Deividas Virbauskas: „Dragūnas“ man išugdė čempionišką mentalitetą"

Vis dažniau „Dragūno“ ekipos gretose lyderio vaidmens besiimantis dragūnietis Baltijos rankinio lygos finale pelnė 9 (4 iš 7 m) įvarčius, o jo komanda rezultatu 33:30 (17:12) palaužė Vilniaus „Šviesos“ rankininkus.

„Visada smagu, kai gauni individualius prizus, tačiau svarbiausia ir maloniausia yra tai, kai laimi tavo atstovaujama komanda. Baltijos rankinio lygos čempionų trofėjus turbūt yra pats svarbiausias ne tik mano, bet ir visos “Dragūno„ komandos karjeros pasiekimas. Tikrai linksma ir didžiuojamės vieni kitais“, - akcentavo dragūnietis.

Pakerėjo rankinio sirgalius

Šį sezoną su „Dragūno“ komanda jau iškovojote du titulus - tapote Lietuvos rankinio federacijos taurės laimėtojais ir Baltijos rankinio lygos čempionais. Tikriausiai dabar svarbiausia užduotis - apginti Lietuvos rankinio lygos čempionų vardą?

Taip. Jūs visiškai teisus. Visi esame susikoncentravę į šį tikslą. Jei tai pavyktų padaryti, sezonas „Dragūno“ komandai būtų tiesiog nuostabus. Nepamenu, kad „Dragūnas“ per vieną sezoną būtų iškovojęs net tris svarbius titulus.

Tačiau nereikia pirma laiko apie tai svajoti, ir jokiu būdu negalima atsipalaiduoti. Mūsų dar laukia ilgas kelias. Kol kas reikia pamiršti visus iškovotus titulus ir susikoncentruoti tik į darbą ir artėjančias kovas. Jei viskas pavyks, po sezono galėsime švęsti ir džiaugtis pergalėmis.

Kad ir kaip būtų, pamiršti puikios Baltijos rankinio lygos finalo ketverto šventės Klaipėdoje turbūt taip lengvai nepavyks. Juk buvo sukurtas puikus renginys: ugnies, šviesų šou, o jūsų kovingumas, nuoširdžios emocijos ir pergalės šokis pakerėjo sporto sirgalius. Ką pats gali pasakyti apie šią šventę?

Mes, „Dragūno“ žaidėjai, buvome susikoncentravę į kiekvieną finalo ketverto dvikovą. Reikia pripažinti, kad pavyko viskas, apie ką kalbėjome ir kaip dėliojomės taktiką. Viskas - lyg iš natų. Net patys stebėjomės, kad taip sklandžiai viskas pavyko. Kaip treneris Artūras Juškėnas sakė: turbūt mums padėjo ir kažkas iš dangaus. Tiesiog fantastiškai nuostabu...

Tai visos Klaipėdos rankinio bendruomenės nuopelnas. Kai matai, kaip kiekvienas dėl to stengėsi, kaip dirbo, kaip padėjo, kaip viską organizavo, tada ir žaidėjams neliko nieko kito - tik atsidėkoti atsidavusiu ir gražiu žaidimu. Džiugu, kad jaudulys nepakišo kojos ir pavyko pademonstruoti tai, ką mokame ir galime.

Kas užkariaus rankininko širdį?

„Dragūno“ ekipoje rungtyniauji jau trečią sezoną. Prisimink, kaip įsiliejai į šios komandos gretas.

Čia rungtyniavo mano brolis Gabrielius Virbauskas, taip pat kitas šiaulietis Benas Butkus. Turbūt jie tam taip pat turėjo daug įtakos, kad atsirasčiau „Dragūno“ ekipoje.

Prieš tai tris sezonus teko rungtyniauti Kauno „Granito-Kario“ ekipoje, buvau įstojęs ir į Lietuvos sporto universitetą, tačiau visgi mano keliai susikirto su Klaipėda ir tuo labai džiaugiuosi.

Kai dabar atsuki laiką atgal, supranti, kad tai buvo vienas geriausių mano sprendimų.

Tik atvykęs į „Dragūno“ ekipą, supratau, kad tai čempionišką mentalitetą turinti komanda. Iškart buvau priimtas kaip tikras šeimos narys. Čia atmosfera - nuostabi.

„Dragūno“ pergalių receptas labai paprastas - vienybė ir kovingumas: visi už vieną, vienas - už visus.

Kai komandos nariai kartu leidžia laisvalaikį, kartu kasdien sportuoja ir kartu sprendžia problemas bei dalijasi džiaugsmais, yra perpratę vienas kitą ir žino kiekvieno veiksmus iš pusės žodžio - nuostabu! „Dragūno“ vienybės galėtų pavydėti kiekviena komanda.

Visada daug smagiau, kai pavykta laimėti ir džiaugtis pergalėmis. Tada ir nervų bei įtampos patiri mažiau.

