Nuteisto pedofilo dalyvavimas – vienas gėdingiausių epizodų Olimpinėse žaidynėse

Saulės spinduliai, užliejantys Eifelio bokštą, yra netinkamas fonas vienam tamsiausių olimpinio judėjimo istorijos puslapių. Paplūdimio tinklinis po žydru dangumi virš miesto kylančio didžiojo Paryžiaus simbolio papėdėje – atrodytų, ko dar reikia laimei?

Tačiau žiūrovai nepritariamai šaipėsi ir švilpė – vis garsiau ir atkakliau. Ant smėlio tęsė pasirodymą ryškiai oranžine uniforma vilkintis Stevenas van de Velde – o šis Olandijos sportininkas garsėja ne tiek dėl to, kad užėmė vietą pirmajame pasaulio dešimtuke, kiek todėl, kad buvo nuteistas už vaiko prievartavimą.

Atvirai kalbant, tai net galvoje nesutelpa. Prieš aštuonerius metus, skirdamas jam ketverius metus kalėjimo už dvylikametės mergaitės, su kuria keliavo iš Amsterdamo į Milton Keinsą, išprievartavimą, Ailsberio teisėjas jam pasakė: „Jūs ruošėtės tapti olimpiniu čempionu. Tačiau dabar jūsų viltys atstovauti savo šaliai žlugo.“

Tačiau štai jis – tarsi nieko nebūtų nutikę – gina Nyderlandų garbę aukščiausioje pasaulio arenoje.

Nyderlandų delegacija vis kartojo, kad Van de Velde pasikeitė. Kai išprievartavo, jam buvo 19 metų, o dabar jam 29-eri ir, kaip teigia olimpinis komitetas, jis praėjo „kruopščiai prižiūrimą reabilitacijos procesą“.

Jis yra vedęs Kim, tarptautinę paplūdimio tinklinio sportininkę iš Vokietijos, ir augina dvejų metų sūnų. Olandai teigia, kad tokie yra atkuriamojo teisingumo principai: net nusikaltėliui, kurio nusikaltimas yra labai atgrasus, leidžiama atkurti savo gyvenimą ir grįžti į visuomenę.

Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp teisės grįžti į visuomenę ir olimpinio čempiono laurų. Sportininkų deklaracijos, kurią Paryžiuje pasirašė visi varžybų dalyviai, septintame straipsnyje tiesiai šviesiai sakoma: „Būti pavyzdžiu“. Jis gali būti laisvas žmogus, bet jis nėra sektinas pavyzdys – šį epitetą Van de Veldė prarado seniai ir negrįžtamai.

Van de Velde ir jo partneris Matthew Immersas galiausiai pralaimėjo pirmąsias grupės rungtynes prieš Italiją. Tačiau rezultatas buvo tik įžanga į itin įtemptas scenas po rungtynių interviu zonoje.

Van de Velde’ą iš kambario skubiai išvedė trys apsaugininkai – jiems buvo įsakyta saugoti jį nuo pašalinių akių. Taigi Immersas ir Nyderlandų atstovas spaudai Jonas van Vlietas turėjo gintis patys ir aiškintis, kodėl nuteistam prievartautojui neleidžiama atsakyti į teisėtus klausimus.

Vaizdas buvo dar labiau nejaukus, nei galima būtų įsivaizduoti. „Žinote, atrodo visa tai nekaip“, – pasakė Van Vlietui, atsimušinėjančiam nuo klausimų. „Taip, mes giname nuteistą mažamečių tvirkintoją“, – patvirtino jis. – Kad jis galėtų kuo geriau pasirodyti turnyre, į kurį praėjo atranką“.

Sunku įsivaizduoti labiau stulbinantį pareiškimą olimpinių žaidynių kontekste. Taip jau buvo, kad olimpinės žaidynės pasitarnavo kaip ekranas patiems nemaloniausiems veikėjams – nuo diktatorių iki narkotikų prekeivių. Tačiau retai kada žmogaus, turinčio tokią nešvarią praeitį, dalyvavimas olimpinėse žaidynėse pateisinamas tokiais tiesmukais žodžiais.

Galiausiai, žinoma, kaltas ne atstovas spaudai, kuris tik buvo priverstas atrodyti blogai. Visas aštuonias minutes Van Vlietas gynė tai, kas nėra ir negali būti pateisinama. Kodėl, kai visiems sportininkams nurodoma po varžybų praeiti pro spaudos atstovų zoną, Van de Velde’ui buvo suteiktas leidimas apeiti šią „inkviziciją“?

Van Vlietas negalėjo aiškiai atsakyti į šį klausimą, tik pasakė, kad „Stevenui buvo sukurta ypatinga situacija“. Tačiau kas tą nustatė? Olandai ar Tarptautinis olimpinis komitetas?

Van Vlietas tvirtino, kad visos priemonės buvo paaiškintos TOK. Tačiau pasaulinė valdymo institucija greitai atsiribojo nuo skandalo. IOC atstovas spaudai Markas Adamsas atsakė susierzinęs:

„Aš jau išsakiau savo požiūrį. Akivaizdu, kad pirminį pasirinkimą priima Nyderlandų nacionalinis olimpinis komitetas. Jie paskelbė ilgą pareiškimą apie įdiegtas papildomas saugumo priemones. Jokiu būdu to nepateisinu, tačiau tai įvyko prieš dešimt metų ir, manau, turėtume leisti reabilitacijos galimybę.“

Tai visiškai absurdiškas atsakas, atsižvelgiant į pykčio bangą, kurią sukėlė Van de Velde dalyvavimas. Olandai ne tik padarė iš jo didvyrį, pasirinkdami jį į nacionalinę rinktinę, bet ir suteikė jam kitiems dalyviams nematytų galimybių.

Be to, kad buvo atleistas nuo privalomų žiniasklaidos pareigų, jam buvo leista gyventi už olimpinio kaimelio ribų. Tuo pačiu Van Vlietas patvirtino, kad jam vis tiek leista dalyvauti rinktinės stovykloje.

Kultūrinis atotrūkis yra stulbinantis. Nors Van de Velde’s pagerbimas olimpinėje arenoje sukėlė sąmyšį ir sumaištį Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Australijoje, Nyderlanduose vyrauja apstulbimas dėl tokio ažiotažo.

23 metų Immerse, kuris Steveną Van de Velde palygino su mentoriumi ir „antruoju tėvu“, ne kartą pabrėžė nusivylimą dėl to, „iki kokio masto visa ši istorija buvo sureikšminta“.

Ar nusivylimas dėl partnerio nusikaltimo palietė jį? „Ne, visai ne“, – atsakė jis. – Nenoriu dabar aptarinėti šių veiksmų ir sutelkti į juos dėmesį. Pažįstu šį vaikiną ketverius metus, žaidėme visuose turnyruose, o dabar jie iš to padarė didelę problemą.“

Ginčai nerimsta dėl šią situaciją sukūrusių valdžios institucijų bestuburiškumo. Su tokia praeitimi kaip Van de Velde’s olimpinės žaidynės neįmanomos. Tačiau, jis ne tik atsidūrė dėmesio centre, bet ir buvo atleistas nuo nepatogių apklausų. Kokia juoda ir gėdinga diena!