Į Klaipėdą grįžęs Europos vicečempionas Arnas Erlickis: „Telefonas kaito nuo sveikinimų lavinos“
Daugelis mato medalių spindesį, iš šalies atrodo viskas gražu: skambios Lietuvai pergalės, džiaugsmas, euforija, tačiau patys sportininkai puikiai žino, kad kelias to link - sudėtingas ir pareikalavęs daugybės metų kasdienio juodo darbo, išlieto galybės prakaito ir laikymosi gana griežto sportinio režimo.
Išskyrė įspūdingus dėjimus
"Arnas Klaipėdos krepšinio mokykloje treniruotes pradėjo lankyti nuo darželio laikų pas trenerį Andrių Majauskį. Vėliau pradėjo žaisti ir Mindaugo Stašio komandoje.
Ilgametis darbas, atkaklumas ir atsakingumas duoda saldžių vaisių. Patys matėte, kaip čempionate Arnas pasižymėjo fizinėmis savybėmis, jo dėjimai į krepšį figūravo ir tarp įspūdingiausių momentų videoįrašuose, kur internete sulaukė išties daug peržiūrų.
Europos čempionatų medalininkais negimstama, o tampama ir užsitarnaujama atkaklaus trenerių darbo bei savo asmeninių išskirtinių savybių pastangomis. Džiaugiamės ir didžiuojamės savo mokyklos auklėtinio pasiekimu", - dienraščiui sakė Klaipėdos krepšinio mokyklos direktorius Laimonas Šapkauskas.
„Emocijos sprogdino viską“
Apie sūnaus atsidavimą ir norą iš širdies siekti aukštumų pasakojo ir Arno tėtis Andrius Erlickis.
„Sūnus treniruojasi kasdien, o kone kiekvieną savaitgalį - varžybos. Jei jau kur kartu su šeima norime kokį savaitgalį kartu pailsėti ar tiesiog praleisti laiką artimųjų rate, turime planuotis gerokai iš anksto, kad tik rastume kokią laisvą dienelę“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Europos U-16 krepšinio vicečempiono tėtis.
Jis teigė, kad tėvams žiūrėti Europos čempionato kovas buvo ir savotiškas iššūkis, emocijas pakėlęs iki aukščiausio lygio.
"Galėčiau pasakyti, kad emocijos sprogdino viską tada, kai ketvirtfinalyje nugalėjome iki tol nesuklupusius ispanus, o kai pusfinalyje dar įveikėme italus, tada kiek nurimome, nes medaliai jau buvo garantuoti.
Patikėkite, kai Europos čempionate žaidžia tavo sūnus, kai žengia į aikštę, visą žaidimą stebi kitomis akimis, jaudiniesi dėl kiekvieno momento. Emocijos tiesiog verda", - kalbėjo Europos vicečempiono tėtis Andrius.
Užgrūdino kovos su vyresniais
Arnai, krepšinį lankai nuo darželio laikų ir štai atėjo ta diena, kai tas juodas darbas atsipirko - rankose laikai Europos vicečempiono medalį. Kokie jausmai verda Tavo viduje?
Sunku visa tai apsakyti žodžiais. Tai kažkas fantastiško.
Vien tai, kad buvau pakviestas į Lietuvos šešiolikmečių rinktinę - jau buvo kažkas vau. Kai patekau į šešioliktuką, jau labai džiaugiausi, o kai pavyko prasibrauti ir į dvyliktuką - super. Tada jau galvoje virė viena mintis - reikia daryti viską, kad savo šaliai iškovotume medalius.
Pamenu, kad kai darželio laikais pradėjau lankyti krepšinio treniruotes pas trenerį Andrių Majauskį, kurį laiką treniravausi ir į varžybas vykdavau su dviem metais vyresniais krepšininkais. Tada per varžybas aikštėje pridarydavau ir nesąmonių, tekdavo trinti atsarginių žaidėjų suoliuką, tačiau vėliau įsivažiavau ir tai, kad žaidžiau tarp vyresnių, mane savotiškai užgrūdino.
Užsitarnavo trenerio pasitikėjimą
Ar Europos U-16 krepšinio čempionate likai patenkintas savo vaidmeniu?
Aikštėje vidutiniškai praleisdavau po šiek tiek daugiau nei 15 minučių. Tai - gana geras laikas, kai ir nepervargsti, ir turi progos atsiskleisti.
Kokios Europos čempionato rungtynės pačiam labiausiai įsiminė?
Turbūt dvikova su ispanais, kur emocijų buvo išties daug. Šioje dvikovoje aikštėje žaidžiau 19 minučių, po krepšiais atkovojau 10 kamuolių ir pelniau 5 taškus. Man svarbu ne tiek asmeniniai rezultatai ar statistika, o tai, kai komanda laimi. Juk dėl to visi ir dirbame - turime būti lyg vienas kumštis.
Įsiminė ir pusfinalio akistata su italais, kur per 16 minučių pelniau 9 taškus ir po krepšiais atkovojau 9 kamuolius.
Po laimėto pusfinalio jau supratome, kad medaliai - mūsų rankose. Buvo jau smagu.
Finale prieš serbus po 2 kėlinių pirmavome dviženkliu skirtumu - 53:43, tačiau galiausiai pralaimėjote rezultatu 86:99. Kaip manai, kas nutiko, kad antroje rungtynių pusėje serbai perlaužė rungtynių eigą?
Trečiąjį kėlinį pralaimėjome 15:32. Net sunku pasakyti, kas nutiko: ar mes atsipalaidavome, galbūt per anksti patikėjome pergale, o gal varžovai tiesiog ėmė žaisti geriau ir mes šiek tiek pasimetėme. Po finalo buvo šiek tiek liūdna. Visi supratome, kad auksas buvo pasiekiamas ranka.
Visgi, kai viską sudėlioji ir supranti, kad esame Europos vicečempionai - reikia tik džiaugtis. Įsirašėme į Senojo žemyno krepšinio čempionato istoriją!
Turbūt po pergalės Tavo telefonas ūžė nuo sveikintojų žinučių gausos?
Na, sveikinimų išties buvo daug. Kai pažiūrėjau į telefoną, žinučių buvo apie 100 ir jų daugėjo. Sveikino ir treneriai, ir tėvai, ir draugai, ir artimieji. Smagus jausmas. Daug kas internetu stebėjo rungtynes, susidomėjimas buvo nemažas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą