Olimpiečių atostogos: nuo vestuvių iki ilgai lauktų susitikimų

Penkiakovininkė, Tokijo žaidynių vicečempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė grįžusi namo pateko į tikrą maratoną: oficialūs valdžios ir jaukūs artimųjų sveikinimai, priėmimai, seni darbai ir nauji įsipareigojimai eiti į posėdžius, dirbti sporto labui.

O visas pauzes užpildė aktyvus laisvalaikis.

L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė su vyru Andrejumi ir dukra Adriana rinkosi aktyvų laisvalaikį .Alfredas Pliadis

„Tai jau vos ne tradicija – iškart po olimpinių žaidynių startuoti „Velomaratone“, – šypsosi su šeima paskutinį vasaros savaitgalį dviračio pedalus mynusi 37-erių sportininkė, šiame dviračių maratone dalyvavusi ir 2012-aisiais po Londono žaidynių, kuriose iškovojo aukso medalį.

– Kadangi dviračių sportas – gana ekstremalus, jau esu startavusi mėgėjų grupėje ir mačiau, kad tai nėra visiškai saugu, – susirenka didelė minia, visi važiuoja taip, kaip jiems atrodo, būna kritimų ir traumų, tad artėjant svarbiausioms varžyboms tokių dalykų vengiu. O po jų – kodėl gi ne? Vyras šiuose maratonuose dalyvauja dažniau, pasiūlė prisijungti ir mums su dukra.“

Buvęs profesionalus sportininkas, dvejų olimpinių žaidynių medalininkas, dabar – šiuolaikinės penkiakovės treneris Andrejus Zadneprovskis varžėsi pusšimčio kilometrų „Velomaratono“ trasoje, Laura su dukra Adriana – mėgėjų rungtyje, jos numynė po dešimt kilometrų. Tokijo žaidynių sidabro medalio laimėtoja tikrai nedvejojo, ar savaitgalį praleisti minant dviračio pedalus, ar pagaliau ištiesus kojas patingėti ant sofos.

„Tik ilsėtis ir visai nesportuoti? To gali norėti dieną, daugiausia – dvi, o paskui būtų nuobodu! Mūsų šeimos laisvalaikis beveik visada susijęs su vienokiu ar kitokiu sportu. Ir šis dviračių maratonas mums – labai smagiai praleistas laikas, o pats renginys puikus“, – sako Laura.

Iškart po Tokijo svajojusi apie ramaus poilsio savaitę kuriame nors Lietuvos kurorte ji šio noro dar neįgyvendino, bet dėl to tikrai nesikremta: „Jau esu tą patyrusi ir žinau, kad po žaidynių bent du mėnesius reikia atiduoti duoklę visuomenei, dalyvauti renginiuose, be to, ir rimtų darbų valdžios institucijose prisidėjo.

Kada, jei ne dabar, kai mūsų, sportininkų, klauso, kai po žaidynių viskas šviežia ir aktualu, kalbėti apie sporto problemas, pasidalyti savo įžvalgomis? Ši veikla man įdomi, svarbi ir prasminga. Labai noriu prisidėti prie sportininkų gerovės.“

Adriana nuo rugsėjo pradėjo lankyti penktą klasę. Nauja mokykla, mokytojai, klasės draugai sumaišties į Zadneprovskių gyvenimą neįnešė.

„Ji pamažu tampa vis savarankiškesnė, viskas sekasi labai neblogai“, – džiaugiasi Laura, jau suderinusi visos šeimos treniruočių ir dukters pamokų tvarkaraščius.

Skersai išilgai pervažiuota Italija

Ieties metikas Edis Matusevičius šypsosi: „Dabar jau viskas gerai – esu atsigavęs ir po koronaviruso, ir po olimpinių žaidynių. Nors net nesijaučiau pernelyg pervargęs. Man 2020-ieji buvo sunkesni.

Na, bet buvo proga ir laiko pailsėti, tad tą ir dariau beveik keturias savaites – nepamenu, kada būčiau tiek sau leidęs. Ir, turiu pripažinti, vertėjo, nes grįžęs jaučiuosi daug geriau, o sportuoti norisi dar stipriau.“

Daug keliaujantis į varžybas ir sporto stovyklas poilsinėje kelionėje Edis buvo tik 2019-aisiais, tąkart po ilgo ir sunkaus sezono išlėkė į Dubajų.

Šįsyk 25-erių sportininkas su drauge – taip pat lengvaatlete, šuolininke į aukštį Urte Baikštyte atostogoms pasirinko Italiją. Pora išsinuomojo automobilį ir, galima sakyti, pervažiavo šią šalį skersai išilgai.

Nuo Venecijos iki Milano, paskui – Romos. Pasidairydami po apylinkes, išsukdami iš pagrindinių kelių jiedu nulėkė apie du tūkstančius kilometrų.

Edis Matusevičius. Vytautas Dranginis/LTOK

Keliaujant paprastai įsimena įvairūs nuotykiai ir nenumatytos situacijos. Tokia viena įstrigo ir Urtei su Edžiu: ieškodami užsakytos nakvynės vietos kalnuose, jie dardėjo jau net ne siauručiu plentu, o per mišką vingiuojančiu žvyrkeliu. Temo, kelias vis prastėjo.

„Kokius tris kilometrus važiavome per plūktą molį, žoles – net sunku tą kelią apibūdinti, slinkome gal dešimties kilometrų per valandą greičiu. Atrodė, priekyje nieko neberasime, nežinia, kur teks sulaukti ryto. Pasiekėme nedidelę akmeninę pilį.

Nakvojome ne joje, o viename greta įrengtų vagonėlių. Po keistos kelionės ten neatrodė labai jauku. Užtat išaušus rytui gamtos grožis atėmė žadą – patys sunkiai patikėjome, kad naktį ta vieta atrodė šiek tiek bauginanti. Fotografavome, siuntėme draugams nakties ir ryto fotografijas. Mums ten labai patiko“, – pasakoja olimpietis.

Italijoje porai patiko viskas, daugybės keliautojų giriama virtuvė – taip pat. „Ir pica, ir makaronai“, – vardija prie stalo sportinę dietą pamiršti sau leidę Urtė ir Edis. Romos senamiestis su savo jaukiomis gatvelėmis ir įsimenamais pastatais pakerėjo labiau nei vienu iš naujųjų pasaulio stebuklų vadinamas Koliziejus. Tačiau dar didesnį spūdį paliko Florencija. „Labai romantiškas miestas, kuriame gera, jauki aura“, – sutaria abu.

Po atostogų Edis iškart kibo į mokslus – Lietuvos sporto universitete jis studijuoja treniravimo sistemas, dabar yra ketvirtame kurse. „Susitvarkėme mokslus, dabar – vėl visas dėmesys sportui.

Olimpinės žaidynės jau atrodo kaip miražas. Pritrūko jose man žiūrovų, tad įspūdis liko šiek tiek niūrokas. Nebuvo jos man pačios geriausios, pirmas blynas gal kažkiek prisvilęs, bet kitos žaidynės tikrai bus geresnės. Iki jų – treji metai, nei daug, nei mažai, bet miegoti nėra ko“, – sako ieties metikas, naują olimpinį ciklą nusiteikęs pradėti darbingai.

Galvą išpūtė Nidos vėjas

Buriuotoja Viktorija Andrulytė geriausiai pailsi aktyviai leisdama laiką ir bendraudama. Po olimpinio Tokijo 29-erių sportininkė tą ir stengėsi daryti.

V. Andrulytė Nidoje prasilėkė vėjaračiu ir mokėsi valdyti kreiserinę jachtą. Asmeninis archyvas

„Olimpinės žaidynės buvo keistos – visą laiką buvome uždaryti, negalėjome niekur išeiti. Bet save motyvavau tuo, kad tai varžybos, atvažiavome čia buriuoti. Pabaigoje iš nuovargio vos vilkau kojas, bet atsipūsti nebuvo kada. Iškart po finišo, ankstų kitos dienos rytą išskridome, turėjau staigiai susikrauti daiktus, kažką išsiųsti į Lietuvą.

Kelias paskutines paras Japonijoje buvau miegojusi nuo trijų iki penkių valandų, skrydis – ilgas ir sunkus, namus pasiekėme trečią nakties. Didžiausias nuovargis ir susikaupė dėl to“, – pasakoja tris savaites Japonijoje prabuvusi sportininkė.

Grįžusi į Lietuvą ji pirmiausia norėjo atsimiegoti, bet įtampa ir laikas, prie kurio Tekančios saulės šalyje spėjo įprasti, darė savo: pusę šešių ryto akys pačios atsimerkdavo.

