Čempionatas prasidėjo klaipėdiečio, buvusio Lietuvos rankų federacijos prezidento Vlado Kuizino pagerbimu.
Jam įteiktas apdovanojimas už indėlį į Klaipėdos ir Lietuvos rankų lenkimo sportą.
V. Kuizinas tokio apdovanojimo išties nusipelnė - pats daugybę metų Klaipėdoje ir visoje šalyje organizavo aukščiausio lygio rankų lenkimo turnyrus ir čempionatus, kelis dešimtmečius ugdė jaunąją rankų lenkikų kartą.
Be to, jis savo pavyzdžiu ir sportiniais pasiekimais jaunimui pavyzdį rodo iki šiol.
V. Kuizinas net penkiolikąkart yra tapęs Lietuvos rankų lenkimo čempionu, abiem rankomis (tiek kaire, tiek dešine) iškovojo Europos meistrų čempiono titulą, yra daugkartinis tarptautinių turnyrų nugalėtojas.
"Kai manęs paklausia, kiek man metų, aš su šypsena veide atsakau: aštuoniolika. Žmogui tiek yra metų, kaip jis jaučiasi širdyje. Aš amžiaus niekada nesureikšminu", - šyptelėjo 63 metų klaipėdietis.
Tuoj pat jis jau rimtesniu veidu pridūrė: "Esu kupinas jėgų ir energijos, tai kam sukti galvą dėl kažkokių skaičių. Tai tik įrašas pase".
Iš tiesų, kas pažįsta V. Kuiziną, vargiai pasakytų, kad jam jau sukako 63-eji.
Kai kurie sutikę jį gatvėje lepteli: "Na, Vladai, tu ir užsikonservavęs. Paskutinį kartą mačiau tave prieš 20 metų ir buvai lygiai toks pat. Gal geri jaunystės eleksyrą?"
V. Kuizinas į tai atsako: „Sportuokite, nes sportas - gyvybės, jaunystės ir sveikatos eliksyras.“
V. Kuizinas anksčiau vadovavo Lietuvos rankų lenkimo federacijai - buvo jos prezidentas, organizuodavo įvairius rankų lenkimo turnyrus. Ypač daug dėmesio sulaukdavo jo organizuojami rankų lenkimo turnyrai „Bocmano ranka“, kurie vykdavo per Jūros šventę ant „Meridiano“ denio.
V. Kuizinas nėra atitolęs ir nuo jaunosios kartos - yra įkūręs Klaipėdos rankų lenkimo klubą „Geležinė ranka“ ir kartu su jaunimu treniruojasi.
V. Kuizinas su sportu susijęs nuo vaikystės - dar mokykloje išsiskyrė kovotojo charakteriu ir skindavo laurus įvairiose tarpklasinėse varžybose.
Vėliau Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI, 1999 m. institutas buvo pavadintas Lietuvos kūno kultūros akademija) jis įgijo trenerio pedagogo kvalifikaciją.
V. Kuizinas nuo jaunystės propagavo kovinę savigyną, 1998 metais įgijo kandidato į sporto meistrus kvalifikaciją. Jis Klaipėdos policijos mokykloje yra apmokęs daugybę Klaipėdos pareigūnų kovinės savigynos.
Vėliau gūdžiais banditizmo laikais dirbo policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriaus komisaru.
Rankų lenkimo sportu susidomėjo daugiau nei prieš 30 metų, tuomet, kai šis sportas buvo pradėtas kultivuoti Lietuvoje.
Daugybę metų dominavo Lietuvoje tarp rankų lenkikų (90-95 kg grupėje).
"Net neskaičiuoju, kiek kartų esu tapęs rankų lenkimo čempionu. Tik iš žurnalistų sužinau", - juokiasi jubiliatas.
Jis neslėpė, kad dar turiu vieną iš tikslų - kopti ant prizininkų pakylos laiptelio ir pasaulio meistrų rankų lenkimo čempionate.
"Kada nors šią svajonę būtinai įgyvendinsiu", - sakė V. Kuizinas.
Jis akcentavo, kad būtent sportas jam gyvenime padėjo įveikti visus sunkumus.
"Tiesiog darau tai, kas man patinka. Juk daug geriau užsiimti sportu, pabėgioti, pasitreniruoti treniruoklių salėse, nei kur prie televizijos ekranų ar baruose sėdėti ir maukti alų. Man daug mielesnis aktyvus, su sportu susijęs gyvenimo tempas.
Be sporto vargu, ar įsivaizduočiau savo kasdienybę. Tai tarsi įaugę į kraują", - pabrėžė V. Kuizinas.
Jis dar prieš dešimtmetį drebino Senąjį žemyną, kai 2013 metais Europos rankų lenkimo čempionate tarp meistrų iškovojo bronzos medalį.
"1993 metais labai nedaug trūko, kad Maskvoje (Rusija) tapčiau Europos suaugusiųjų prizininku - likau ketvirtas. Tai tarsi medinis medalis. Ketvirtoji vieta sportininkui - pati skaudžiausia. Mano gyvenimo kredo: "Visada pirmyn", - pabrėžė sukaktuvininkas.
Padovanojo savo trofėjus
2022 metais V. Kuizinas Vilniuje vykusiame Europos meistrų rankų lenkimo čempionate iškovojo du aukso medalius - tiek dešinės, tiek kairės rankos varžybose.
Jis parodė gražų gestą - Klaipėdos sportininkų namams padovanojo vieną iš dviejų savo iškovotų Europos čempionato aukso medalių ir vertingą apdovanojimą.
Juos galima aptikti Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus trofėjų lentynose.
„Iškovojau du medalius - tiek dešine, tiek kaire rankomis. Pamąsčiau, kam man namuose laikyti du identiškus medalius. Taigi, vieną nusprendžiau visam laikui padovanoti Klaipėdos sportininkų namams.
Dar atvežiau ir iškovotą gražų rankų lenkimo trofėjų. Tikiuosi, kad šie apdovanojimai ras vietos Sportininkų namuose“, - „Vakarų ekspresui“ sakė V. Kuizinas.
Jis ragino ir kitus Klaipėdos sportininkus pasekti jo pavyzdžiu ir papildyti Klaipėdos sportininkų namų ekspoziciją vertingais ir įdomiais trofėjais.
„Žinau daug sportininkų, kurie savo trofėjus laiko giliai paslėpę spintose ir niekas jų nemato. Kam taip daryti, kai Klaipėdoje turime nuostabius Sportininkų namus ir čia trofėjai tikrai gali praversti?“ - retoriškai klausė V. Kuizinas.
Jis Sportininkų namuose nėra retas svečias ir pastebi, kad čia apsilanko daug moksleivių, vyksta ir edukacinės ekskursijos, ir įvairūs seminarai, ir sportininkų pagerbimo ceremonijos, ir jubiliejiniai garbių sportininkų sveikinimai.
„Yra daug įdomių, vertingų ir įdomių trofėjų. Juk viskas lieka istorijai - mūsų ateities kartoms“, - pabrėžė V. Kuizinas.
Kasryt skaito "Vakarų ekspresą"
V. Kuizinas puikiai išmano Klaipėdos sporto istoriją - kasryt jo diena prasideda nuo dienraščio "Vakarų ekspresas" sporto puslapių.
"Labai domiuosi sportu ir džiaugiuosi, kad "Vakarų ekspresas" - vienintelis Klaipėdos dienraštis, tiek daug rašantis įvairių sporto temų būtent apie Klaipėdos sportą, jo problematiką, pasiekimus. Kitur galima skaityti daugiau apie Lietuvos sporto pergales, o "Vakarų eksprese" pagrindą sudaro būtent mūsų miesto sporto pasiekimai, istorija ir įdomios detalės. Tai ir žavi", - akcentavo V. Kuizinas.
Jis lyg tai būtų vykę šiandien pamenu 1990-uosius metus, kai Žvejų rūmuose Bronislavas Vyšniauskas puikiai organizavo pirmą atvirąjį Lietuvos rankų lenkimo čempionatą.
"Ir aš jame dalyvavau. Tribūnos tiesiog ūžė nuo žmonių gausos. Tai labai motyvavo, šis sportas mane tiesiog užkabino", - pasakojo jau daugiau nei 30 metų rankų lenkimo sportu užsiimantis V. Kuizinas.
Jis dar prieš tai draugų kompanijose lenkdavo rankas ir neturėjo sau lygių.
„Praeityje būdavo ir tokių nutikimų, kai restoranuose raumeningi kietuoliai bandydavo galynėtis iš pinigų. Paskambindavo man draugai ir sakydavo: “Atvažiuok ten ir ten ir pamokyk išsišokėlius. Niekada nebuvau išskirtinio kūno sudėjimo. Kai kurie tokių komercinių turnyrėlių dalyviai su kreiva šypsena žiūrėdavo į mane, bet kai prie stalo gaudavo į kaulus, atsirasdavo ir pagarba", - šyptelėjo Europos meistrų rankų lenkimo čempionas.
Vadovavo Rankų lenkimo federacijai
Prisiminkite, koks rankų lenkimas Lietuvoje buvo prieš 30 metų. Ar labai skyrėsi nuo šio sporto šiandien?
Pirmasis čempionatas vyko ne atsistojus, kaip yra dabar, o sėdint.
Pamenu, kad šį sportą rimčiau pirmasis kultivuoti pradėjo Bronislavas Vyšniauskas. Pakvietė ir mane. Treniruodavomės tuometinėje „Žalgirio“ sporto salėje. Susirinkdavo daug kietų vyrukų.
Su tuo pačiu Bronislavu Vyšniausku, regis, 1993 metais vykome ir į Europos rankų lenkimo čempionatą, į Maskvą. Dar namuose turiu nuotraukų. Smagūs prisiminimai.
Ar kada bandėte suskaičiuoti, kiek kartų pavyko tapti Lietuvos čempionu?
Pirmajame Lietuvos čempionate savo svorio grupėje buvau antras ar trečias, o vėliau pavykdavo užkopti ir ant pirmojo prizininkų pakylos laiptelio.
Kiek kartų? Pats niekada neskaičiavau, bet iš žiniasklaidos žinau, kad lyg ir penkiolika. Taip pat pavyko daug kartų tapti ir tarptautinių turnyrų nugalėtoju, 2013 metais - Europos meistrų rankų lenkimo bronziniu prizininku, o 2022 metais Vilniuje vykusiame Europos čempionate pirmas buvau tiek dešine, tiek kaire ranka.
Pats rankų lenkimo čempionatuose kelerius metus jau nebuvau dalyvavęs, bet, pasirodo, dar turiu parako.
Kelerius metus ir pats buvote tarp Lietuvos rankų lenkimo federacijos vadovų. Papasakokite apie šį etapą.
Viceprezidento pareigas ėjau kiek ilgėliau, o prezidentu buvau trumpai. Tiesiog buvo tokia situacija, kai niekas nesiryžo vadovauti federacijai ir aš sutikau pabūti laikinuoju vadovu. Čia jau reikia tam turėti daugiau laiko, pasišvęsti šiam darbui, o aš dėl savų darbų tiek laiko neturiu.
Ūsai - vizitinė kortelė
Kad ir kaip būtų, dėl šio sporto esate išliejęs išties daug prakaito: esate įkūręs Klaipėdos sporto klubą „Geležinė ranka“, Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos patalpose treniruojate jaunimą, tarp jūsų auklėtinių yra ir Europos prizininkų, nuolat organizuodavote įvairius rankų lenkimo turnyrus.
Ypač daug dėmesio sulaukdavo jūsų organizuojami rankų lenkimo turnyrai „Bocmano ranka“, kurie vykdavo per Jūros šventę ant „Meridiano“ denio.
Išties buvo daug gražių ir pergalingų akimirkų.
Tiesiog darau tai, kas man patinka. Juk daug geriau užsiimti sportu, pabėgioti, pasitreniruoti treniruoklių salėse, nei kur prie televizoriaus ekrano ar baruose sėdėti ir maukti alų. Man daug mielesnis aktyvus, su sportu susijęs gyvenimas. Be sporto vargu ar įsivaizduočiau savo kasdienybę. Tai tarsi įaugę į kraują.
Dar mokykloje išsiskyriau kovotojo charakteriu - skindavau laurus įvairiose tarpklasinėse varžybose.
Vėliau Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI, 1999 m. institutas buvo pavadintas Lietuvos kūno kultūros akademija - aut. past.) įgijau trenerio pedagogo kvalifikaciją, bokso specializaciją pas šviesaus atminimo vieną iš tituluočiausių sovietinės Lietuvos boksininkų Algirdą Šociką.
Nuo jaunystės propagavau kovinę savigyną, 1998 metais įgijau kandidato į sporto meistrus kvalifikaciją. Klaipėdos policijos mokykloje mokiau Klaipėdos pareigūnus kovinės savigynos. Vėliau dirbau policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriaus komisaru.
Mano gyvenimas nuolat pilnas veiksmo, liūdna niekada nebūna. Tai mane ir stumia į priekį.
Kad ir pastaraisiais metais - kasryt keliuose apie 6 valandą ir pirmiausia lekiu į stadioną: pabėgioju, atlieku mankštelę, padarau prisitraukimus ir kitus rankas stiprinančius pratimus.
Taip darau jau ilgus dešimtmečius.
Šiek tiek liūdna stebint vaizdą - aplink daug puikių stadionų, įrengtą daug įvairių treniruoklių, o sportuojančio jaunimo - nė kvapo. Dabar daugelis mieliau sėdi prie kompiuterių ar telefonų, nei eina sportuoti. Tas mane neramina.
Mano jaunystės laikais buvo visai kitaip - visi laiką leidome lauke, sportavome. Gal ir dėl to sporto neapleidžiu iki šių dienų.
Jums 63-eri. Tie, kas jus pažįsta, teigia, kad jūs nesikeičiate. Ir aš pats jus pažįstu apie 20 metų: vis tie patys ūsiukai, tas pats linksmas nusiteikimas ir per kraštus trykštantis pozityvumas. Kaip pavyksta išlikti tokiam jaunatviškam?
Ūsai - mano vizitinė kortelė (šypteli).
Išduoti jaunystės eliksyrą? Visada visiems sakau: „Sportuokite, nes sportas - gyvybės, jaunystės ir sveikatos eliksyras.“ Jei ne įrašas pase, pats nepasakyčiau, kad man tiek metų. Apie tai net negalvoju. Svarbu ne tai, kiek tau metų, o kaip jautiesi širdyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą