Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas mini 50-ąsias įžengimo į sostą metines

Keturias dienas vyks iškilmės, kurių kulminacija – karinis paradas sostinėje.

Penktadienį minimas švedų karaliaus viešpatavimo auksinis jubiliejus gal ir nesiekia Britanijos karališkųjų metinių masto, tačiau tai vis tiek reta proga monarchijai pompastiškai švęsti egalitarinėje Skandinavijos šalyje.

77-erių Carlas XVI Gustafas yra pirmasis karalius per daugiau nei tūkstantmetį trunkančią Švedijos monarchijos istoriją, kuris soste sėdi 50 metų. Pernai mirus karalienei Elizabeth (Elžbietai II), jis yra antras ilgiausiai valdantis Europos monarchas po savo pusseserės Danijos karalienės Margrethe II (Margretės II), kuri pernai minėjo 50-ąjį valdymo jubiliejų.

Tarp pakviestų į jubiliejinius renginius yra Danijos karalienė Margrethe II ir Norvegijos karalius Haraldas V.

Šia proga Drotningholmo rūmų teatre netoli Stokholmo, karaliaus ir jo žmonos karalienės Silvios (Silvijos) rezidencijoje, bus rodomas operos spektaklis, o Stokholmo karališkuosiuose rūmuose vyks pamaldos. Taip pat numatomi karališkieji fejerverkai, banketai ir karaliaus kalba tautai per televiziją. 

Šeštadienį karalius ir karalienė, lydimi 3 tūkst. Švedijos karių iš jūrų ir oro pajėgų, pravažiuos arklių traukiama karieta per Stokholmo centrą.

Tikimasi, kad po to, kai Švedijoje buvo paskelbtas antrasis aukščiausias pavojaus prieš terorizmą lygis po virtinės viešų Korano išniekinimų, sukėlusių piktas demonstracijas musulmoniškose šalyse ir kovotojų grupuočių grasinimus, bus įvestos labai griežtos saugumo priemonės.

Kaip ir kaimyninėse Skandinavijos šalyse, Švedijos monarchui, kaip valstybės vadovui, tenka ceremoninis vaidmuo, jis neturi politinės valdžios. Daugelis švedų jį taip pat laiko tautos simboliu ir vienijančia figūra krizių metu.

„Manau, kad švedams labiausiai įsiminė tai, kaip jis tarsi suvienijo šalį neramumų metu ir sunkiais laikais“, – sakė karališkosios šeimos stebėtojas Rogeris Lundgrenas (Rogeris Lundgrenas), prisimindamas 1986-aisiais įvykdytą ministro pirmininko Olofo Palme (Olafo Palmės) nužudymą ir 2004-ųjų gruodį Pietryčių Aziją nusiaubusį cunamį, per kurį žuvo daugiau kaip 500 atostogaujančių švedų.

Neseniai Carlas XVI Gustafas neįprastai pasisakė prieš Švedijos valdžios institucijų elgesį COVID-19 pandemijos metu, teigdamas kad Švedijai nepavyko apsaugoti senjorų globos namuose. Švedijos kovos su pandemija strategija iš esmės buvo paremta rekomendacinio pobūdžio priemonėmis, o ne privalomu uždarymu ir virtine ribojimų.

Carlui XVI Gustafui buvo 27-eri, kai 1973-ųjų rugsėjo 15 dieną, mirus jo seneliui karaliui Gustafui VI Adolfui, jis įžengė į sostą. Carlas Gustafas buvo pirmasis eilėje į sostą, nes jo paties tėvas žuvo lėktuvo katastrofoje, kai jis buvo kūdikis.

Po daugelio metų karalius kalbėjo apie praradimo jausmą per pamaldas, skirtas pagerbti cunamio aukoms.

„Daugelis vaikų neteko vieno ar abiejų tėvų, – sakė jis. – Manau, kad žinau, ką tai reiškia. Pats buvau toks vaikas.“

Karališkoji šeima Švedijoje tebėra populiari, nepaisant kartais bulvarinėje spaudoje pasirodančių skandalų, susijusių su karaliaus asmeniniu gyvenimu. Apklausos rodo, kad dauguma švedų pasisako už monarchijos išsaugojimą, nors kritikai ją vadina anachronizmu, kuris netinka šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje.

Karalius ir karalienė turi tris vaikus: kronprincesę Victorią (Viktoriją), princą Carlą Philipą (Karlą Filipą) ir princesę Madeleinę. Victoria, kaip vyriausias vaikas šeimoje, yra pirmas žmogus eilėje į Švedijos sostą.

1980-aisiais Švedija nusprendė, kad sostą turi paveldėti vyriausias monarcho vaikas, o ne vyriausias sūnus, tad Victoria paveldėjimo eilėje aplenkė vyresnįjį brolį.

Victorios pirmagimė taip pat yra mergaitė. Princesė Estelle (Estelė), kuriai dabar 11 metų, yra antra eilėje į sostą po savo motinos.

Carlas XVI Gustafas šių metų sausį pateko į laikraščių antraštes, užsiminęs, kad paveldėjimo taisyklių pakeitimas buvo nesąžiningas Carlo Philipo atžvilgiu, bet vėliau nuo šios nuomonės atsiribojo.

„Man labai skaudu, kai, žvelgdamas į praeitį, skaitau komentarus, iš kurių galima suprasti, kad nepalaikyčiau savo dukters, kronprincesės Victorios, kaip Švedijos sosto įpėdinės“, – praėjus kelioms dienoms po to komentaro rašė jis.