Pailsėjusi ir greitai persiorientavusi prie lietuviško gyvenimo ritmo, Viktorija išvažiavo į Nidą, ten vykusį olimpinį festivalį, kuriam pasibaigus liko viešėti pajūryje pas draugę. Turbūt niekur geriau nei Nidoje ir apylinkėse neišvaikščiosi susikaupusio psichologinio nuovargio – tuo ten ji darsyk įsitikino.

Tačiau vien ramių vaikštynių buvo maža – iki tol pajūriu nelaksčiusi „Blokart“ vėjaračiais, šįsyk šią pramogą buriuotoja mielai išmėgino.

„Pažįstami iš tokių pramogų organizatoriaus „Irklakojis“ seniai siūlė pabandyti, bet dvejus metus vis neradau tam laiko. Labai pasisekė, nes prieš pradedant važinėti nulijo, pliažas buvo lygutėlis, vėjas – labai geras. Po to nuėjau į spektaklį „Užpustyti“, kuriame pasakojama apie Neringos istoriją – pamatyti jį taip pat seniai norėjau, tik nesuspėdavau“, – džiaugiasi Viktorija.

Beje, vėjaratis jai nebuvo visiška naujiena – kartą jau buvo juo važiavusi Nidos aerodrome ir tada tapo Lietuvos čempione: „Buvo truputį juokinga, nes visiškai nenutuokiau, kaip tą „Blokart“ valdyti, rėkiau: „O kur stabdys?“ Bet greitai valdymą perpratau ir tikrai neblogai sekėsi.“

Dar viena aktyvaus laisvalaikio pramoga – pasiplaukiojimas jachta „Neringa“. „Mokiausi prisišvartuoti, atsišvartuoti, bures pakelti, vairuoti. Ar laivas klausė? Žinoma.

Principai juk tie patys, tik dydis ir inercija skiriasi, – juokiasi Viktorija, greitai savo „Laser radial“ laivo valdymo patirtį pritaikiusi ir didelėje jachtoje. – Plaukėme iš Estijos į Lietuvą, pirmą kartą buriavau ir vairavau jachtą jūroje naktį. Gavome visko – ir stipraus vėjo, ir štilio. Man labai patiko.“

Likusį laiką namie Kaune ji leido besiilsėdama ir plepėdama su seniai matytais draugais, giminėmis – pagaliau bendravo laisviau, nes iki Tokijo dėl COVID-19 grėsmės kontaktus buvo sumažinusi iki visiško minimumo.

„Nors kūnas po olimpinių žaidynių dar buvo įsitempęs, nenorėjo sustoti, pasakiau sau, kad reikia ilsėtis, ir tą dariau. Net moksliškai įrodyta, kad tikrasis poilsis prasideda 21 atostogų dieną. Pailsėjau, laimėjau Lietuvos buriavimo čempionatą Nidoje, dabar laukia Europos čempionatas Bulgarijoje, lapkričio gale – pasaulio pirmenybės Omane“, – laukiančias varžybas vardija į įprastą rutiną grįžusi sportininkė.

„Techninė apžiūra“ ir sustiprėjimas

Lengvaatletė, sportinio ėjimo atstovė Brigita Virbalytė-Dimšienė po Tokijo žaidynių darė tai, kam iki tol stigo ar visiškai nebuvo laiko: džiaugėsi namiškiais – savaitėmis jos laukusių vyro Mariaus ir viso pulko jų augintinių draugija, tokiais malonumais, kaip pasivaikščiojimai palei už Vilniaus esančius jų namus, miškelius, kuriuose jai išvykus pridygo baravykų.

„Ne aš diktuoju pasivaikščiojimo tempą! – kvatoja daugiau nei pusę gyvenimo sportiniu žingsniu varžybų trasas matuojanti 36-erių lengvaatletė. – Viena mūsų kalytė sena, tad derinomės prie jos lėto žingsnio. Prie kompanijos prisijungia ir katinas, pakeliui jis pradeda ožiuotis ir reikalauja nešti, tad esu labiau darželio auklė nei šitos kompanijos pasivaikščiojimo vadovė.“

Laiko atsikvėpti ir save susirinkti po Tokijo LRT televizijoje žurnaliste dirbanti Brigita visiškai neturėjo: „Esu tas žmogus, kuris užsiėmęs milijonu veiklų, tad turėjau staigiai šokti į įprastas vėžes ir nepatyriau to, ką sako kiti sportininkai, išgyvenę visą jausmų amplitudę – nuo apatijos iki pakilimo. Gal užsiėmimai, į kuriuos nėriau stačia galva, ir išgelbėjo mane nuo niūrių minčių, kurios dažną po olimpinių žaidynių apninka.

Juolab vyliausi, kad startas bus sėkmingesnis, bet bandau vertinti iš kitos pusės, jog galėjo būti ir blogesnis.

Neturėjau kada savo emocijų rimčiau analizuoti, tačiau pripažįstu, kad šios žaidynės buvo labai sudėtingos mano kūnui, o tai turi pasekmių ir dvasiniams dalykams. Tad, kaip juokauju, poolimpinis laikas buvo skirtas mano „techninei apžiūrai“ ir sustiprėjimui.

Reikėjo atsakyti sau į klausimą, ar kūno remontas dar įmanomas mano amžiuje, ar reikia galvoti kita linkme. Nieko neforsavau, nes dar buvo varžybų, treniruotės su mano mylimu Zigmu Živatkausku buvo visiškai minimalios, kad nejusčiau skausmo.“

Net ir visiškai neatitrūkdama nuo varžybų bei pratybų ritmo, Brigita ištaikė kelių dienų kelionę su vyru į Graikijai priklausančią Santorino salą.

„Kadangi laukė varžybos – turėjau apginti Lietuvos čempionės titulą, tad sąžinės graužatis nepaliko ir per atostogas. Bet treniruotės tenai buvo paprastesnės, nelipant per save“, – prisipažįsta net ir savo svajonių saloje sportavusi ėjikė.

Apie Santoriną jiedu su vyru galvojo penkiolika metų – nuo tada, kai po vestuvių leisdami medaus mėnesį Kretoje nepasinaudojo proga nuplaukti iki netoliese esančios mažesnės dieviškai gražios salos. Užtat pamačiusi, jog iš Vilniaus atsirado tiesioginis skrydis į Santoriną, dirstelėjo į savo tvarkaraštį ir čiupo bilietus.

Dimšos apsigyveno tradiciniame baltame namelyje su terasa ant stogo, iš kurios atsiveria nuostabiausios panoramos, motoroleriu nardė siaurutėmis vingiuotomis gatvelėmis. Didelis turistų srautas ramų buvimą mėgstančiai Brigitai atrodė vienintelis salos trūkumas. Užtat didžiulį privalumą – puikų maistą, šviežias burnoje tirpstančias jūrų gėrybes prisimena dar ir grįžusi namo.

„Bent jau mes, ėjikai, per žaidynes Sapore nebuvome lepinami maistu, ko Japonijoje tikrai tikėjomės. Tai kompensavo Santorinas“, – šypsosi sportininkė.

Brigita Virbalytė. Lina Motužytė/LTOK

Jau po pirmųjų savo olimpinių žaidynių 2012-aisiais Londone, dar dažniau – po antrųjų 2016-aisiais Rio de Žaneire Brigita girdėjo klausiant: „Įgyvendinai svajonę, dalyvavai žaidynėse, gal jau baigsi karjerą?“

Dabar, pasibaigus olimpiniam ciklui ir artėjant keturiasdešimtmečiui, šis klausimas natūraliai tapo dažnesnis ir – aštresnis.

„Labai greitai turėjau pasakyti aplinkai dėl sportinės karjeros. Nors „techninė apžiūra“ buvo būtina ir neatidėliotina, viduje žinojau atsakymą: taip, dar tikrai lieku sporte. Turiu tam tikrų iššūkių, kūnas kartais sunkiai atlaiko, bet tikrai tęsiu tai, ką myliu. Noriu dar pabūti“, – patvirtina Brigita, kad sustoti dar neketina.

Vestuvės ir medaus mėnuo

Irkluotojas Dominykas Jančionis, Tokijo žaidynėse startavęs su vyru porine keturviete, grįžęs iš Japonijos juto psichologinį nuovargį, kaip ir daug kitų olimpiečių, tačiau greitai jį išstūmė malonesni vestuvių rūpesčiai.

Suplanuoti šią šventę, galima sakyti, buvo paprasčiau nei dalyvavimą žaidynėse – olimpinėse atrankose pirma už brūkšnio ir be kelialapio likusi Lietuvos įgula kvietimą į Tokiją gavo paskutinę minutę, kai iš varžybų po dopingo skandalo pasitraukė Rusijos ekipažas.

Porinė keturvietė (Dominykas Jančionis, Dovydas Nemeravičius, Martynas Džiaugys ir Armandas Kelmelis). Vytautas Dranginis/LTOK

„Olimpinės žaidynės buvo labiau netikėtos nei vestuves, joms dieną rinkomės dar nežinodami, pateksime į žaidynes ar ne. Bet dėl visa ko – jau po Tokijo“, – pasakoja 28-erių irkluotojas, dalyvavęs ir 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse. Jo išrinktoji Vasarė dirba amerikiečių kompanijoje „Thermo Fisher“, jie drauge jau aštuonerius metus. Šventėje, kurią jaunieji planavo pusmetį, dalyvavo 35 svečiai, tarp jų – olimpinių irkluotojų pora Milda Valčiukaitė ir Saulius Ritteris.

Medaus mėnesiui jaunavedžiai rinkosi gražia gamta garsėjančią Madeirą, po to aplankė Škotijoje gyvenančią Dominyko seserį Dovilę – abiem patiko šalis ir Edinburgas, kuriame jų viešnagės metu kasdien vyko vis kitokie šventiniai renginiai.

Be irklų ir įprasto treniruočių ritmo šį jam išskirtinį rudenį Dominykas praleido mėnesį: „Pailsėti puiku, bet, tiesą sakant, sporto pasiilgau. Matydamas gerą orą vis pagalvodavau, kad jau visai norėčiau pairkluoti. Nėra kada ilgai ilsėtis – prabėgs metai, o po tų – jau atrankos į Paryžiaus žaidynes.“

Dabar jis su kolegomis jau sportuoja Trakuose, sporto stovykla šiltesniuose vandenyse numatyta sausį.

Atostogos ir meškerės dar laukia

Dviratininkė Rasa Leleivytė, Tokijo žaidynėse startavusi skilusiu šonkauliu ir varginama stiprių skausmų, laiko ramiai sveikti ar pasilepinti neturėjo. Jau antrą rugsėjo savaitę 33-ejų sportininkės laukė svarbus startas: Italijoje vykusiame Europos dviračių plento čempionate moterų grupinėse lenktynėse Rasa finišavo trečia ir iškovojo bronzos medalį.

„Skausmas Japonijoje tikrai trukdė. Bet traumų juk nesuplanuosi, o mūsų sportas ypač nenuspėjamas. Gal kažkas lūžusiu šonkauliu būtų nuvažiavęs geriau, bet kitas iš viso nebūtų startavęs…

Rezultatu nebuvau patenkinta, bet apie tai galvoti nėra kada – kibau į darbus, laukė Europos ir pasaulio čempionatai. Iškart po žaidynių išvykome trims savaitėms į aukštikalnes treniruotis.

Pasisekė, kad kartu važiavo mano šeima. Tad pasiruošimo etapas buvo ramus, nereikėjo sukti galvos, kaip ten be manęs laikosi namiškiai“, – džiaugiasi tarp pratybų su savo vyru ir treneriu Paolu Baldi bei aštuonerių sūnumi Albertu galėjusi bendrauti olimpietė.

Rasa Leleivytė. Vytautas Dranginis/LTOK

Šeima ją lydėjo ir į itin sėkmingą Europos čempionatą: „Jų buvimas šalia man padeda. Ypač – vyro, kuris yra ir treneris, ir osteopatas, tad po ilgų treniruočių ar varžybų man padaro masažą, pagal mano savijautą koreguojame treniruočių planą. Pasisekė, kad mano šeima – taip pat ir mano komanda.“

Kiekvienais metais dviratininkė mėnesį skiria atostogoms, kad atsigautų po įtempto varžybų maratono ir fiziškai, ir psichologiškai. Šįmet tokio laiko ji sulauks spalio viduryje, po paskutinių sezono lenktynių. Iki koronaviruso pandemijos kartu su šeima važiuodavo prie jūros. Jei kokie nors ribojimai nesustabdys, tą darys ir dabar.

„Labai patinka Graikijos pajūris, nors pastaraisiais metais rinkomės Italijos pakrantę. Geras oras, puikus klimatas, prie vandens gera mums visiems. Mano vyras mėgsta žvejoti.

Aš taip pat prisidedu. Didžiausias laimikis? Graikijoje dienos metu meškere esu pagavusi du kalmarus.

Jie labai gudrūs, pagauti nėra paprasta, tad visi stebėjosi, kaip čia man užkibo, o dar tokie nemaži, visi paskui pavalgėme, – prisimena Rasa, tąsyk kaip reikiant nustebinusi iš povandeninės žūklės grįžusį vyrą. – Paolas sakė, kad net nelabai įmanoma tokiu būdu kalmarų pagauti, o man pavyko! Tikiuosi, kad pandemija neuždarys visų namuose ir dar pažvejosime šį rudenį.“

Matuojasi trenerio darbą

Plaukikas Giedrius Titenis po savo ketvirtųjų olimpinių žaidynių išties norėjo poilsio. „Tie penkeri metai – ilgesnis olimpinis ciklas – buvo sunkūs. Po jų tikrai reikėjo galvą atvėsinti.

Tai visiškai normalu, nes kiekvienam žmogui būna sunku, kai užbaigia kažkokį projektą, kurį puoselėjo ketverius metus. Visiems po to reikia pauzės, poilsio, laiko viskam apgalvoti“, – sako 32-ejų sportininkas.

Plaukikai olimpiniais metais atostogų trukmę renkasi patys – kas mėnesį, kas du. Pasak Giedriaus, dauguma jo kolegų per atostogas bando aktyvų poilsį: važinėja dviračiais, žaidžia futbolą, bėgioja – jiems tiesiog norisi vandenį pakeisti kažkuo kitu.

Jis per šias atostogas žvejojo. „Sakote, irgi ant vandens? Toli nuo jo nepabėgsi, juk ir į dušą kasdien reikia eiti. Svarbiausia pabėgti nuo plaukimo, nuo darbo baseine, žiūrėjimo į vieną liniją, „n“ kartų plaukimo pirmyn ir atgal. Nuo to tikrai reikia atsipūsti“, – pripažįsta Giedrius.

Giedrius Titenis. Alfredas Pliadis

Dėl plaukimo – savo varžybų bei treniruočių tvarkaraščio ir užklupusios pandemijos Norvegijoje gyvenančio tėčio jis buvo nematęs trejus metus. Kartą su žmona Arminta jau buvo nusipirkę lėktuvo bilietus, bet kelionės išvakarėse pasikeitė tvarka: paaiškėjo, kad grįžus iš tos šalies tektų dvi savaites izoliuotis. To abu sau leisti negalėjo.

Užtat po Tokijo, kai kelionių taisyklės tapo aiškesnės, abu buvo pasiskiepiję, jautėsi saugūs, iškart ir iškeliavo pas jau devynerius metus Norvegijoje gyvenančius Giedriaus tėtį Alvidą ir vyresnį brolį Mantą Titenius.

„Jie gyvena tame pačiame mieste, tik skirtinguose galuose. Kol dirbdavo, mes su Arminta keliaudavome po apylinkes, gamta ten labai graži, turtinga. Vakarais žvejodavome, bendraudavome jau visi kartu.

Pasitaikė labai geras, visiškai nenorvegiškas oras, graži visa savaitė, – džiaugiasi plaukikas ir priduria, jog nėra labai geras žvejys. – Žuvys manęs kažko vengia. Nieko ypatingo nepagavome, bet tiesiog buvo smagu. Ten tikrai gerai kimba net neįgudusiems.

Pataikėme įplaukti ten, kur laikėsi būrys skumbrių, traukėme po žuvį kas kelias sekundes. Jos nedidelės, bet labai smagios, kiekviena su žveju rimtai kovoja. Tad veiksmo buvo daug. Žuvies ištraukėme visi, bet ne ji buvo tikslas. Norėjome pabendrauti ir pasigrožėti kraštovaizdžiu iš kitos pusės – pamatyti sausumą iš jūros.“

Pasibuvęs su artimaisiais gražioje šalyje, Lietuvoje Giedrius grįžo į plaukimą. Dabar jis ir pats sportuoja, ir moko kitus: „Dirbu sveikatingumo klube „Impuls“ Vilniuje, Kareivių gatvėje. Su vaikais visai smagu, turiu ir suaugusiųjų grupę – su jais labai įdomu. Visuomet sakydavau, kad baigęs karjerą noriu būti treneriu.

