Jubiliejų švenčiantis Arsenijus Jefišovas: „Geriausias vaistas - sportas“

„Nenoriu prisikalbėti, bet sveikata nesiskundžiu. Galiu drąsiai pasakyti, kad mano raktas į sveikatą - sportas. Dažnai minu dviračiu į Šventąją, Palangą, Juodkrantę. Beveik visą žiemą pravažinėjau. Svarbu nenustoti judėti“, - pabrėžė jubiliatas.

Jis teigė, kad bent 3-4 kartus per savaitę apsilanko ir imtynių sporto salėje.

„Geriausias vaistas yra sportas. Tokiais vaistais ir mėgaujuosi. Iki šiol visi mano sąnariai vietoje - nė vieno nekeičiau. Nors ir nebedirbu treneriu, tačiau kaip vaikščiojau į sporto salę, taip ir vaikštau. Tik dabar nebe vaikus treniruoju, o mankštinu savo kūną“, - šypsodamasis pasakojo A. Jefišovas.

Pasiteiravus, ar dar patarinėja jaunimui, jubiliatas atsakė: „Stengiuosi nieko nebesakyti, jei neklausia. Ne visi mėgsta, kai patarinėji. Turime puikių jaunų imtynių specialistų, trenerių, tad kištis į jų darbą nebereikia“, - kalbėjo A. Jefišovas.

Arsenijau, jūs gimėte Krakių miestelyje netoli Kėdainių. Prisiminkite, kada ir kaip jūsų keliai pasuko į Klaipėdą?

Mano tėvai 1953 metais atvyko gyventi į Klaipėdą. Priežastis paprasta - reikėjo darbo. Kadangi mūsų šeimoje - 10 vaikų, tad reikėjo užsidirbti maistui. Mano tėvo brolis jau gyveno Klaipėdoje ir mūsų šeima taip pat čia atvyko.

© PERGALĖS. Arsenijui Jefišovui per savo sportinę karjerą kopti ant pirmojo prizininkų pakylos laiptelio teko daugybę kartų, o vėliau jis džiaugėsi ir tuo, kad čempionų laurus skynė jo auklėtiniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip susidomėjote laisvosiomis imtynėmis?

Iš pradžių Klaipėdoje aš lankiau lengvąją atletiką - bėgiojau krosus, o 1959 metais pradėjau lankyti laisvąsias imtynes pas trenerį Ričardą Eimontą. Jis su Petru Albekiu Klaipėdoje įsteigė laisvąsias imtynes. Vėliau, apie 1961 metus, atvyko Robertas Kusas ir jie dirbo kartu.

Aš pats treneriu pradėjau dirbti 1968 metais. Iš pradžių man suteikė pusę etato. Treniruočių vietos nuolat keitėsi.

Pamenu, iš pradžių treniruotės vyko prie tuometinės Baltijos laivų statyklos esančioje nedidelėje - maždaug 6 m pločio ir 6 m ilgio - salikėje. Dušinės buvo kūrenamos malkomis, tad dažnai tekdavo praustis ir po šaltu vandeniu.

Vėliau mus perkėlė į „Žalgirio“ sporto rūmus, sporto salė buvo apie 30 kvadratinių metrų, bet dirbome, ruošėme sportininkus.

Dar po kiek laiko mus perkėlė į politechnikumo sporto salę. Ten jau vietos buvo daugiau - apie 60 kvadratinių metrų. Galėjome ir krepšinį pažaisti.

Dar po kiek laiko treniruotės persikėlė į Dubysos gatvėje buvusios sporto salės patalpas, bet buvo problema - nebuvo įrengta tualetų. Sportininkai atlikti reikalus turėdavo bėgti tiesiog į krūmus...

Apie 1974 metus imtynininkai persikėlė į dabartinę „Žemynos“ gimnaziją ir čia treniruojasi iki šiol.

Klaipėda per daugelį metų paruošė didžiulį būrį Lietuvos čempionų - nuolat Lietuvos laisvųjų imtynių čempionatuose nugalėtojais tapdavo apie 5 sportininkus.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs išugdėte ir dabar Klaipėdoje laisvųjų imtynių treneriais dirbančius Sergejų Kasimovą, Vytautą Baltuonį bei Olegą Voitechovskį. Turbūt malonu, kad jie sėkmingai tęsia jūsų pradėtus darbus?

Žinoma, smagu, kad laisvųjų imtynių tradicijos tęsiamos ir auklėtiniai pasiekia aukštumų.

Pamenu, kad kovoti ant kilimo baigiau tada, kai per varžybas nusileidau savo auklėtiniui - buvusiam Lietuvos kariuomenės vadui, dabartiniam Seimo nariui Arvydui Pociui. Trenerio darbas gerai yra atliktas tada, kai jį pranoksta auklėtiniai.

Tiesa, buvo metas, kai Klaipėdoje dėl reformos laisvųjų imtynių užsiėmimai buvo panaikinti. Tada aš jaunimą pradėjau mokyti sambo imtynių subtilybių.

Būrys mano auklėtinių tapo pasaulio ir Europos prizininkais, tarp jų - Mindaugas Laurinaitis (Europos vicečempionas), Romas Danilevičius (pasaulio jaunimo čempionas), Marius Rudnickas (Europos jaunimo prizininkas), Aivaras Macijauskas (Europos jaunimo vicečempionas), Vidas Pocius (Europos jaunimo pirmenybių bronzos medalininkas), Rostislavas Jefišovas (pasaulio jaunimo vicečempionas), Gintaras Katkus (kovinio sambo Europos prizininkas) ir kiti.

© Asmeninio archyvo nuotr.

2013 metais Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės buvote apdovanotas garbės raštu už indėlį į Lietuvos sportą. Turbūt tai vienas malonesnių prisiminimų?

Visada malonu, kai įvertina ir apdovanoja. Kai dirbi iš širdies, tada pasieki ir rezultatų. Taip yra ne tik sporte, bet ir gyvenime. Pamenu, kad tada prezidentė man pasakė: „Nesvarbu, ar tai olimpinė sporto šaka, ar ne, juk per apdovanojimų ceremoniją vis tiek į viršų yra keliama ta pati Lietuvos vėliava.“ Nereikia nuvertinti nė vienos sporto šakos.