Būtent šioje prasmės stokoje neretai gimsta priklausomybės – kaip bandymas pabėgti nuo vidinio skausmo, nutildyti nerimą ar užpildyti tuštumą. Alkoholis, narkotinės medžiagos, elgesio priklausomybės tampa laikina paguoda, tačiau ilgainiui tik dar labiau izoliuoja žmogų nuo savęs, artimųjų ir visuomenės. Priklausomybė kaip izoliacijos patirtis Priklausomybė nėra vien tik biocheminė ar psichologinė problema.
Tai – gili socialinė ir egzistencinė krizė, kurios metu žmogus dažnai patiria atstūmimą, gėdą, kaltę ir baimę būti nesuprastas. Susidūrimas su „kitokiu“ – gyvenančiu ne pagal priimtus socialinius kanonus – visuomenėje vis dar dažnai sukelia ne atjautą, o atmetimą. Toks atstūmimas tampa dar vienu užsisklendimo sluoksniu, vedančiu į dar gilesnę izoliaciją, o kartais – ir į visišką atsidūrimą visuomenės paraštėse.
Iš jų išlipti be pagalbos tampa be galo sudėtinga. Bendruomenė ir tikėjimas: vilties erdvė Priklausomybę įveikusių žmonių patirtys rodo, kad esminis lūžis dažnai įvyksta tada, kai žmogus sutinka bendruomenę, kuri jo neatstumia, o priima tokį koks jis yra. Bendruomenę, kuri tiki, kad dar ne viskas prarasta, ir kurioje atkrytis nėra laikomas galutine nesėkme, o matomas kaip sudėtinga, bet natūrali sveikimo proceso dalis.
Ypač svarbų vaidmenį čia atlieka tikėjimas – ne kaip moralinis spaudimas ar ultimatumas „pasveikti čia ir dabar“, bet kaip vilties šaltinis. Tikėjimas suteikia žmogui galimybę patikėti, kad jo gyvenimas turi prasmę, nepriklausomai nuo praeities klaidų, ir kad jis nėra apibrėžiamas vien savo liga. Savanorystė – kelias iš „gavėjo“ į „duodantį“ Vienas reikšmingiausių etapų sveikimo kelyje daugeliui tampa savanorystė.
Ji padeda pakeisti vidinę tapatybę – nuo „to, kuriam reikia pagalbos“ prie „to, kuris gali padėti kitam“. Šis virsmas turi didžiulę reikšmę žmogaus savivertei ir savęs suvokimui. Padėdamas kitam, priklausomybę įveikęs žmogus: atranda naują prasmę, patiria, kad yra reikalingas ir vertingas, kuria sveikus socialinius ryšius, stiprina savo atsparumą atkryčiams. Savanorystė tampa ne tik veikla, bet ir atgimimo keliu – procesu, kuriame pagalba kitam tampa ir pagalba sau.
Atkrytis – ne pabaiga, o proceso dalis Nors atkryčiai visuomet sukelia nusivylimą, stiprios bendruomenės požiūris leidžia juos matyti ne kaip galutinę nesėkmę, o kaip dar vieną išbandymą sveikimo kelyje. Tikras, nuoširdus siekis padėti kitam nėra ultimatumas silpnesniam – tai nėra reikalavimas būti stipriam bet kokia kaina. Pasak pastoriaus Valdemaro Bajoro, stiprios bendruomenės kertiniu akmeniu tampa tikėjimas, kad žmogaus istorija dar nesibaigė. Būtent tokioje aplinkoje formuojasi brandesnė, atsparesnė asmenybė, gebanti priimti savo pažeidžiamumą ir mokytis iš patirties, o ne ją neigti.
Pagalba kitam – kaip atsakas prasmės krizei Šiandien, kai žmogus vis dažniau tampa vertinama preke – konvertuota į „patiktukus“, sekėjų skaičių ar finansinius rodiklius – savanorystė grąžina mus prie pamatinės žmogiškos tiesos: prasmė gimsta santykyje. Ne algoritmuose, ne pasiekimų lentelėse, o gyvame, tikrame susitikime su kitu žmogumi. Pagalba kitam tampa atsaku ne tik į priklausomybės problemą, bet ir į platesnę visuomenės prasmės krizę. Tai kelias, kuriame žmogus, padėdamas kitam grįžti į gyvenimą, pats vėl mokosi gyventi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą