Dakaro ralis klaipėdiečiui - su nuotykiais ir emocijų pliūpsniu

Klaipėdos miesto sporto ambasadorius L. Kancius pripažino, kad po tokių vaizdų pradedi labiau vertinti savo gyvybę ir suvoki, kad kiekviena rizikos akimirka šiose lenktynėse gali būti lemtinga.

„Niekada nežinai, ar koks netikėtas posūkis, ar akmuo gali sumaišyti visas kortas ir planus. Šiemet Dakaro ralis vyko tokiu aukštu tempu, kad net sunku suvokti.

Atrodo, kad spaudi gazą, lenktyniauji be didesnių klaidų, tačiau lyderius pavyti sudėtinga. Kažkas sunkiai suvokiamo“, - kalbėjo L. Kancius, kurio tikslas buvo Dakaro ralyje užkopti ant prizininkų pakylos laiptelio, tačiau teko tenkintis ketvirtąja vieta.

Kad ir kaip būtų, tai per jo sportinę karjerą aukščiausia Dakaro ralyje iškovota vieta. Po varginančio 12 etapų finišo L. Kancius Lietuvos sirgalių buvo pasitiktas ovacijomis ir kaip nugalėtojas mėtomas į orą.

„Panašios patirties ir emocijų niekur kitur neįgysi, nenusipirksi už jokius pinigus. Tai išliks atminty iki gyvenimo pabaigos“, - sakė L. Kancius.

Lietuvos sirgalių siurprizas

Kokios mintys virė galvoje, kai pagaliau baigei sekinančias 12 etapų Dakaro ralio lenktynes, ir štai staiga ant rankų esi mėtomas į orą? - pasiteiravome L. Kanciaus.

Jausmas - pasakiškas. Žinai, kad pagaliau viskas baigta, kad finišavai ir pagaliau galėsi bent šiek tiek atsikvėpti. Nukrito įtampa ir užplūdo gerosios emocijos.

Žinoma, norėjosi iškovoti prizinę vietą, tačiau šįkart to padaryti nepavyko. Reikia pripažinti, kad šįkart prizininkų trejetukas buvo už mane geresnis.

Žiniasklaidoje mirgėjo vaizdai, kaip Saudo Arabijos dykumoje ryškiai matoma milžiniška Lietuvos trispalvė. Ar sirgaliai įkvėpė nesustoti?

Lietuvių sirgaliai - fantastiški. Jų kasmet Dakaro ralyje labai daug. Džiaugiasi kartu, kai sekasi, kai pritrūksta sėkmės - kartu liūdi. Toks jausmas, kad mes visi lyg viena šeima. Išties atmosfera - nereali.

Dakaras dabar turbūt Lietuvoje yra antras po krepšinio sporto įvykis. Milžiniškai sutelkia dėmesį, ir tas faina. Džiugu, kad žmonėms sukuriame geras emocijas.

Reikia pripažinti, kad Dakaro ralis reikalauja daug fizinių jėgų ir beprotiško užsispyrimo.

Važiuodamas pragariška trasa turbūt vos ne kasdien sau kartoji: „Koks velnias vedė mane į šią galerą“, bet kai kažkur Saudo Arabijos kopose pamatai milžinišką Lietuvos trispalvę ir išgirsti sirgalių šūksnius, - tai kažkas nepakartojamo.

Net kūnu bėgioja šiurpuliukai. Akimirksniu dingsta visas nuovargis. Šiame sporte svarbiausia yra užsispyrimas, nuolatinis sau kartojimas: „Niekada nepasiduok, kad ir kaip sunku.“

Saudo Arabijoje kasdien trasoje praleisdavai po mažiausiai 12 valandų, kasdien keldavaisi apie 3-4 valandą nakties, o buvo ir tokių dienų, kai prie starto linijos stodavai pamiegojęs vos dvi valandas. Tokį krūvį gali atlaikyti toli gražu ne kiekvienas.

Mano karjeroje tai ketvirtas Dakaro ralis, bet šis buvo turbūt vienas iš labiausiai sekinančių.

Kiekvieną dieną būdavo tokių akimirkų, kai mąstydavai: viskas - mirtis. Naktį važiuoji 200-300 kilometrų prie starto linijos penkių laipsnių temperatūroje, visas sušalęs, jau pavargęs, o dar greičio ruože reikia važiuoti 6-8 valandas.

Juk važiuoti keturračiu visai kas kita nei automobiliu - naktį ir anksti ryte pučia vėjai, o įdienojus kopose svilina karštis. Yra reikalų.

O važiuodamas bent jau spėji pasigrožėti vaizdais?

Tiesą pasakius, nelabai. Taip esi susikoncentravęs į kelią, kad kažką galvoti ar atsigerti vandens nėra net kada... Esi tiesiog nuolat ritme... Vėliau pažiūri nuotraukas ir pagalvoji: „Nieko sau - kokie gražūs vaizdai.“ Kai lenktyniauji ir esi susikoncentravęs į tikslą, to grožio, būna, nė nepastebi.

Žinau, kad Dakaro ralyje yra greičio ribojimas. Papasakok apie tai.

Negalima važiuoti greičiau nei 130 km/h. Jei viršiji greitį, gauni baudos taškų. Jau geriau neviršyti greičio, nes esi stebimas per palydovinę sistemą ir organizatoriai iškart tai užfiksuoja. Kai spaudi greičio akseleratorių, geriau nesvajoti.

Man buvo, kai Maroko ralyje organizatoriai užfiksavo, kad lėkiau, regis, 141 km/h greičiu. Gavau baudos taškų. Tai skaudžiai atsiliepia galutiniams rezultatams. Geriau to nedaryti.

Esi iš tų Klaipėdos sportininkų, kuris rodo pavyzdį - į lenktynes visada vežiesi ne tik Lietuvos, bet ir Klaipėdos vėliavą.

Taip, vėliavas garbingai buvau iškėlęs bivake. Džiugu, kad mane palaiko ir Klaipėdos miesto valdžia. Visada norisi atsidėkoti kuo geresniais rezultatais.

2023 metais pasaulio ralių reido čempionato įskaitoje pavyko pakilti į pirmąją vietą ir kopti ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio. Šįkart Dakare likau laipteliu žemiau nuo prizininkų trejeto. Toks jau tas sportas...

Norėjosi pasirodyti geriau, bet, kita vertus, vien įveikti Dakaro ralio varginančią trasą - didelis pasiekimas.

Prie šviesoforo - pypinimai

Koks jausmas grįžus į Klaipėdą? Turbūt dėmesio čia sulauki vis daugiau - juk esi ne tik Dakaro ralio žvaigždė, bet ir 2023 metų pasaulio ralių reido čempionas.

Na, kelionė iš Saudo Arabijos į Klaipėdą buvo labai varginanti: trimis lėktuvo skrydžiais, truko beveik dvi paras. Kaip tyčia skrydžiai dar vėlavo, buvo atidėti, tad tai išties išvargino.

Jau buvau labai pasiilgęs šeimos, artimųjų, draugų ir, žinoma, Lietuvos.

Pailsėti nėra kada - tik grįžus teko kibti į savo darbus (yra statybų įmonės direktorius - aut. past.). Ir taip mėnesį dėl Dakaro ralio buvau apleidęs darbus, tad klausimų ir reikalų - milijonai. Nuo pirmadienio intensyviai lekioju po objektus, dirbu.

Labai norėtųsi poilsio, bet kas už mane atliks visus tuos darbus? Negaliu kol kas sau to leisti.

Na, o kalbant apie sirgalių dėmesį, taip, jo tikrai netrūksta. Žmonės išdrįsta užkalbinti ir gatvėje, padiskutuojame apie Dakaro ralį. Smagu, kad žmonės domisi, seka rezultatus ir panašiai.

Sirgalių palaikymas, tūkstančiai žinučių ir nuolatinis artimųjų dėmesys mane tiesiog stumte stumia į priekį ir suteikia vis naujų jėgų.

Būna, kad ir prie šviesoforo sustoja, kažkas pypina. Buvo ir taip, kad nesupratau, ką aš darau blogai, žvalgiausi į veidrodėlius, į šonus, kas ne taip, ir staiga vienas žmogus iš vienos pusės, kitas iš kitos - mojuoja, šypsosi, sveikinasi. Tiesiog supratau, kad mane atpažino.

Dalyvavai jau ketvirtame Dakaro ralyje. 2021 ir 2023 metais keturračių įskaitoje buvo užimtos 7-os vietos, 2022 metais dėl technikos gedimo trasa nebuvo įveikta, šiemet iškovota aukščiausia - ketvirta vieta. Galbūt jau mintyse pamąstai apie simbolinę sukaktį - penktąjį savo Dakaro ralį?

Kol kas apie 2025 metų Dakaro ralį tikrai nemąstau. Dabar noriu pailsėti, viską apgalvoti, o tada matysime, kaip viskas bus. Galvoje - minčių kratinys. Dar liko neužbaigtų darbų.

Reikia dar leisti nurimti emocijoms. Tada ir pamatysime.