Kalbėti apie jausmus drąsinanti mama: norėdama užauginti laimingą vaiką, tokia jaustis turiu pati

Dvejų su puse metų dukrą auginanti Greta šiandien atvirai kalba apie savo išgyvenimus. Jos istorija – apie tai, kaip motinystė gali tapti ir stiprybės, ir pažeidžiamumo šaltiniu.

Iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorei Gretai likimas išbandymų nepašykštėjo dar vaikystėje, tačiau noras sukurti laimingą gyvenimą sau ir savo vaikui neleido pasiduoti niūrioms mintims ar aplinkinių vertinimams.

„Kiekvienai mamai reikia paprasto dalyko – kad ją išklausytų. Nepatarinėtų, nevertintų, nesmerktų. Pirmą kartą tapus mama jautiesi lyg pasaulis būtų apvirtęs aukštyn kojomis. Kai iš aplinkos ateina pastabos, tai smogia daug stipriau, nei atrodo iš šalies“, – atskleidžia pašnekovė.

Jautraus vaiko patirtys

Psichikos sveikatos temos Gretai pažįstamos nuo mažens. Su sveikatos sutrikimais, tarp jų ir psichikos, susidūrė jos mama.

„Būdama vaiku net nesupratau, kas jai yra. Tiesiog priėmiau faktą – mama serga, jai reikia gydymo, vaistų, gydytojų. Man tai atrodė normalu“, – prisimena pašnekovė.

Dėl sutrikusios mamos sveikatos Gretai ne kartą teko glaustis pas giminaičius, o keturiolikos – pradėti savarankišką gyvenimą.

„Tuo metu atrodė, kad taip ir turi būti. Bet dabar suprantu, mane turėjo auginti tėvai, ne aplinkiniai, nes giliai širdyje man trūko tėvų meilės. Visgi nekaltinu mamos.

Ji išgyveno labai daug. Myliu ir gerbiu savo mamą, esu jai dėkinga už gyvybės dovaną“.

Nepaisydama visko, Greta sako turėjusi gražią vaikystę. Šalia jos buvo artimieji, kurie mylėjo, taip pat ir draugai, kuriais galėjo pasitikėti.

Tiesa, jai gana anksti teko susidurti su išankstinėmis nuostatomis dėl psichinės sveikatos. Merginos jautrumas buvo vertinamas ne kaip asmeninė savybė, bet kaip ženklas, jog ji panaši į savo mamą.

Suprask, gali turėti psichikos sveikatos problemų.

„Girdėdavau – tu labai jautri, tau bus kaip mamai, reiks gydytis ir panašiai. Tada nesupratau, kad tai žeidžiantys, netinkami žodžiai. Tiesiog priimdavau kaip keistus pasisakymus, bet niekaip jų nevertinau“, – prisimena pašnekovė.

Motinystė tapo lūžio tašku

Vos gimus vaikui, emocijos sustiprėjo. Noras padaryti viską tobulai ir nuolatiniai aplinkinių vertinimai tik dar labiau apsunkino savijautą. Prie to dar prisidėjo ir „klibantys“ asmeniniai santykiai.

„Vaiko atsiradimas yra nerealus dalykas. Šiuo momentu kiekviena moteris tampa dar jautresnė, o aš tuo pačiu metu turėjau ir sunkumų asmeniniuose santykiuose, be to – studijavau paskutiniame kurse. Viskas susidėjo.

Aplinkiniai sakė, kad viskas dėl mano mamos ir aplinkos, kurioje augau. Pati pradėjau tuo tikėti, vietoje to, kad priimčiau faktą, jog motinystė – padidinto jautrumo tarpsnis“, – pasakoja Greta.

Aplinkinių replikos ir patarimai motinystės klausimais įsuko į tikrą emocijų karuselę, kurią suvaldyti darėsi vis sunkiau.

„Patyriau žindymo, primaitinimo ir vaiko svorio augimo sunkumų bei replikų šiais klausimais.

Nors kreipiausi į sertifikuotą žindymo specialistę ir dariau viską, ką galėjau, prireikė laiko įrodyti sau ir kitiems, kad galiu žindyti savo naujagimį, tik ne kiekvienai mamai šio kelio pradžia būna lengva.

Pamenu, verkiau dienomis. Naktimis skaitydavau straipsnius apie kiekvieną smulkmeną – kaip maitinti, ar verta kūdikiui duoti čiulptuką. Viskas kėlė man begalę klausimų.

O dar tie komentarai iš aplinkos... Išgyvendama tokius jausmus sulaukdavau aplinkinių replikų, kad turėčiau kreiptis į gydytojus“, – pasakoja Greta ir priduria, kad dėl padidėjusio jautrumo ir komentarų tapo priešiška, tačiau giliai širdyje jai tereikėjo palaikymo iš žmonių, kurie nusisuko.

Moteris jautėsi vis labiau prislėgta. Tuo metu aplink matė tik švytinčias, laimingas mamas. Gretą ėmė kamuoti klausimas, kas su ja negerai.

„Kartą paskambino draugė. Išgirdo, kad verkiu. Paklausė, kodėl niekam nesakau, kaip jaučiuosi. Bet man tada atrodė, kad tai mano bėdos, mano reikalas.

Dabar suprantu: kai tyli, niekas neturi šanso tau padėti. Aš, rodos, sėdėjau ir laukiau, kol kažkas atkreips dėmesį, atvažiuos. Dabar suprantu, kad visi įsisukę į savo gyvenimus.

Šiandien vaiko nebeaugina visas kaimas. Visi skubame, lekiame, verčiamės per galvas ir pamirštame pasidomėti, kaip laikosi kitas“.

Ieškojo pagalbos

Greta sako įtikėjusi aplinkinių replikomis, kad jai reikia vaistų savo nerimui ir jautrumui suvaldyti, todėl ji pradėjo vartoti silpnus homeopatinius raminamuosius vaistus, o vėliau kreipėsi į gydytoją psichiatrą.

„Nors gydytoja sakė man, kad gimus vaikeliui, normalu jausti sumaištį, kad man gydymo kaip ir nereikia, aš vis tik prašiau išrašyti man vaistus.

Man buvo paskirti lengvos formos antidepresantai, suderinami su žindymu, tačiau jau po mėnesio įsitikinau, kad gydytoja buvo teisi, man iš tiesų reikėjo ne vaistų, o tiesiog palaikymo“.

Nutraukusi vaistų vartojimą, Greta ėmė ieškoti kitokių būdų sau padėti.

„Labai greitai susivokiau, kad noriu psichologo konsultacijos, todėl su vos kelių savaičių kūdikiu ant rankų ėmiau varstyti psichologo kabineto duris.

Sėkmingai lankiausi pas specialistą, kol mano vaikeliui suėjo vieneri metai“, – džiaugiasi moteris ir pabrėžia tuomet pajutusi ne tik palengvėjimą, bet ir aiškų suvokimą, kad viskas su ja yra gerai, tiesiog išgyvena sudėtingus gyvenimo etapus.

Tačiau Greta sako, kad labiausiai jai padėjo moterų savitarpio pagalbos grupė, o vienas didžiausių atradimų buvo SOS vaikų kaimų programa „Naujagimiai tėvai“.

„Galėjau palikti vaiką šios organizacijos darbuotojams ir skirti laiko sau – net jei tai buvo tik valanda pasivaikščiojimo ar galimybė prisėsti prie studijų užduočių“, – sako pašnekovė, jausdama dėkingumą šiai organizacijai.

Vieno iš atvirų susitikimų metu Greta buvo pakviesta tapti iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadore. Šią veiklą ji įvardija, kaip savo duoklę visuomenei.

Moteris siekia keisti klaidingas visuomenės nuostatas į psichikos sveikatos sunkumų patiriančius žmones, ir skatina kalbėti apie savo stiprius jausmus, neužsisklęsti ir rūpintis savo psichine sveikata taip pat, kaip ir fizine.

Šiandien ji atvirai pripažįsta, kad pagalba gali būti įvairi – tiek profesionali, tiek žmogiška.

„Psichologo pagalba man tikrai padėjo, tačiau daugiausiai palaikymo, kurio tuo metu man taip trūko gavau lankydama moterų savitarpio pagalbos grupę.

Prisimenu, kaip mano tėtis kartą leptelėjo: „Kam tu eini į sektą, juk turi artimuosius“. Bet jeigu aš tuo metu negaliu užmegzti ryšio su savais, juk jį galiu atrasti bendraminčių tarpe.

Pasaulyje yra daugybė žmonių, su kuriais galima užmegzti ryšį. Net jei jautiesi vienišas, neprivalai būti vienas“.

Greta sako, kad susidūrusi su sunkumais ji nenori girdėti aplinkinių patarimų, tačiau yra pasiruošusi priimti palaikymo žodžius, šilumą, apkabinimą ir kitokią pagalbą.

„Palaikymo žodžiai gali būti labai paprasti – „tu mama, tu žinai geriausiai“. Džiaugiuosi, kad yra medikų, kurie suinteresuoti mamyčių emocine būsena po gimdymo, nors pačiai teko sutikti ir priešiškai nusiteikusių žmonių. Viską prisiminusi suprantu, kad žmonės šiandien keičiasi, tampa

labiau empatiški. Ir pačias mamas pasiekia daugiau informacijos. Nepaisant visko, džiaugiuosi, kad pavyko atkurti ryšį su žmonėmis, iš kurių sunkiu laikotarpiu nesulaukiau palaikymo.

Visi pasimokėme, kad priimti kito jausmus gali būti sunku. Esu dėkinga visiems, kam tai padaryti pavyko. Džiaugiuosi, kad šiandien esu laiminga mama“.

„Stipri“ nebūtinai reiškia „gerai besijaučianti“

Išgirdus Gretos istoriją peršasi mintis, kad ji – neįtikėtinai stipri, savarankiška moteris ir puiki mama. Tačiau tai, pasirodo, gali ne įkvėpti žmogų, bet ir įpareigoti.

Psichikos sveikatos iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorė savo kailiu patyrė – pas psichologą reikia eiti ne tada, kai viskas griūna, o profilaktiškai.

Būtina kalbėti apie sunkius jausmus, o padėti gali ir paprastas nuoširdus palaikymas.

„Laiminga mama – laimingi vaikai, dabar kaip niekada gerai suvokiu to prasmę. Pasaulis greitas, kartais būtina sustoti ir pasirūpinti savimi.

Dažnai girdžiu frazę „mūsų laikais nebuvo kada sirgti depresijomis, nebuvo kada liūdėti“, tačiau suprantu, kad visais laikais buvo svarbu rūpintis savimi, tik ankščiau žmonės atrasdavo daugiau ryšio su gamta, su artimaisiais, o dabar visi skubame lekiame, pamirštame save ir prisimename tik tuomet, kai mums patiems jau reikia pagalbos.

Pati nuolat savęs klausiu, ar pakankamai dėmesio skyriau draugėms, artimiesiems, ar paklausiau, kaip jie jaučiasi. Tai procesas“.

Pašnekovė pabrėžia, kad visuomenėje egzistuoja neigiamos nuostatos į psichikos sveikatos sunkumų patiriančius žmones, į psichikos sveikatos specialistų pagalbą, kurios verčia užsisklęsti patiriant išgyvenimus.

Pavyzdžiui, jog vaistų vartojimas gali palikti įrašą sveikatos istorijoje, o tuomet neva bus sunku rasti darbą. Dar sakoma, kad darbą gali būti sunku rasti, jeigu garsiai kalbėsi apie savo išgyvenimus, nes tai rodo „silpnumą“.

„Noriu drąsiai pasakyti, kad su sunkumais susiduria visi, net ir aukštas pareigas užimantys specialistai, o išgyvenimai ir psichikos sveikatos krizės niekaip neapibrėžia mūsų profesinių sugebėjimų.

Todėl tikiu, kad žmogų reikia vertinti ne pagal jo sveikatos istoriją, o pagal jo kompetencijas. Tai, kad žmogus rūpinasi savimi, darbdaviui turėtų būti ne kliūtis, o tik privalumas“.

Gretos pasakojimas – tai ne pagražinta istorija, o kelionė į savęs pažinimą, sąmoningumą ir gebėjimą būti švelniai sau.

„Nuo mūsų pačių prasideda ne tik mūsų vaikų laimė, bet ir gebėjimas pasaulyje jaustis saugiai“, – pokalbį užbaigia jauna mama.

„Žvelk giliau“

Pasak „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos koordinatorės Astos Ivoškienės, Gretos istorija labai aiškiai parodo, kaip lengvai žmonėms gali būti prilipdoma psichikos sveikatos sutrikimų paveldimumo etiketė: jei šeimoje kas nors turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, jie būdingi ir vaikams.

„Tai – klaidingas įsitikinimas, kuris kelia nereikalingą baimę ir verčia žmones užsisklęsti. Tokios nuostatos skaudina ir formuoja klaidingą įsitikinimą, kad psichikos sveikatos sunkumai paveldimi, neišvengiami.

Greta susidūrė ir su neretai pasitaikančiu psichikos sveikatos pagalbos stigmatizavimu: psichologo pagalba ar savitarpio pagalbos grupių veikla vis dar neretai vertinami su pašaipa, demonizuojama, ir bandoma pasakyti, kad žmogus silpnas, jei negali „susitvarkyti pats“ ar jam neužtenka artimųjų palaikymo.

Čia akivaizdus ir įsitikinimas, kad žmogaus lankymasis pas specialistus „paliks dėmę“ jo sveikatos istorijoje ir gali pakenkti karjerai. Tokios nuostatos psichikos sveikatos sunkumų patiriančius žmones atgraso nuo taip reikalingos pagalbos.“

Pasak koordinatorės, jaunos mamos vis dar patiria visuomenės spaudimą būti nuolat stipriomis ir švytinčiomis. „Toks lūkestis verčia tylėti apie skausmą, nuovargį, nerimą.

Deja, aplinka kartais dar prideda kaltės, vietoje palaikymo.“ Ji išskiria dar vieną itin žalingą nuostatą – kad žmogus, atvirai kalbantis apie savo emocinę sveikatą, gali būti laikomas mažiau patikimu darbuotoju: „Norisi, kad visuomenė suprastų, jog savo sveikata besirūpinantis darbuotojas yra itin vertingas.“

A. Ivoškienė pabrėžia, kad Gretos istorija parodo, kodėl šiandien ypatingai svarbu kalbėti apie psichikos sveikatos sunkumų patirtis, jas normalizuoti.

„Psichikos sveikatos sunkumai – neišvengiama daugelio žmonių gyvenimo dalis, o pagalbos paieška – tai normalus rūpestis savimi.

Kiekviena atvirai papasakota asmeninė istorija padeda visuomenei judėti pirmyn – link supratingesnio, empatiškesnio ryšio ir palaikymo.“

Daugiau apie „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvą ir asmeninių istorijų rasite zvelkgiliau.lt