„Tiltas, dėl kurio Ukraina pralaimėjo karą“: viena ir ta pati dviejų karų klaida

Istorijos dėstymą savo „Facebook“ paskyroje priminė veteranas, į atsargą išėjęs majoras ir istorikas Jurijus Juzičius .

„Tiltas, per kurį Ukraina pralaimėjo karą. Tai bene vienintelis Gustavo Eifelio kūrinys istorinėse Ukrainos žemėse. Tas pats, kurį žinome kaip Eifelio bokšto Paryžiuje kūrėją“, - rašo istorikas.

Kalbama apie Peremyšlio (dabartinė Lenkija) geležinkelio miestelį per Šianą.

„Kiekvienas, kuris bent bendrais bruožais studijavo Ukrainos pralaimėjimo vadinamajame pirmajame Lenkijos ir Ukrainos kare 1918-1919 m. priežastis, būtinai girdėjo - Peremyšlio geležinkelio tiltą teko susprogdinti .... nes dėl to per šį tiltą buvo aprūpinamas iš visų pusių apsuptas Lvovo lenkų garnizonas“, - sako Jurijus Juzičius.

Pasak jo, šio tilto dėka ukrainiečiai prarado Lvovą ir Galiciją, o vėliau - visą Ukrainą.

„1930-aisiais jaunieji OUN aktyvistai neabejotinai žinojo, kad nesusprogdintas tiltas galiausiai lėmė Ukrainos kariuomenės pralaimėjimą Lenkijos fronte. Ir tolesnė Volčiuchovo operacija, siekiant nutraukti geležinkelio liniją, atnešė daug aukų mūsų kariuomenei, tačiau ji nebebuvo pakankamai stipri, kad išlaikytų okupuotą teritoriją - buvo puolama iš abiejų pusių. 

Daug metų skaičiau ir apie tą tiltą Peremyšlyje ir nesupratau, kodėl jo nesusprogdino, juk tai buvo akivaizdus sprendimas“, - pasakoja istorikas.

Kaip paaiškėjo, sprogdintojų komanda atvyko į Peremyšlį. Miestą tuo metu vis dar kontroliavo Ukrainos valdžia. Istorikas pasakoja, kaip ukrainiečiai kovojo dėl Peremyšlio, kuris buvo vienas iš ukrainiečių tautinio atgimimo centrų buvusioje Austrijos-Vengrijos imperijoje.

„Lenkų vietos garnizono vadą lenką paėmė į nelaisvę šešiolikmetis ukrainiečių vaikas. Dar vienas mūsų vaikas žuvo per mūšį geležinkelio stotyje (ukrainiečių kalba čia dažnai girdima ir šiandien). Per kovas žuvo dvi nepilnametės ukrainiečių mergaitės. Apskritai būtent gimnazistai, kaip ir daugelyje kitų Galicijos miestų, buvo 1918 m. lapkričio neramumų Peremyšlyje varomoji jėga. Tai turėtų prisiminti kiekvienas, kuriam pasitaikys apsilankyti lenkų „erelių kapinėse“ Lvove (Lenkų karo memorialas Lvove, kur palaidoti kovų su ZUNR dalyviai - red.)“, - sako istorikas.

Juzičius sako, kad tiltas nebuvo susprogdintas, nes vietos ukrainiečių bendruomenės vadovai uždraudė sprogdinti. Jie teigė, kad atstatyti statinį kainuotų per brangiai. Istorikas pažymi, kad tokia pozicija skaudžiai primena šiuolaikinio karo su Rusijos Federacija įvykius.

„Kai pralaimėsime, valstybei nebereikės atstatinėti susprogdintų tiltų, daryti vertingų „svarbių“ komunalinių pirkinių... Nes kape ar okupacijoje/emigracijoje veikia visai kitos taisyklės“, - pabrėžė jis.

Istorikas priminė šiuolaikiniams pareigūnams, kad nė vienas iš JTO vadovų negalėjo tapti sėkmingu išvykęs iš Ukrainos ir „net tie, kurie turėjo sąskaitų ir turto užsienyje, praėjus keleriems metams po karo buvo vargšai“.

„Eifelio tiltas Peremyšlyje gražiai primena, kuo viskas gali baigtis. O kasdienės ukrainiečių eilės vietinėje traukinių stotyje, esančioje už 150 metrų nuo šio paminklo, turėtų nuolat priminti pralaimėjimo kainą. Bet taip nėra, nes į savo istoriją vis dar žvelgiame daugiausia svetimomis akimis. Vergo ir „ekonomikos vadybininko“, norėjusio išgelbėti strateginį tiltą, kurį reikėjo susprogdinti, akimis. Kad vėliau būtų galima jį atstatyti. Bet tai nebuvo lemta, nes kare galioja kitokios taisyklės“, - apibendrino Jurijus Juzičius.

Pažymėtina, kad Ukrainos pajėgoms visiškos invazijos pradžioje nepavyko susprogdinti Čongaro tilto prie administracinės sienos su okupuotu Krymu ir Antonovo tilto Chersone. Kai kurių analitikų nuomone, tai padėjo rusams sparčiai žengti į pietus.

Šaltinis: tsn.ua