Žvaigždė išsišokėlė gali „išmesti“ Žemę iš Saulės sistemos: mokslininkai paaiškino, kodėl taip gali atsitikti

Nors toks scenarijus vystosi milijardus metų, mokslininkai dabar modeliuoja, kiek stipriai tokie kosminiai „nekviesti svečiai“ gali destabilizuoti planetų orbitas – ir šių skaičiavimų rezultatai toli gražu nėra guodžiantys, rašo „Daily Galaxy“.

Kaip praeinančios žvaigždės pažeidžia planetų orbitas

Paprastai Saulės sistemos evoliucijos modeliuose ji laikoma iš esmės izoliuota. Tačiau mūsų galaktika, Paukščių Takas, yra pilna žvaigždžių, ir kai kurios iš jų praeina pavojingai arti mūsų „rajono“.

Šie žvaigždžių skrydžiai dažniausiai neturi didelio poveikio Saulės sistemai ir Žemei, bet kai kuriais atvejais gali rimtai sutrikdyti subtilią gravitacijos pusiausvyrą, kuri laiko planetas savo orbitose.

Naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Icarus“, ši galimybė tirta naudojant 2000 simuliacijų, atliktų per NASA „Horizons“ sistemą. 

Mokslininkai į modelį įvedė žvaigždes, artėjančias prie Saulės sistemos, ir nustatė, kad tokie skrydžiai gali sumažinti ilgalaikį Saulės sistemos stabilumą maždaug 50 %. 

Tuo pačiu metu nestabilumas pasiskirsto nevienodai – kai kurios planetos yra pažeidžiamesnės už kitas.

Merkurijus – tylusis Saulės sistemos žudikas

Iš visų planetų ypač išsiskiria Merkurijus – kaip labiausiai nestabilus. Jo orbita su laiku tampa vis labiau ištęsta (ekscentriška). 

Šis natūralus nestabilumas didina Merkurijaus susidūrimo su Venera riziką arba net jo kritimo į Saulę. Netoliese esančios izoliuotos žvaigždės tik padidina šią riziką.

Simuliacijos rodo, kad Merkurijus dažnai dingsta tokiuose scenarijuose – kartu su Marsu, kuris taip pat turi palyginti didelę riziką būti išmestas iš sistemos.

Nors Žemė šiuose modeliuose rodo mažesnį nestabilumą, jos orbita tampa pažeidžiamesnė, jei kita planeta, destabilizuota praskrendančios žvaigždės, susiduria su Žeme arba paveikia jos trajektoriją.

Tikrasis požiūris į mūsų kosminę aplinką

Nors tokie įvykiai gali įvykti tik po penkių milijardų metų, tyrimas prideda dar vieną egzistencinio pažeidžiamumo sluoksnį prie mūsų kosminio supratimo.

Žemė, galbūt, neturės laukti, kol Saulė virs raudonąja milžine, kad pasiektų savo pabaigą. Atsitiktinė žvaigždė, praskridusi pernelyg arti, gali būti pakankama, kad mūsų planeta būtų išmesta į šaltą ir tuščią tarpžvaigždinės erdvės bedugnę.

Šaltinis: unian.net