Į ringą 37-erių klaipėdietis žengė su Lietuvos trispalve išpuošta kepurėle ir skambant „Foje“ dainai „Vaikystės stogas“.
„Ši pergalė - mūsų bendro darbo vaisius, kuriame kiekvienas prisidėjo: nuo trenerio ir treniruočių partnerių iki sirgalių, kurie visada palaiko. Didžiuojamės, kad galime atstovauti Lietuvai ir įrodyti, jog mūsų vėliava yra verta didžiausių pasaulio arenų. Ačiū visiems už tikėjimą ir palaikymą! Priekyje laukia nauji iššūkiai ir galimybė atgauti tai, kas mums teisėtai priklauso. Esame pasiruošę toliau siekti pergalių“, - po dvikovos kalbėjo S. Maslobojevas.
Minėdamas šiuos žodžius, S. Maslobojevas turėjo mintyse tai, kad norėtų susigrąžinti „Glory“ organizacijos čempiono diržą.
2022 m. S. Maslobojevas buvo tapęs šio organizacijos pussunkio svorio čempionu.
„Nežinau, ar kitą kovą man bus suteikta galimybė kautis dėl „Glory“ organizacijos čempiono diržo. Pagyvensime - pamatysime. Tikiuosi, kad jau gegužės-birželio mėnesį vėl kilsiu į „Glory“ organizacijos ringą, o vasarį ir balandį pagal kontraktą kausiuosi UTMA turnyre Lietuvoje“, - „Vakarų ekspresui“ sakė S. Maslobojevas.
2019-ųjų Metų klaipėdietis
2019 metais jis triumfavo dienraščio „Vakarų ekspresas“ organizuojamuose „Metų klaipėdiečio“ rinkimuose ir pasakė taiklius žodžius: „Nesvarbu, koks jūsų amžius, profesija ar tikslai, niekada nepasiduokite ir svajokite.“
Man vaikystėje sakydavo: neprisigalvok, neprisisvajok. O aš savo vaikams sakau: svajok kuo daugiau. Nes svajonės sunkiai dirbant pildosi.
S. Maslobojevo kelias į sporto viršūnę išties nebuvo lengvas, tačiau jis savo valios ir didžiulių pastangų dėka sugebėjo užkariauti kovinio sporto pasaulio didžiuosius ringus.
Buvo metas, kad S. Maslobojevas, būdamas dar paauglys, susidūrė su kliūtimis siekti savo svajonės - eiti kovotojo keliu, tačiau nepasidavė ir, kitaip nei jo bendraamžiai, vardan savo tikslo aukojo linksmybes ir laisvalaikį.
„Tėvai buvo prieš mano pasirinktą kelią. Paauglystėje jie griežtai pasakė, kad ko jau ko, bet pinigų kovų treniruotėms tikrai neduos. Pasakė kažką panašaus: “Nemokėsime pinigų už tai, kad ten daužytumėte vieni kitiems galvas."
Pamenu, teko parduoti mobilųjį telefoną, kad galėčiau susimokėti už pirmąsias kikbokso treniruotes. Vėliau, baigęs vienuoliktą klasę, per vasaros atostogas dirbau metalo kirtimo ceche. Uždirbtais pinigais susimokėjau už treniruotes metams į priekį.
Bendraklasiai siuntinėjo vieni kitiems nuotraukas iš įvairių pramogų, kaip smagiai leidžia vasaros laiką, o aš visas murzinas ir pavargęs vakare po darbo lėkdavau į treniruotes. Kiti treniruočių vaikinai į mane žiūrėjo skersai. Turbūt manė - koks čia murzius atėjo į treniruotes. Aš tiesiog į nieką nekreipiau dėmesio, o siekiau savo tikslų ir svajonių. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti tikslų ir jų iš visų jėgų siekti. Būtent tikslai ir daro gyvenimą įdomų", - akcentavo S. Maslobojevas.
Treniravosi tiesiog ant betono
Jis vaikystėje su didžiuliu susidomėjimu stebėdavo filmus apie Arnoldą Švarcenegerį ir svajodavo būti panašus į jį.
„Mane žavėjo jo jėga, drąsa ir didžiuliai raumenys. Tuomet buvo sudarytas toks įvaizdis, kad raumeningi vyrukai gali viską“, - šyptelėjo S. Maslobojevas.
Jis pamena, kad žiūrėdavo kovinius filmus ir kai kuriuos epizodus bandydavo atkartoti.
„Mokydavomės, “lupdavomės„ ir panašiai. Tai darydavau su devyneriais metais vyresniu broliu (iš pirmosios tėčio santuokos - aut. past.). Brolis mane nuo vaikystės mokė muštis. Tiksliau, mane “lupdavo" ir auklėjo taip, kad ateityje sugebėčiau pats apsiginti. Tuomet buvo tokie laikai, kai TV ekranuose dominavo koviniai kino filmai. Mano svajonė buvo tokia: aš užaugsiu ir galėsiu įveikti visus. Turbūt pusė mano kieme augusių berniukų turėjo panašią svajonę. Panaši filosofija buvo ir mano vyresniojo brolio.
Deja, 1994 metais atsitiko nelaimė - jis nuskendo Baltijos jūroje ir su šiomis kovotojo svajonėmis likau aš vienas... Klaipėdoje užaugau Mogiliovo rajone, ten buvo visko. Reikėjo mokėti apsiginti", - akcentavo Sergejus.
Tais laikais, kai dar toli gražu ne visi turėjo internetą ir kompiuterius, Sergejui kiemo draugas parodė kovų vaizdų su gražiausiais pergalių epizodais.
„Tai mane “užkabino". Anksčiau nedrįsdavau pradėti lankyti kovinio sporto, tačiau prisižiūrėjęs šių vaizdų įgavau pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Taigi, su draugais pradėjome lankyti „Titaniko“ sporto klubą, vėliau treniravomės Klaipėdos „Muay thai imperijoje“ pas trenerį Vadimą Gridiajevą.
Buvo ir toks periodas, kai Klaipėdos miesto centre nuomojomės patalpas ir treniravomės tiesiog ant betono. Bėgdavome ir nuo grindinio kildavo dulkės. Kosėdavome, čiaudėdavome, durys žiemą būdavo visos baltos - apšerkšnijusios. Nebuvo dušų, nieko nebuvo... Po treniruočių važiuodavome namo praustis.
Nesiskundėme, treniravomės ir siekėme savo tikslų. Dabar jaunimas yra išpuikęs, nori idealių sąlygų, tačiau būtent tokios sąlygos, kokiomis aš treniravausi, mane ir užgrūdino", - pabrėžė kovinio sporto pasaulio lyderis.
Klaipėdiečio gyvenimo kelią būtų galima apibūdinti tokiais rašytojo Paulo Coelho žodžiais: „Kai tu tikrai ko nors trokšti visa širdimi, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.“
Nors S. Maslobojevas jau daugelį metų gyvena Vilniuje, tačiau visada duodamas interviu užsienio šalių žiniasklaidai pabrėžia, kad yra gimęs Lietuvos uostamiestyje - Klaipėdoje.
"Tai miestas, kuriame pradėjau savo sportininko kelią, čia - mano šaknys, užaugau Mogiliovo rajone, čia buvo susikurtos svajonės ir tikslai.
Jų vedamas ir toliau judu į priekį. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo tikslus ir jų siekti. Tai ir padaro gyvenimą žavų", - įsitikinęs Klaipėdos sporto ambasadorius S. Maslobojevas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą