Atviras Mykolas Alekna – apie pavardės svorį, konkurenciją su broliu ir rekordą: „Nesivaikiau jo“

Šiemet, būdamas vos 21-erių, legendinio Virgilijaus Aleknos sūnus pagerino seniausią vyrų lengvosios atletikos rekordą.

Disko metimo varžybose Ramonoje (JAV) nusviedė įrankį net 74,35 metro ir pagerino nuo 1986-ųjų gyvavusį vokiečio Jürgeno Schulto planetos rekordą (74,08 m).

Mykolo trofėjų lentynoje žiba ir du pasaulio čempionato medaliai, Europos čempiono titulas, jau nekalbant apie prizus jaunių varžybose.

Jis ir pats pripažįsta, kad nesitikėjo tokios žaibiškos sėkmės, tačiau tvirtai stovi ant kojų.

Jaunasis Alekna neskuba sukti profesionalo keliu, nesivaiko komercinių varžybų prizinių fondų, o kantriai studijuoja prestižiniame Berklio universitete JAV, siekdamas diplomo.

Vis dėlto šią vasarą jaunojo talento laukia dar vienas nematytas iššūkis – olimpiada. Apie ją, pasaulio rekordą, Aleknos pavardės svorį, konkurenciją su vyresniu broliu Martynu ir kitokias treniruotes lietuvis atvirai papasakojo „Citius MAG“ žurnalistui Paului Hofui-Mahoney.

– Esi 21-erių ir ką tik pagerinai seniausią istorijoje vyrų lengvosios atletikos rekordą. Kaip jautiesi? – „Citius MAG“ paklausė M.Aleknos.

– Nuostabiai. Jei kas nors man būtų pasakęs prieš 5–6 metus, kad pagerinsiu pasaulio rekordą, nebūčiau patikėjęs.

Tiesiog nuostabus jausmas. Mano nuoseklus, drausmingas darbas ir treniruotės su puikia komanda, puikiais treneriais davė vaisių. Tikrai labai džiaugiuosi, kad galiu vadinti save planetos rekordininku.

– Pagerinai rekordą Ramonos miestelyje (turinčiame vos 536 gyventojus, – 15min past.), kur vykstančios varžybos pastaraisiais metais išsiskiria tikrai tolimais metimais. Kodėl nusprendei ten vykti?

– Prieš sezoną neplanavau važiuoti į Ramoną, bet treniruotėse sekėsi tikrai gerai, o diskas skriejo toli. Pagalvojau, gal man reikėtų pabandyti savo laimę. Pasitariau su treneriu ir nusprendėme nuvykti, smagiai sudalyvauti ir galbūt atlikti kokį tolimą metimą. Taip ir nutiko.

– Savaitę prieš tai numetei diską 71,39 m Berklyje (Kalifornija). Ar po tokio rezultato vykstant į Ramoną galvoje sukosi mintis apie planetos rekordą?

– Žinojau, kad esant tinkamoms sąlygoms galėčiau jį pagerinti, bet tai niekada nebuvo mano tikslas. Kalbant nuoširdžiai, nejaučiau jokio spaudimo, tiesiog bandžiau mėgautis varžybomis.

Patyriau praeityje, kad jeigu kažką forsuoji, tai nėra gerai. Jausdamas spaudimą dažniausiai nepasirodai taip, kaip nori. Todėl aš nesivaikiau pasaulio rekordo, bet žinojau, kad galiu jį pagerinti.

– Sąlygos mesti diską pučiant tokiam vėjui kaip Ramonoje gali būti palankios, kita vertus – sudėtingos. Ar buvai su tuo susipažinęs?

– Tiesiog atvykau varžybų išvakarėse. Niekada nebuvau net matęs sektoriaus Ramonoje. Tačiau pasikalbėjau su keliais žmonėmis ir jie man sakė, kad tai – gera vieta mesti. Sąlygos tikrai geros, sektorius taip pat. Tai buvo pirmas mano kartas ten ir viskas buvo puiku.

– Po pirmojo metimo iš sektoriaus išėjai tarsi kratydamas galvą, nors diskas nusileido už 72,21 m. Nesijautei gerai, bet metimas vis tiek buvo labai tolimas. Ar jautei, kad 74 m – įmanomi?

– O taip, žinoma. Kalbant apie tą pirmą metimą, nemaniau, kad diskas nuskries taip toli. Tai nebuvo geriausias mano bandymas. Buvau šiek tiek nusivylęs, iš kitos pusės – supratau, kad tądien galiu numesti labai, labai toli ir tai tik laiko klausimas.

– Rekordas krito penktuoju bandymu. Ar jautei, kad taip ir bus, vos tik diskas paliko ranką?

– Taip. Jaučiau, kad jeigu nebūtų vėjo, tai būtų maždaug 71 m metimas. Žinau, koks tai jausmas, nes treniruotėse metu daugiau nei 70 m.

Pūtė puikus vėjas, todėl pamaniau, kad diskas turėtų skrieti toliau nei 74 m. Jaučiau, kad metimas pavyko puikiai, sklandžiai ir lengvai, o diskas skries toli. Žinojau, kad rezultatas bus geras.

– Pagerinai ne tik pasaulio rekordą, bet ir savo tėčio Virgilijaus (73,88 m, – 15min past.). Kokia buvo jo reakcija? Gal sulaukei kokios šmaikščios žinutės ar tiesiog palaikymo?

– Buvo vėlyvas laikas. Manau, jis pamatė rezultatą, bet jau buvo lovoje, tad neskambinau jam. Pasukau kitą rytą, jam ir mamai. Jie buvo labai, labai laimingi. Tėtis, be abejonės, pasveikino ir sakė, kad labai didžiuojasi. Jie palaikė mane nuo pat pirmosios dienos. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokius tėvus.

– Mano galva, tavo tėtis yra geriausias visų laikų disko metikas, tad koks tas spaudimas keliauti į varžybas su „Aleknos“ pavarde?

– Atsakysiu nuoširdžiai, niekada apie tai negalvojau. Metu diską todėl, kad man tai patinka, o ne todėl, kad to nori tėtis ar kažkas kitas. Tai – mano pasirinkimas ir aš taip nusprendžiau. Girdžiu žmones kalbant, kad „mano tėtis buvo puikus disko metikas“ ir bandant daryti spaudimą man, bet aš to niekada neimu į galvą.

Aš tiesiog stengiuosi mėgautis disko metimu, nes tai yra tai, ką aš myliu daryti. Tiesą sakant, man nelabai rūpi, kaip man sekasi, nes aš tiesiog mėgaujuosi pačiu procesu.

– Ar turi ryškiausią prisiminimą iš vaikystės ir kelionių drauge su tėčiu į jo didžiąsias varžybas? Pasaulio čempionato ar olimpiados?

– Tiesą sakant, niekada nebuvau didžiosiose varžybose drauge su tėčiu. Aš visada likdavau namuose. Tėtis mėgo vykti vienas ir kauptis varžyboms be šeimos, todėl mes visada žiūrėdavome per televizorių.

Pamenu 2012 m. olimpiadą Londone. Man buvo 10 metų. Tėtis liko ketvirtas, o aš labai nusiminiau. Tik dabar suprantu, kad jam tuo metu buvo jau 40 metų. Jis – vienas geriausių istorijoje, o 40-mečiui užimti 4 vietą olimpiadoje ir numesti 67 m yra tikrai labai, labai gerai. Tikiuosi, kad aš tokio amžiaus sugebėsiu mesti taip toli.

– Diską meta ne tik tavo tėtis, bet ir brolis Martynas, pernai turėjęs puikų sezoną, metęs toliau nei 67 m. Jis – tik dvejais metais vyresnis, tad augant greičiausiai konkuravote vienas su kitu?

– Taip, tikrai, bet mes ir sutariame labai gerai. Kai grįžtu namo, mes visuomet treniruojamės drauge. Jis pradėjo dviem metais anksčiau. Aš prisijungiau po dvejų metų ir nuo to laiko mes kasdien sportuodavome drauge. Mes tikrai puikiai sutariame.

Žinoma, yra ir šiek tiek konkurencijos, tačiau geros. Manau, tai padeda mums abiem tobulėti. Labai džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti varžybose drauge su broliu ir palaikyti vienas kitą. Pernai kartu dalyvavome pasaulio čempionate ir tai buvo puiki patirtis. Tiesiog nuostabu.

– Tau puikiai sekėsi ir jaunių varžybose. Tapai U20 pasaulio čempionu 2021-aisiais, atlikai antrą tolimiausią metimą U20 varžybose. Kodėl po tokios puikios jaunių karjeros nusprendei keltis į Ameriką ir varžytis NCAA studentų varžybose?

– Šį sprendimą priėmiau dar iki tol, kol numečiau 69 metrus ir tapau Europos bei pasaulio U20 čempionu. Negalvojau, kad man seksis taip gerai. Progresas buvo labai greitas.

Tačiau net ir tapęs U20 pasaulio čempionu, aš vis tiek norėjau vykti į JAV. Norėjau patirti gyvenimą Jungtinėse Valstijose. Norėjau mokytis universitete, gauti diplomą. Mano sprendimą labai palaikė tėvai, nes išsilavinimas mūsų šeimoje yra labai svarbus.

– Kai priėmei šį sprendimą, kodėl pasirinkai Berklį?

– Žinojau, kad treneris Mohamadas Saatara yra labai geras specialistas. Jis jau treniravo Camryn Rogers (2023-iųjų pasaulio kūjo metimo čempionę, – past.), tai pat turėjo gerų disko metikų.

Berklis turi puikų universitetą, vieną geriausių visame pasaulyje. Negalėjau atsisakyti tokio pasiūlymo. Manęs norėjo ir treneris Mo. Manau, kad tai buvo geriausias sprendimas, kurį priėmiau. Tikrai labai džiaugiuosi, kad esu čia.

– Paminėjai trenerį M.Saatarą. Tavo situacija labai įdomi, nes Lietuvoje dirbi ir su treneriu Mantu Jusiu. Kaip atrodo šis bendradarbiavimas?

– Kai būnu Berklyje, siunčiu vaizdo medžiagą Mantui. Kaip dirbu treniruoklių salėje ir kaip metu. Daug kalbame apie disko metimą, susiskambiname kiekvieną savaitę.

Mo bendrauja su Mantu, jie visada viską žino ir diskutuoja, kas geriau man. Jie dirba drauge kaip komanda ir puikiai sutaria. Labai tuo džiaugiuosi, nes abu jie turi tą patį tikslą. Jie abu nori padėti man ir abu nori, kad aš padaryčiau viską, kad pasiekčiau savo tikslus. Esame tikrai puiki komanda.

– Kaip atrodo tavo treniruotės?

– Sportuoju pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais. Keturias dienas per savaitę metu diską, o taip pat plušu ir treniruoklių salėje. Tad per keturias dienas iš viso turiu 8 treniruotes.

– Treniruoklių salėje tavo filosofija iš dalies netgi prieštarauja kitų geriausių disko metikų, tokių kaip Danielis Stahlis ar Kristjanas Čehas. Atrodo, kad jie dirba su labai dideliais svoriais, bet tu didžiausią dėmesį skiri ne jėgai, o greičiui. Kodėl?

– Manau, kad viskas priklauso nuo sportininko ir jo kūno, nes visi mes esame skirtingi. Kai kurie mėgsta kelti didelius svorius, bet aš niekada to nebandžiau. Aš labiau fokusuojuosi į greitį ir Mantas (Jusis) į tai atsižvelgia. Kai jis ruošia man treniruotę, jis pasirūpina, kad pratimai būtų greiti ir skirti sprogstamajai jėgai. M.Saataros filosofija tokia pati.

Aš manau, kad tai priklauso nuo sportininko. Man tai veikia. Kitiems disko metikams patinka dideli svoriai ir jiems tai veikia. Viskas priklauso nuo to, koks esi ir kaip veikia tavo kūnas.

– Šiemet, olimpiniais metais, nesivaržysi su studentais, bet sugrįši į NCAA turnyrus kitąmet. Kam tau – dukart pasaulio čempionui, planetos rekordininkui ir turbūt olimpiniam prizininkui – reikalingos tokio lygio varžybos?

– Labiausiai dėl to, kad gaučiau diplomą, o ne norėčiau varžytis NCAA. Noriu baigti Berklio universitetą. Jeigu varžysiuosi NCAA, gausiu stipendiją ir man nereikės mokėti už mokslą. Todėl turėsiu sugrįžti kitąmet, dalyvauti varžybose ir gauti diplomą.

– Pakartojai, kad mokslas tau – labai svarbus. Ką studijuoji?

– Psichologiją.

– Dabar, kai jau esi planetos rekordininkas, kokius techninius disko metimo elementus kasdien šlifuoji treniruotėse? 

– Dalykai, kuriuos treniruojame, gali atrodyti labai paprasti. Girdžiu, kad kai kurie metikai sako, jog „tavo koja turi pakrypti 40 ar 50 laipsnių“, tačiau mes į tokias detales nesileidžiame.

Mūsų dėmesys krypsta į metimo jausmą. Stengiuosi atsipalaiduoti, likti ant žemės, nepašokti metimo metu ir išlikti kantrus.

– Pastaraisiais metais į svarbiausias varžybas vykdavai kaip jaunasis talentas be didelio spaudimo. Dabar tavęs laukia olimpiada, kurioje būsi pristatytas kaip planetos rekordininkas. Kaip su tuo tvarkaisi?

– Nuoširdžiai, aš nejaučiu jokio spaudimo. Jei man ir nepasiseks, aš vis tiek darau tai, ką mėgstu. Myliu šį sportą ir žinau, kad turiu dar daug metų ateityje, esu dar labai jaunas. Nemanau, kad netgi kalbėsime su treneriais apie spaudimą, nes nemanau, kad man tai yra problema.

– Kokios varžybos tau yra pačios mėgstamiausios?

– Geras klausimas. Sakyčiau, „Deimantinės lygos“ etapas Stokholme. Tai – vienos iš geriausių varžybų. Buvau jose dukart ir atmosfera buvo nuostabi, visada pilnos tribūnos.

Patinka ir stadionas, jis senas, bet man tiesiog ten patinka. Švedija myli disko metimą, nes turi du puikius sportininkus – Danielį Stahlį ir Simoną Petterssoną. Labai džiaugiuosi ten dalyvaudamas.

– Šiemet taip pat vyksi į Stokholmą?

– Taip.

– Kur dar dalyvausi iki olimpiados Paryžiuje?

– Artimiausios varžybos – „Deimantinės lygos“ etapas Maroke (gegužės 19 d., – 15min past.). Po jo grįšiu namo į Lietuvą ir treniruosiuosi kelias savaites.

Tuomet vyksiu į „Deimantinės lygos“ etapus Osle, Stokholme, birželį dalyvausiu Europos čempionate. Vėliau lauks Lietuvos pirmenybės ir tuomet olimpiada Paryžiuje.

– Ačiū už skirtą laiką, Mykolai. Didžiausios sėkmės tau šią vasarą!