Tylusis šešėlis: paslaptingas KGB vairuotojas, 40 metų tylėjęs apie Andropovą

Jo istorija – tai ne tik prisiminimai apie galingą asmenį, bet ir unikali galimybė pažvelgti į tamsųjį sovietinės valdžios užkulisių pasaulį, kuriame kiekvienas žvilgsnis, judesys ar net tyla turėjo svarbą.

Kelias į slaptą pasaulį

1959 metais Vladimiras Ryžikovas buvo pakviestas į itin slaptą atranką – patekti tarp tų, kurie veždavo partinius vadus. Tai buvo ne šiaip darbo pokalbis. Vietoje to, kad jo paklaustų apie vairavimo įgūdžius, jam teko atsakinėti į klausimus apie šeimą, draugus, pomėgius, ar vartoja alkoholį ir kaip reaguotų, jei netyčia išgirstų valstybės paslaptį.

Ryžikovas į vieną iš tokių klausimų atsakė: „Aš stebėsiu kelią. Kas vyksta salone – ne mano reikalas.“ Būtent toks atsakymas jam ir atvėrė duris į vadinamąjį „Garažą ypatingam paskyrimui“, kuriame buvo ruošiami specialūs vairuotojai aukščiausio rango sovietų pareigūnams. Šešių mėnesių mokymai buvo intensyvūs: ne tik ekstremalus vairavimas, bet ir šaudymas, pirmoji pagalba, konspiracijos pagrindai, net ir slaptos psichologinės praktikos.

Išbandymai su vadovais: žingsnis po žingsnio

Pirmuosius trejus metus Ryžikovas dirbo su įvairiais partiniais funkcionieriais. Tai buvo jo „praktika“ – tikrinamas ne tik jo profesionalumas, bet ir emocinė ištvermė, gebėjimas laikyti liežuvį už dantų ir absoliuti ištikimybė.

1972 metais, po įvairių saugumo tarnybų patikrinimų, jam paskambino iš Centrinio Komiteto personalo skyriaus: „Rytoj 7 ryto jūs turite būti pasiruošęs. Jus skiria į naują poziciją“. Netrukus jis sužinojo, kad tapo asmeniniu Jurijaus Andropovo – tuometinio KGB vadovo – vairuotoju.

Andropovo kasdienybė: tikslumas, drausmė ir rutina

Ryžikovas pasakoja, kad Andropovas buvo nepaprastai punktualus, sistemingas ir santūrus žmogus. Kiekvienas rytas prasidėdavo tuo pačiu laiku, net savaitgaliais. Vairuotojas žinojo visas galimas eismo situacijas, alternatyvius maršrutus, spūsčių vietas, bet svarbiausia – jautė Andropovo nuotaikas iš menkiausių gestų: nedidelis rankos mostas reiškė „greičiau“, delno padėjimas ant porankio – „ramiai“, atloštas galas – „jokių klausimų, važiuokime tyliai“.

Ryžikovas išmoko skaityti ne tik kelio ženklus, bet ir žmogų, kurio vairuojamame automobilyje jis praleisdavo daugiau nei bet kuris pavaldinys ar net šeimos narys.

Ne „Volga“, o tankas su diplomatiniais numeriais

Andropovas važinėjo specialiai jam paruoštu automobiliu GAZ-24 „Volga“. Iš išorės tai buvo klasikinė sovietinė mašina, tačiau iš tikrųjų – tai buvo šarvuota kapsulė su itin galingu V8 varikliu (160 AG), kuri galėjo įsibėgėti iki 200 km/h.

Mašinoje buvo įrengti dvigubi amortizatoriai, sustiprinta važiuoklė, durys su šarvuotu stiklu, slapti radijo siųstuvai, o bagažinėje – speciali medicininė įranga: defibriliatorius, priešnuodžiai, net adrenaliną leidžiantis švirkštas kritiniam atvejui.

Be to, buvo įrengtas mechanizmas, leidžiantis per kelias sekundes pakeisti automobilio numerius – priklausomai nuo to, kur buvo vykstama: ar į Kremlių, ar į priemiestį, ar į „neoficialų susitikimą“.

Slaptosios naktinės misijos

Kai kurie maršrutai buvo neįprasti ir dažnai vykdavo naktį. Vairuotojas sulaukdavo skambučio: „Mašina turi būti pasiruošusi per 15 minučių“. Ryžikovas niekada neklausdavo – jis tiesiog vykdavo. Dažniausiai maršrutai vedė į Maskvos priemiestį, kur juodai dažytos mašinos be numerių susitikdavo prie visiškai tamsių pastatų.

Žmonės, su kuriais susitikdavo Andropovas, dažnai atvykdavo iš niekur – kartais net nežinodavo jų pavardžių. Kartais tai būdavo karininkai, kartais – civiliai, o kartais – vakariečiai, kurie būdavo atvežami per trečias šalis.

Viena iš paslaptingiausių naktų buvo 1974 m. lapkričio viduryje. 2 val. nakties, automobilis pajuda į vieną iš dvarų už Maskvos. Ten laukė dvi „Volgos“ be numerių. Ryžikovas pasiliko laukti automobilyje. Andropovas grįžo tik po 3 valandų. Jo veidas buvo rimtas ir įsitempęs. Jis tik tarstelėjo: „Važiuojam“.

Šio susitikimo Ryžikovas niekada nekomentavo – tik užsiminė, kad po jo KGB struktūroje pradėjo vykti keisti pokyčiai.

Kino seansai, kurie atskleisdavo žmones

Andropovas turėjo asmeninę kino salę savo rezidencijoje. Joje būdavo rodomi filmai, atvežami specialiųjų tarnybų kurjerių. Dažniausiai – tai būdavo politiniai trileriai, detektyvai, arba filmai apie išdavystę, karą, agentus.

Įdomiausia tai, kad Andropovas žiūrėdavo filmą tik 10–15 minučių – vėliau išeidavo į kabinetą, palikdamas svečius salėje. Ryžikovas pastebėjo, kad šie filmai buvo tarsi „testas“: stebėta, kaip svečiai reaguoja į įtemptas scenas, kaip sėdi, kaip kvėpuoja, ar juokiasi netinkamu metu.

Vėliau, kai kuriems iš jų būdavo pasiūlyta paaukštinimas – o kai kuriems... paskutinė kelionė iš Maskvos.

Andropovo gyvenimo pabaiga ir paskutiniai maršrutai

Kai Andropovas tapo SSRS vadovu, Ryžikovas toliau jį vežė – tačiau vadovo sveikata sparčiai blogėjo. Jis dažnai buvo vežamas į slaptą karinę ligoninę, net ir tada, kai visuomenei buvo sakoma, kad „vadovas ilsisi“.

Paskutinį kartą Ryžikovas jį vežė 1984 m. pradžioje. Andropovas buvo tylus, žvelgė pro langą. Po savaitės jis mirė. Tada Ryžikovas buvo perkeltas į kitą darbą, bet daugiau niekada nesėdo prie nė vieno pareigūno vairo. Tylėdamas išėjo į pensiją.

Tylėjimas kaip lojalumo forma

Kodėl jis nieko nepasakojo 40 metų? Ryžikovas atsakė paprastai: „Nes buvau ištikimas. Ir net jei daugiau nėra nei Sovietų Sąjungos, nei KGB – aš likau ištikimas savo žodžiui.“

Dabar, kai jis pagaliau atvėrė dalį atsiminimų, galime suprasti, kad dažnai svarbiausi liudytojai yra ne tie, kurie garsiai kalba, bet tie, kurie metų metus tylėdami saugo tai, ką žino.