Kaip turėjusi būti eilinė diena „biure“ tapo neįtikėtinu išgyvenimu: Kanados žvaigždžių išpažintis po dramos su čekais ir pastarųjų kritika teisėjui

Po dramatiškos pergalės po pratęsimo 4:3 Kanados rūbinėje vyravo ne tik džiaugsmas, bet ir gilus palengvėjimas. Geriausiai šią emociją apibūdino puolėjas Tomas Wilsonas.

„Štai kodėl aš nedirbu biure, – po rungtynių šypsojosi T. Wilsonas. – Dėl tokių akimirkų ir žaidi šį žaidimą. Vaikinai pabaigoje atliko milžinišką darbą. Tai yra tos akimirkos, dėl kurių verta gyventi.“

Kai trečiajame kėlinyje čekas Ondrejus Palatas išvedė savo komandą į priekį 3:2, o iki rungtynių pabaigos liko mažiau nei aštuonios minutės, Kanados stovykloje kilo nerimas. Rinktinė, kuri grupės etape varžovus triuškino bendru rezultatu 24:6, pirmą kartą atsidūrė ant prarajos krašto.

„Žiūri į suoliuką, matai žaidėjus, kuriuos turime, ir žinai, kad niekas nepasiduos. Bet laikui tiksint pradedi galvoti: „Po velnių... tai nėra idealu“, – atviravo dukart olimpinis čempionas Drew Doughty. – Niekada nenustojau tikėti, bet streso buvo daug. Netgi turėjau prisiminimų iš „4 Nations“ turnyro ir galvojau: „O, čia kažkas gali nutikti“.“

Jaunasis gynėjas Thomasas Harley pripažino, kad įtampa buvo nepakeliama: „Esu žaidęs atkrintamųjų serijos septintųjų rungtynių pratęsime. Bet šios rungtynės buvo labiau keliančios stresą.“

Kanados vyriausiasis treneris Jonas Cooperis atskleidė, kad būtent gebėjimas iškęsti šią įtampą ir išgelbėjo komandą.

„Ši grupė jaučiasi itin patogiai būdama nepatogioje padėtyje, – filosofiškai kalbėjo J. Cooperis. – Buvo ramu. Visi visiškai pasitikėjo tuo, kas lipo per bortą į aikštę. Tiesiog jautėme, kad tai tik laiko klausimas. Tai turėjo įvykti.“

Daugelio prieš rungtynes nurašyta Čekijos rinktinė jautė, kad sensacija buvo ranka pasiekiama. 37 smūgius atrėmęs vartininkas Lukašas Dostalas pastebėjo varžovų neužtikrintumą.

„Šiandien matėsi momentų, kai jie galėjo smūgiuoti, bet atlikdavo dar vieną papildomą judesį. Nenoriu sakyti, kad jie pradėjo drebėti, bet kai privalai laimėti, tai atsiranda galvoje, – sakė L. Dostalas. – Tą patį jautėme vakar žaisdami su danais. Šiandien jaučiau, kad Kanada kartais taip elgėsi, bet mes nesugebėjome tuo pasinaudoti iki galo.“

Kalbėdamas apie lemiamą įvartį, L. Dostalas papasakojo, kaip matė tą situaciją.

„Nuoširdžiai sakant, nesitikėjau, kad jis [Marneris] čiuoš per patį vidurį. Maniau, kad jis tik bando pasiekti ritulį ir jo pilnai nevaldo. Ritulys jam pakilo ant briaunos, todėl jis sugebėjo jį pakelti. Aš maniau, kad jis tik siekia ritulio, o ne ruošia smūgį“, – pasakojo vartininkas.

Čekijos lyderis Davidas Pastrnakas pritarė vartininkui: „Pastebėjome, kad jie žaidžia jausdami spaudimą. Jiems tai nebuvo malonu, jie buvo nervingi. Mes iš to sėmėmės energijos ir pasitikėjimo savimi.“

Gynėjas Radko Gudas didžiavosi, kad privertė favoritus dirbti gynyboje: „Mes privertėme juos gintis. Nemanau, kad šiame turnyre jiems jau teko tai daryti. Kovojome vienas už kitą, čiuožėme vienas už kitą, guldėme kūnus vienas už kitą.“

„Buvome per keturias minutes nuo pergalės prieš neįtikėtiną komandą. Deja, mums nepavyko“, – apgailestavo O. Palatas.

Rungtynių lūžio tašku tapo Kanados kapitono Sidney Crosby trauma. Po susidūrimo su R. Gudu antrajame kėlinyje legenda paliko ledą ir nebegrįžo. Rūbinėje S. Crosby ištarė žodžius, kurie suvienijo komandą.

„Eikite ir pasiimkite tai, vyrukai, – komandos draugams pasakė S. Crosby. – Mes nenorime, kad tai būtų pabaiga.“

„Jautėmės šiek tiek liūdni dėl jo, – pripažino Nickas Suzuki. – Niekada nenori matyti, kaip kas nors krenta. Vaikinams tiesiog reikėjo pasitempti ir laimėti dėl jo.“

Puolėjas Sethas Jarvisas pridūrė: „Mes susibūrėme aplink jį. Žinome, kad jis norės sugrįžti ir žaisti, todėl tiesiog stengėmės užtikrinti, kad jis gautų dar vienas rungtynes. Toks dabar mūsų mentalitetas.“

Pratęsimo didvyriu tapęs Mitchas Marneris savo įvartį skyrė ypatingam žiūrovui.

„Dabar tai dar ypatingiau. Čia su manimi yra mano sūnus Milesas. Jis dar labai mažas, gimęs gegužę, tikriausiai miega ant mamos rankų ir nieko neprisimins, – šypsojosi M. Marneris. – Bet bus smagu kada nors pažvelgti atgal ir parodyti jam, kur jis buvo ir ką veikė tą akimirką.“

Komandos draugas Brandonas Hagelis juokavo: „Maniau, kad jis nėra didelių rungtynių žaidėjas, bet jis ką tik parodė visam pasauliui.“

Tačiau ne mažiau svarbus buvo ir N. Suzuki, kuris išlygino rezultatą likus žaisti mažiau nei 4 minutes.

„Man nepatiko mano gynyba per trečiąjį įvartį (kurį pelnė O. Palatas). Manau, galėjau geriau sužaisti lazda prieš tą perdavimą atgal. Po to turėjau pasitempti ir kažką nuveikti, – savikritiškai kalbėjo N. Suzuki. – Norėjau padėti komandai, tad tai buvo svarbus įvartis.“

Paklaustas, kuris įvartis buvo svarbesnis – jo ar M. Marnerio, N. Suzuki nedvejojo: „Tikrai Mitcho.“

Treneris J. Cooperis buvo lakoniškas: „Mūsų šaliai reikėjo įvarčio. Nickas Suzuki atsakė.“

Rungtynėse netrūko kontroversijų. Čekijos žvaigždė Martinas Nečasas, rungtynių pabaigoje turėjęs auksinę progą, bet neįveikęs Jordano Binningtono, liejo pyktį ant teisėjų.

„Šiek tiek jaučiau varžovo lazdą, bet nežinau. Nežinau, ką čia veikia šis švedų teisėjas. Tai emocijos, bet skirtumas tarp jo ir NHL teisėjų buvo akivaizdus. Jau turėjome jį keletą kartų ir nesuprantu, ką jis čia daro“, – piktinosi M. Nečasas.

D. Pastrnakas taip pat turėjo priekaištų: „Aš to nemačiau, bet gavau į galvą arba alkūne, arba pirštine, nes smūgis teko tiesiai į burną. Apskritai teisėjai... M. Nečasą kanadietis prieš pabaigą pristabdė, užkabino.“

Savo ruožtu Kanados treneris J. Cooperis, paklaustas apie tai, kad čekai pelnė įvartį aikštėje turėdami šešis žaidėjus, tik nusišypsojo ir nuėjo neprataręs nė žodžio.

Kanados žvaigždės pripažįsta – šis sukrėtimas jiems buvo reikalingas.

„Laimėjome pirmąsias trejas rungtynes 5:0, 5:1 ir 10:2. Tad gerai patirti šiek tiek sunkumų, kad išliktume kuklesni“, – sakė Nathanas MacKinnonas.

J. Cooperis užbaigė griežtu priminimu savo žvaigždynui: „Tai olimpinės žaidynės. Visi nori čia atvykti ir parodyti raumenis. Jei manote, kad tiesiog lengvai pračiuošite per šį turnyrą, labai klystate. Tai, kad ant marškinėlių turite klevo lapą, nereiškia, kad būsite pirmi. Reikia dėl to dirbti.“

Čekijos stovykloje, nepaisant pralaimėjimo, vyravo pasididžiavimas.

„Turėjome 3:2 persvarą, buvome taip arti. Manau, sužaidėme geras rungtynes. Galime vykti namo aukštai iškeltomis galvomis“, – reziumavo Davidas Kampfas.

Dabar Kanada vasario 20-ą dieną nuo 17.40 val. pusfinalyje susikaus su Suomija, kuri taip pat išgyveno tikrą dramą ketvirtfinalyje ir po pratęsimo 3:2 nugalėjo Šveicariją.