Vienas paspaudimas, ir sprendimas pateiktas. Patogu? Be abejo. Tačiau šis patogumas turi savo kainą. Žmogaus smegenys — daugiausiai energijos vartojantis organas, todėl natūralu, kad ieškome lengvesnių kelių. Evoliuciškai mums būdingas energijos taupymas, bet šis polinkis, pasitelkus DI (dirbtinį intelektą), ima veikti prieš mus. Kai mąstymo ir kūrybos procesus vis dažniau perleidžiame algoritmams, silpniname savo „protinį raumenį“.
Be DI daugelis jaučiasi nejaukiai — tarsi prarastų gebėjimą veikti savarankiškai. Šis reiškinys vadinamas kognityviniu paralyžiumi: bijome klysti, abejoti, pasitikėti savo sprendimais. Tokiu būdu dirbtinis intelektas ne tik padeda daugelyje gyvenimo sričių, bet ir pamažu griauna mūsų pasitikėjimą savimi.
Dar pavojingesnė pasekmė – kritinio mąstymo ir gylio praradimas. Pasitikėdami mašinos atsakymais, vis rečiau juos tikriname ar analizuojame. Viskas tampa „greituoju mąstymu“ – greitas klausimas, greitas atsakymas, be gilesnės refleksijos. Taip prarandame gebėjimą apmąstyti, analizuoti ir suprasti reiškinius iš esmės.
Ne mažiau svarbus ir kūrybiškumo nykimas. Kai menininkas idėjų paiešką perduoda DI, jis rizikuoja tapti tik vykdytoju, o ne kūrėju. Tokia kūryba praranda emociją, autentiškumą ir žmogaus patirtį, o menas tampa tik dar vienu lengvai „suvirškinamu“ produktu.
Galiausiai, kuo daugiau laiko praleidžiame bendraudami su mašinomis, tuo mažiau lieka vietos tikram bendravimui su žmonėmis. Šis procesas atitolina mus nuo realybės ir naikina žmogiškumą. Dirbtinis intelektas – neabejotinai galingas įrankis.
Tačiau jis turėtų būti pagalbininkas, o ne pakaitalas žmogaus mąstymui, kūrybai ir dvasiniam pasauliui. Tik tada, kai naudodamiesi technologijomis išsaugosime gebėjimą galvoti, kurti ir jausti, išliksime žmonėmis, o ne tik informacijos vartotojais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą