, pagal kokius „ypatingus požymius“ ieškoti tokių reiškinių kosmose.