„Dragūno“ žaidėjų draugiškumas ir vienybė maloniai stebina ne vieną: gali bet kas atvažiuoti iš bet kokios komandos ir jį priims kaip kokį šeimos narį. Tikrai niekada neatstums. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įsilieti į „Dragūno“ komandą - labai lengva ir malonu.

Be to, Klaipėda - puikus miestas. Visada gali prie jūros numalšinti emocijas, atsipalaiduoti, pasivaikščioti. Baltijos jūros vėjai ir bangų ošimas atpalaiduoja, tiesiog išvalo galvą nuo pašalinių minčių ir vėl tampi tarsi nauju žmogumi. Tarsi perkrauni elementus ir vėl naujomis jėgomis kimbi į darbus.

Kurgi rasi geriau - atstovauji čempionų ekipai ir dar gyveni puikiame mieste prie jūros.

Kokių pomėgių, be sporto ir jūros, dar turi?

Mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai mane atpalaiduoja ir padeda pamiršti visas bėdas.

O šiaip visas gyvenimas susijęs su sportu. Jei nėra rytinių treniruočių, eini į štanginę, dirbu, bandau didinti skaičius, rezultatus. Susimąstau visokių sporto iššūkių.

O kaip meilės reikalai? Įdomu, ar klaipėdietės dar turi vilčių užkariauti Deivido Virbausko širdį?

Dar gali. Esu laisvas.

Žinau, kad sportininkai po varžybų sulaukia merginų dėmesio. Ar buvo taip, kad po svarbių varžybų iš rankinio sirgalių merginų gautum gėlių ar kokią dovanėlę?

Žinau, kuriam iš „Dragūno“ žaidėjų yra tekę gauti dovanų iš merginų, tačiau man kol kas tokio atvejo nėra įvykę. Gal dar viskas priešakyje (šypteli. - Autor. past.).

Vaikystėje - išdaigų virtinė

Deividai, prisimink, kaip tavo keliai susikirto su rankinio sportu?

Vaikstėje lankiau daug sporto šakų: šachmatus, futbolą, karatė, regbį. Bet trečioje klasėje pabandžiau rankinio sportą ir tai mane užkabino. Patinka tai, kad rankinis - kietas vyrų žaidimas. Gali pasistumdyti, be to, tai ir gana dinamiškas žaidimas.

Regbis taip pat patiko, kadangi ten taip pat daug vyriškos kovos, bet ten reikia daugiau lakstyti, aikštė didesnė, o rankinio sporte daugiau greičio, daugiau veiksmo, kiekvieną akimirką situacija gali keistis, tad turi labai operatyviai į viską reaguoti.

Kuo toliau, tuo rankinio sportas tampa dinamiškesnis ir, mano nuomone, įdomesnis sportas. Jis tampa mažiau klampus, greičiai vis didėja.

Ne kartą yra tekę matyti, kad aikštėje esi gana emocingas. Ar tai pačiam netrukdo? Kaip stengiesi tramdyti emocijas?

Taip, esu karštesnio būdo. Kartais sukyla emocijos ir pasakai tai, ko nereikėjo. Bet po varžybų išsiaiškini, kodėl taip buvo. Nereikia kreipti dėmesio į karštas emocijas.

Kartais kažką po nosimi sau pasakai, gal net nusikeiki. Norėtum, kad treneris ar komandos draugai neišgirstų, bet būna, kad išgirsta ir vėliau tenka aiškintis...

Tie, kas profesionaliai sportuoja, supranta, kad sporte emocijų neišvengsi. Tai mūsų darbo dalis.

Lietuvos rankinio lygos ketvirtfinalyje „Dragūnui“ tenka kautis su tavo gimtojo miesto Šiaulių komanda. Koks jausmas, kai tenka kautis prieš saviškius?

Tai jau toli gražu ne pirmas kartas. Esu prie to jau pripratęs. Sutinki draugus, pasišneki, bet ypatingo jausmo nėra. Reikia į tai žiūrėti profesionaliai, o ne pasinerti į jausmus - sporte taip jau yra, turi kautis iš visų jėgų, nesvarbu, ar kitoj aikštės pusėje draugai, ar svetimi žmonės.

Įdomu, koks gi Deividas Virbauskas buvo vaikystėje?

Oj, buvau padykęs vaikas. Sunkiai sekėsi klausyti tiek tėvų, tiek mokytojų. Visada atsirasdavau ne laiku ir ne vietoje, visur prisivirdavau košės. Tekdavo ir iš pamokų bėgti, ir pažymių knygelėje mokytojai prirašydavo daug pastabų. Trumpai tariant, tėvams tekdavo raudonuoti, bet gerai, kad viskas gerai baigėsi - išaugau iš tų išdaigų.

Galbūt surimtėti padėjo ir sportas bei disciplina. Juk sporte rezultatų be drausmės nepasieksi.

Kokios tavo ambicijos, tikslai, susiję su rankinio sportu?

Norėčiau išbandyti ir legionieriaus duonos. Kažkur iškeliauti, kažką pamatyti naujo, tobulėti ir žengti į priekį.