Domantas Sabonis atvirai prabilo apie operaciją ir sunkų sezoną: „Turėsiu geresnį kelį nei anksčiau“

Pats D. Sabonis šį sezoną sužaidė vos 19 rungtynių ir vidutiniškai per 30 minučių pasiekė 15,8 taško, 11,4 atkovoto kamuolio bei 4,1 rezultatyvaus perdavimo vidurkius. Galiausiai jam teko gultis ant operacinės stalo dėl kelio menisko traumos.

Pasibaigus sezonui, D. Sabonis dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje kalbėjo apie tai, ką teko patirti šį sezoną bei aptarė komandos draugų tobulėjimą.

– Įsivaizduoju, kad šis sezonas jums visiems atnešė nusivylimo. Kalbant apie jus asmeniškai, traumų kontroliuoti negalite, bet kaip jus slegia šis sezonas apskritai?

– Buvo sunku. Asmeniškai man tai tikrai buvo labai sunkus sezonas, nes negalėjau būti aikštelėje su komanda ir tapti šio sezono dalimi. Man tai tikrai nauja patirtis.

Pradžia buvo sunki. Praleidau pirmąsias rungtynes, o tada, per antrąsias rungtynes namuose prieš „Lakers“, patyriau šią traumą.

Bandžiau žaisti kentėdamas skausmą, kol pasiekiau ribą, kai reikėjo rinktis: reabilitacija arba operacija. Jūs mane pažįstate, nusprendžiau rinktis reabilitaciją.

Norėjau pabandyti grįžti ir būti aikštelėje su komanda, bet galiausiai sužaidžiau dar šešerias rungtynes ir teko darytis operaciją. Tikrai liūdna, kad negalėjau būti viso to dalimi ir padėti komandai.

Bet iš gerosios pusės – operacija praėjo puikiai. Gydytojas buvo labai patenkintas. Iš esmės turėsiu geresnį kelį nei anksčiau, todėl labai džiaugiuosi tai girdėdamas. Reabilitacija vyksta labai gerai.

Mano gijimo galios pradeda veikti ir jaučiu, kad lenkiu grafiką. Labai nekantrauju dėl kito sezono, nors šis dar tik baigėsi.

Būsiu pasiruošęs kito sezono pradžiai ir žaisiu aukščiausiu lygiu, kokį visi čia, Sakramente, yra įpratę matyti. Sunkiai treniruosiuosi ir būsiu pasiruošęs.

– Ankstesniais metais galbūt turėjote įsivaizdavimą, kaip čia atrodys ateitis. Ar žvelgiant į savo, kaip „Kings“ žaidėjo, ateitį po šios vasaros, jaučiate, kad žinote, kaip ji atrodys, ar vis dar yra daug nežinomybės?

– Taip, yra daug nežinomybės. Nežinau, koks tai jausmas, bet galiu kontroliuoti tik tai, kas priklauso nuo manęs – tai yra grįžti į to lygio žaidėją, kuriuo, žinau, kad galiu būti.

– Kas lėmė sprendimą palaukti ir nesidaryti operacijos iš karto? Kuriuo momentu supratote, kad trauma negyja?

– Nes aš myliu krepšinį. Man patinka būti čia su komanda, sirgaliais, miestu ir žaisti priešais juos. Tai man teikia labai daug džiaugsmo.

Jūs mane pažįstate, esu žaidęs su daugybe traumų ir bandęs jas iškęsti. Esu tai daręs anksčiau, maniau, kad pavyks ir vėl.

Bet šį kartą, prieš pat „Visų žvaigždžių“ pertrauką, nuėjau pasitikrinti, ką dar galėčiau padaryti, kad užbaigčiau sezoną.

Man iš esmės pasakė: „Jei per tokį trumpą laiką vėl čia ateini, geriau tai susitvarkyti, nes gali nutikti kažkas blogesnio.“

– Sėdint ir stebint iš šalies, kiek džiaugsmo jums teikė matyti, kaip Dylanas Cardwellas ir Maxime'as Raynaudas viso sezono metu daro tokią didžiulę pažangą?

– Labai daug džiaugsmo. Ypač paskutinės rungtynės namuose buvo labai smagios. Jie klesti, naudojasi suteikta galimybe. Jie visi yra puikūs žmonės ir tai atsispindi aikštelėje.

– Kai matote taip tobulėjančius jaunus žaidėjus, kiek tai skatina norą greičiau grįžti į aikštelę? Sakėte, kad mylite krepšinį, bet ar matant taip puikiai žaidžiančius komandos draugus atsiranda papildomos motyvacijos grįžti ir žaisti kartu su jais, ypač galvojant apie kitą sezoną?

– Tikrai taip. Jie žaidžia puikiai, dalinasi kamuoliu. Jie žaidžia su dviem aukštaūgiais – tai dalykas, kurį maniau, kad darysiu šiais metais, bet neturėjau tam progos.

Visa tai labai džiugina. Jie žaidžia teisingai ir galima matyti jų progresą viso sezono metu, todėl kitais metais iš jų tikiuosi dar didesnių dalykų.

– Dougas Christie perėmė komandos vairą praėjusį sezoną ir turėjo gerą atkarpą, bet tai buvo pirmieji pilni metai su juo ir pirmieji metai su generaliniu vadybininku Scottu Perry. Kokie jūsų įspūdžiai apie jų atliktą darbą šiais metais? Kiek tikite, kad jie ir toliau ves komandą į priekį?

– Puikus darbas. Šiais metais jiems teko susidurti su daugybe iššūkių, ypač Dougui, kuriam tai buvo pirmi metai kaip oficialiam vyriausiajam treneriui.

Jis su tuo susitvarkė geriausiai, kaip galėjo. Visi vaikinai juo tiki ir jo klauso. Nekantrauju ateities čia.

– Veteranai negalėjo padaryti to, ką norėjo, ir tai kelia nusivylimą. Kiek buvote nusivylęs jūs pats, kad negalėjote žengti į aikštelę kartu su Keeganu? Koks tai buvo nusivylimas?

– Viskas, ko noriu, tai būti aikštelėje. Faktas, kad negalėjau to daryti ir būti viso to dalimi, bei, kaip ir sakėte, negalėjau žaisti su Keeganu, tikrai liūdina.

Mes tikrai turime puikų tarpusavio ryšį žaisdami dviese. Praėjusią vasarą tikrai dirbome ties tam tikrais dalykais, kad galėtume tai išnaudoti, bet tiesiog taip nutinka.

– Domantai, į ką rėmėtės šio reabilitacijos proceso metu?

– Jaučiu, kad į visus – veteranus, Scottas taip pat buvo puikus. Man tai pirmas kartas, kai iškritau tokiam ilgam laikui.

Jaučiu, kad buvimas nuošalyje turi ir daug privalumų – gali atidžiai stebėti ir analizuoti žaidimą.

Išmokau daug dalykų, kurių, jei būčiau žaidęs, iš šalies nebūčiau pamatęs. Šių žinių panaudojimas šią vasarą tikrai padės.

– NBA yra verslas, tame nėra nieko naujo. Jūsų pavardė buvo minima kaip galimo mainų varianto dalis per mainų langą, o dabar ir artėjant vasarai. Kaip su tuo tvarkotės?

– Priimu tai taip pat, kaip ir kiekvienais metais nuo pat atvykimo į NBA. Visada noriu tobulėti kaip žaidėjas, nesvarbu, kur būčiau. Bet aš esu labai laimingas čia, jūs visi tai žinote.

Tokiose situacijose tiesiog turiu susitelkti į savo kelį, reabilitaciją ir grįžimą į tokį lygį, kokiame buvau.

– Akivaizdu, kad po traumos buvote susitelkęs į reabilitaciją, bet ar pavyko stebėti Maxą ir jo progresą? Jei taip, ką iš jo pamatėte šiais metais?

– Taip, jis buvo puikus. Jo agresyvumas, mokymasis žaisti skirtingose situacijose.

Pradžioje jis daug žaidė „du prieš du“ su Russu, o vėliau matai jį prie tritaškio linijos metantį, klaidinantį varžovus, besiveržiantį krepšio link, kuriantį progas.

Būtent tokį augimą ir norisi matyti. Jis įrodė, kad gali daryti įtaką visose aikštelės vietose.

– Praėjusiais metais tokiu pat metu sakėte, kad komandai reikia įžaidėjo. Įdomu, neskaitant sveikatos, kaip vertinate, ko komandai reikia artėjant vasarai?

– Šiais metais sunku pasakyti, nes, kaip ir minėjote, yra daug triukšmo ir niekas tiksliai nežino, kas nutiks.

Akivaizdu, kad turėsime aukštą naujokų biržos šaukimą, tai taip pat turės įtakos. Mes pasitikime Scottu, kad jis priims teisingus sprendimus.

– Užsiminėte apie tą triukšmą. Jei sirgaliai ar žiniasklaida turi komandos viziją, kuri nebūtinai atspindi jūsų optimizmą dėl ateities, kokius vieną ar du dalykus matote jūs, kurių galbūt nepastebi jie? Kalbant apskritai apie organizacijos ateitį.

– Sunku pasakyti, nes visa komanda kartu nežaidė ištisus metus. Net ir Hunteris, kurį gavome per mainų langą, sužaidė vos dvejas rungtynes prieš patirdamas traumą.

Mums trūko tiek daug detalių – krašto puolėjų, aukštų gynėjų, kurių visi norėjo, bet mes taip ir nežaidėme kartu.

Todėl sunku vertinti, nes dabar turime detalių, kurias galėtume išnaudoti, bet dar nematėme to aikštelėje.

– Minėjote, kad įžvelgėte privalumų būdamas nuošalyje. Būtų įdomu sužinoti, kokie tai privalumai ir ko išmokote praleidęs didžiąją dalį sezono?

– Tiesiog tai, kaip žaidimas evoliucionuoja ir keičiasi kiekvienais metais.

Atsiranda skirtingos tendencijos, kaip žaidžia ar kaip ginasi aukštaūgiai, lygoje iškyla kitos žvaigždės ir tenka galvoti, kaip reikės prieš jas žaisti grįžus į aikštelę.

Visi šie maži dalykai davė man laiko stebėti kitas rungtynes ir tikrai mokytis.

Turiu nedidelę užrašų knygelę, kurioje viską žymiuosi, o vasarą prie to grįšiu ir tikrai susitelksiu į šiuos dalykus.

Per TV3 stebėkite kiekvienas „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje, o Go3 parodys visas kovas.