Zigmontas Šimkus
Kasdien su štanga - jau penkis dešimtmečius

„Gyvenimas be sporto ir judesio - tiesus kelias į neįgaliojo vežimėlį“, - pabrėžia neseniai 70-ąjį gimtadienį atšventęs nepriklausomos Lietuvos sunkiosios atletikos pradininkas, nusipelnęs treneris, Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidiumo narys Zigmontas Šimkus.

Jis net ir sulaukęs garbingo amžiaus dar treniruoja jaunąją sunkiaatlečių kartą bei pats paima į rankas štangą ir dar dalyvauja veteranų sunkiosios atletikos čempionatuose. Be to, sugeba skinti ir aukso medalius.

Tarp jo auklėtinių - būrys Europos ir pasaulio čemionatų dalyvių, tarptautinių turnyrų nugalėtojų ir prizininkų. Tarp žymesnių auklėtinių būtų galima išskirti Europos jaunimo prizininką Irmantą Kačinską, pasaulio studentų prizininką sūnų Modestą Šimkų, Europos jaunių prizininką Vilių Rubiną.

„Jei sudominus sportu nuo chuliganizmo ir blogų įpročių pavyksta atitraukti jaunus žmones - jau geras pasiekimas. Svarbu dirbti ir daryti gerus darbus, o kai atiduodi visą širdį - ateina ir rezultatai“, - pabrėžia Z. Šimkus.

Jis su sunkiąja atletika artimai savo gyvenimą yra susiejęs bemaž penkis dešimtmečius ir teigia, kad be štangos neįsivaizduoja nė dienos.

„Zigmas visą savo gyvenimą fanatiškai myli sunkiąją atletiką - nenuilstamai ir sėkmingai visuomeniniais pagrindais darbuojasi iki šiol. Tokių žmonių, kurie perteikia savo neįkainojamą patirtį ir žinias, aukoja savo laiką, dėka ir laikosi Lietuvos sunkioji atletika“, - ne kartą tokiais žodžiais apie Z. Šimkų yra atsiliepęs labiausiai Lietuvoje žinomas sunkiosios atletikos specialistas, buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės treneris Bronislavas Vyšniauskas.

Jei per sunkiosios atletikos varžybas salėje nuaidi garsus žemaitiškas „laikaa, laikaa“, tai galima neabejoti, kad iš Telšių kilusio trenerio Z. Šimkaus auklėtiniui iki pergalės liko tik viena akimirka - išlaikyti į viršų iškeltą štangą.

„Aš neinu į sporto salę atidirbti valandų. Sakau, vaikai, aš čia būsiu tol, kol būsite jūs“, - teigia Z. Šimkus.

Nepartinis milicijos viršininkas

Z. Šimkus gali pasigirti iš tiesų spalvinga biografija.

Profesinėje mokykloje įgijo šaltkalvio, vamzdžių tiesėjo-suvirintojo specialybę, 1982 metais baigė tuometį Kūno kultūros institutą (dabar - Lietuvos sporto universitetas) ir tapo kūno kultūros mokytoju bei treneriu.

Zigmontas Šimkus

Zigmontas Šimkus su štangos sportu draugauja nuo armijos laikų.

Bet ilgus metus dirbo milicijoje ir pakilo iki Telšių valstybinės autoinspekcijos viršininko pareigų. Ragavo ir kriminalisto duonos, o Lietuvai vėl tapus nepriklausoma vadovavo Valstybės saugumo departamento Telšių apygardai.

„Tarybiniais laikais buvau vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje nepartinis milicijos viršininkas“, - juokėsi Z. Šimkus. Tačiau įdomiausia tai, kad vaikystėje ir jaunystėje ne vieną sporto šaką išbandęs Z. Šimkus su sunkiąja atletika pirmą kartą susidūrė tik jau būdamas pilnametis - 1969 metais tarnaudamas tarybinėje armijoje Murmansko srityje esančiame Pečengos miestelyje. „Užpoliarėje. Ten, kur baigiasi geležinkelio bėgiai. Vadai pastebėjo, kad, nors ir labai liesas, esu stiprus. Gamta jėgos nepagailėjo“, - prisiminė Z. Šimkus.

Armijoje neturėjo lygių

Zigmontai, jums sukako 70 metų. Ar jaučiate laiko lėkimą?

Nieko nejaučiu. Jaučiu, kad dar yra daug nenudirbtų darbų. Dar norisi daug ką padaryti.

Sveikata nesiskundžiu. Jei dar dalyvauju senjorų varžybose ir sugebu iškovoti pergales - nėra blogai.

Papasakokite, kaip ir kuo jus sužavėjo būtent sunkioji atletika?

Baigiau Kūno kultūros institutą, įgijau sunkiosios atletikos trenerio specialybę, tačiau taip gyvenimas susiklostė, kad ilgą laiką teko dirbti teisėsaugos struktūrose, tačiau visada visuomeniniais pagrindais dirbau sunkiosios atletikos treneriu.

Struktūrose išdirbau bemaž tris dešimtmečius.

Jaunystėje bandžiau lankyti ir boksą, ir dviračių sportą, buvau ir sambo vicečempionas, tačiau armijoje mane sužavėjo štangos. Pabandžiau - patiko, be to, išsiskyriau iš kitų savo jėga - iškart tapau armijos čempionu. Neturėjau lygių, ir tai dar labiau užkabino.

Taigi, grįžęs iš armijos pradėjau studijuoti sunkiąją atletiką. Buvau jubiliejinis studentas - tūkstantasis neakivaizdininkas.

Įdomu, kokie gi buvo jūsų stūmimo ir rovimo rekordai?

Skaičiai tikrai nėra kosminiai. Tuomet mažai išmanėme technikos ir kitas šios sporto subtilybes. Esu išstūmęs 150 kg ir išrovęs 115 kg. Sakyčiau, gana vidutiniai rezultatai.

Auklėtiniams - tik deramas pavyzdys

Jums 70 metų, tačiau iki šiol intensyviai treniruojate jaunąją kartą. Nepamąstote, kad gal jau laikas sustoti, darbus atidėti į šoną ir pagyventi savo malonumui?

Sportas - visas mano gyvenimas. Be jo neįsivaizduoju nė dienos.

Balandžio mėnesį Zigmontas Šimkus (pirmas iš dešinės) kartu su Lietuvos sunkiaatlečių rinktine dalyvavo Maskvoje vykusiame Europos sunkiosios atletikos čempionate.

Be to, juk baigiau šią specialybę, tad privalau atiduoti duoklę. Nenoriu iš šio pasaulio išeiti skolingas. Kol leis galimybės ir sveikata - tiek ir dirbsiu.

Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie sako, kad štangas kilnoti esą nėra gerai, kad gali susigadinti stuburą ir panašiai?

Tai tik mitai. Kaip tik mes vaikus, pradėjusius lankyti sunkiąją atletiką, ištiesiname, atstatome iškrypusius stuburus.

Pasakysiu taip: tai yra viena iš sveikiausių sporto šakų. Aš nuo studijų laikų visada labai domėjausi žmogaus anatomija, raumenų darbu. Jei intensyviai judi ir sportuoji - gali išsilaikyti iki senyvo amžiaus.

Judėjimo aparatas žmogui yra vienas svarbiausių dalykų. Jei griaučius ir kaulus sustiprini raumenimis - tada dviguba nauda.

Šiuolaikiniai vaikai mėgsta žaisti žaidimukus su telefonais ar kompiuteriais. Tai tiesiausias kelias į neįgaliojo vežimėlį. Aš visada savo auklėtiniams akcentuoju sporto ir judėjimo naudą. Sportuojant yra ugdoma valia ir disciplina. Aš esu gana griežtas treneris. Jei pamatau, kad koks auklėtinis rūko ar elgiasi netinkamai, su juo atsisveikinu. Geriau paaukosiu vieną nepaklusnų ir blogai besielgiantį auklėtinį, kad tik tinkamą pavyzdį matytų kiti aulėtiniai. Jų per mano kaip trenerio karjerą buvo labai daug - išugdytos jau kelios kartos.

Lietuvos sunkiosios atletikos federacijoje dirba daug šaunių trenerių. Daug naudingos patirties pasisėmėme iš Lietuvos sunkiosios atletikos pradininko Bronislavo Vyšniausko. Jis dėl šios sporto šakos atstovų metų metus dirbo išties iš širdies, išugdė daug talentingų ir tituluotų sportininkų. Jo dėka mūsų sunkiaatlečiai pasiekė tiek daug skambių pergalių.

Galime pasidžiaugti ir Marijampolės treneriu Alvydu Kirkliausku, puikiai dirba ir jaunasis Lietuvos rinktinės treneris klaipėdietis Vincas Šlevinskis.

Svarbu, kad dirbame vieningai - auginamės jaunąją kartą, sėkmingai reprezentuojame Lietuvą pasaulio ir Europos čempionatuose, turime net ir olimpinį prizininką. Tai išties šaunu.

Tie, kas yra lankę sunkiąją atletiką, supranta, koks tai valios ir jėgų reikalaujantis sportas. Čia dėl pergalių prakaitą reikia lieti metų metus. Be to, reikalinga ir sėkmė. Neduok Dieve, kokia traumelė, ir visas darbas - perniek.

„Kitą apgausi, bet savęs - ne“

Kokia filosofija vadovaujatės, treniruodamas jaunąją kartą?

Nesakau, kad esu labai geras treneris. Gal kartais ir per griežtas ar per daug reiklus, gal ir per garsiai kalbu. Tačiau man rūpi ne tik vaikų sportiniai rezultatai, bet ir jų žmogiškoji pusė. Noriu, kad jie užaugtų padoriais žmonėmis. Aš jiems visada sakau, kad jei būsite geri sportininkai - tai didelis dalykas. Bet jei tokiais netapsite, tai sportuodami užgrūdinsite charakterį ir tėvams dėl jūsų tikrai nebus gėda.

Mano įsitikinimu, sportuojantis vaikas turi būti aukščiau už savo bendraamžius. Išsiskirti kaip teigiamas pavyzdys. O norint ko nors pasiekti reikia nuoširdžiai ir atkakliai dirbti. Savo auklėtiniams visada pabrėžiu, kad kitą dar gali apgauti, bet savęs - ne.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder