Ukrainietės pasakojimas apie gyvenimą Kijevo slėptuvėje: jei palikčiau savo šalį, visą gyvenimą jausčiausi išdavike

Gyvenimas slėptuvėje. © Asmeninis archyvas

„Sveiki, mano vardas Olha Oltarževksa, man 22-eji ir esu ukrainietė. Kaip žinote, šiuo metu mano valstybė kariauja.

Prieš prasidedant karui, gyvenau be rūpesčių – studijavau prestižiniame valstybiniame Taraso Ševčenkos universitete, grojau muzikos instrumentais, pradėjau lankyti ispanų kalbos kursus. Dirbau viešųjų ryšių specialiste, – laišką pradėjo mergina. – Prieš karą bendradarbiavau su vietine žiniasklaida, dabar, dėl žinomų aplinkybių, perėjau prie tarptautinės“.

Šiuo metu Olha kartu su savo šeima gyvena slėptuvėje po savo namu, kartu su jais ten slepiasi ir daugiau žmonių. „Rūsyje žmonių skaičius keičiasi kiekvieną dieną, – pasakoja Olha.

– Kai kurie išvyksta į užsienį, kiti – atvirkščiai, grįžta. Šiandien mūsų čia yra dešimt – aš, mama, tėtis, mažoji sesuo ir kaimynai. Su mumis taip pat glaudžiasi ir septyni gyvūnai“.

Olhos mama prieš karą buvo aktyvi Ukrainos teatro kultūros narė, redagavo Kijevo teatro ir koncertų žurnalą, tėtis – universiteto profesorius. Dabar, kaip pasakoja mergina, mamą apėmusi depresija – ją ypač paveikė žinios apie teatro bombardavimą Mariupolyje, kur slėptuvėje slėpėsi virš 1000 civilių (kaip paaiškėjo vėliau, teatro slėptuvė atlaikė ir aukų pavyko išvengti).

Prieš pat prasidedant karui Olha planavo vykti į Norvegiją ir pamatyti Šiaurės pašvaistę, tačiau dėl invazijos skrydis buvo atšauktas. Dabar mergina tvirtina nė už ką nepaliksianti tėvynės. „Visą likusį gyvenimą jausčiausi kaip išdavikė, – teigė ji. – Be to, turiu daug gyvūnų, kurių negaliu palikti“.

Magistrinio darbo rašymą Olha iškeitė į savanoriavimą. Ji apsiėmė socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje kovoti su Rusijos skleidžiama dezinformacija bei platinti įrašus apie situaciją Ukrainoje. Savanoriauja ir merginos tėvai – tėtis vakarais patruliuoja rajono gatvėse, mama gamina maistą vietiniams kariams.

Gyvenimas slėptuvėje. Asmeninis archyvas

Kijevo rajonas, kuriame gyvena Olha, yra vos per kelis kilometrus nutolęs nuo gausiai Rusijos pajėgų bombarduojamų Irpino, Buchos ir Gostomelio – vykstant apšaudymams galima girdėti sprogimus.

Pačiame Kijeve, kaip rašo mergina, situacija išlieka stabili. Gatvėse daug patikros punktų, vien pakeliui į parduotuvę tenka sustoti keliuose ir parodyti asmens dokumentus. „Jie labai rimtai žiūri į savo darbą“, – tikina Olha.

Pačioje slėptuvėje – labai šalta. „Miegame mažai, kad nesušaltume, – pasakoja mergina. – Iš butų atsinešėme lovas ir čiužinius. Palyginus tai geros sąlygos, nes daugybė žmonių kitose slėptuvėse net neturi kur atsigulti. Duše nebuvau jau savaitę. Valgome iš vieno puodo, keliese miegame ant vieno čiužinio“.

Gyvenimas slėptuvėje. Asmeninis archyvas

Parduotuvėse maisto dar yra, tačiau darosi sunkiau rasti šviežių daržovių, mėsos ir pieno produktų. Slėptuvėje gaminami valgiai – košės, sriubos, makaronai. „Bet parduotuvių lentynose visada pilna sūrio, atkeliavusio iš Rusijos, – kalbėjo Olha.

– Taip ukrainiečiai reiškia savo protestą“. Prieš kelias dienas kaimynui pasidalinus krautuvėje užtiktomis korėjietiškai ruoštomis morkomis mergina labai džiaugėsi.

Olha prašo skleisti žinią apie okupantų vykdomus nusikaltimus – bombarduojamus vaikų darželius, ligonines, gatvėse šaudomus civilius ir gyvūnus. „Mums nereikia šio išvadavimo, kuris naikina, – rašo ji.

– Jie [rusai] teigia, kad mūsų prezidentas – narkomanas. Tiesą sakant, galbūt jis prastai atrodo, nes veikiausiai nemiegojo nuo pat karo pradžios. Mūsų prezidentas – labai drąsus“.

Laiško pabaigoje Olha pridėjo trumpą žinutę: „Mano šeima labai myli Baltijos šalis, prieš trejus metus ten šventėme Naujuosius metus. Tikimės sugrįžti ir dar pakeliauti karui pasibaigus“.