Dabar pasibandysiu ir bus aišku, ar tikrai noriu ir galiu juo būti. Kol kas prie man naujos veiklos dar tik pratinuosi.“

„Persijungimas“ automobilių trasoje

Baidarininkas Mindaugas Maldonis grįžęs iš Tokijo nebejuto didelės įtampos, slūgstančio streso – visa tai paliko Japonijoje, kur po starto turėjo keturias dienas poilsio.

„Galvoje jau viskas buvo susistygavę. Grįžęs laiko ilsėtis neturėjau, bet ištaikėme su žmona vienai nakvynei nulėkti iki jūros. Tokios buvo mano atostogos. Skamba graudžiai?

Man tai – jokia tragedija. Prie jūros pabuvome trečiadienį, ketvirtadienį jau turėjau grįžti į treniruotę.

Nuo olimpinio starto buvo praėjusi savaitė – tiek laiko buvau nesportavęs, jau labai reikėjo judėti, čia pat laukė pasaulio čempionatas“, – šypsosi 30-metis baidarininkas, per „atostogų“ parą spėjęs užsukti į daugsyk lankytas vietas – Klaipėdą, žmonos Kristinos pamėgtus Girulius, Olando kepurę. Bendroms atostogoms su žmona laiko jis žada netrukus surasti.

O tam, kad pats perjungtų mintis nuo sporto, varžybų, pailsėtų psichologiškai, Mindaugui nebūtinos tolimos kelionės, šiltos jūros ir palmės. Atsiriboti nuo visko jam geriausiai padeda didžiausia po sporto aistra – galingi lenktyniniai automobiliai: „Buvau nulėkęs iki Marijampolės, kur turėjome išnuomotą trasą. Savo mašina nevažiavau, pasiskolinau brolio.

Tai sudedamoji mano moralinio atsigavimo po žaidynių dalis.“

Domėtis automobiliais jis pradėjo nuo vaikystės, gavęs pirmas žaislines mašinėles. Vėliau, augdamas ir pradėjęs užsidirbti, pinigus skirdavo sportui. Norimą automobilį įsigijo gerokai vėliau, nei pradėjo apie jį svajoti, kai jau galėjo sau tą leisti. Tada nusipirktai mašinai baidarininkas skyrė begalę laiko ir investicijų, viską montavo ir perdarinėjo pats.

„Prieš kokius penkerius metus, kai tapau finansiškai stabilesnis, šiam pomėgiui galėjau dar labiau atsiduoti.

Mašinos man svarbu ne dėl to, kad jomis galima pasiekti didelį greitį. Man tai pirmiausia – didelės galios kontrolė, nes šonaslydžio automobiliai galingi, juos reikia suvaldyti.

Tai nėra kažkas labai ekstremalaus, bet įdomu. Sunku tą paaiškinti, reikėtų pajusti, kas tai yra. Man daug duoda ir tai, kad trasoje patirtomis emocijomis galiu čia ir dabar pasidalyti su broliu Simonu, draugais, kuriems mašinos irgi svarbios.

Tas dalijimasis viską dar labiau sustiprina, – pasakoja baidarininkas, svajojantis kitais metais galbūt išbandyti jėgas ir lenktynių trasoje. – Esame geriausi Lietuvoje baidarių irkluotojai, tad kodėl neišbandžius savęs kitose srityse?“

Japonijoje, šalyje, kur galinga technika ir lenktynės tikrai populiarios, dėl pandemijos suvaržymų Mindaugas praktiškai neišvydo nieko, kas jį taip domina ir džiugina: „Spėjau pamatyti dvi legendines japoniškas mašinas ir vieną gamintą kitur, bet taip pat neblogą.

Tai nutiko paskutinėmis akimirkomis prieš išlipant iš autobuso ir einant į oro uostą.

Labai liūdna. Tokijuje yra du parkingai, kur savaitgaliais renkasi žmonės su tikrai įspūdingomis mašinomis, kiekvienos jų vertė – ir po šimtą tūkstančių eurų. Ten tai būčiau turėjęs progos ir seilę pavarvinti, ir prieiti apžiūrėti, ir pasiklausti, jei tik savininkas kalbėtų angliškai, – pajusti tą kultūrą.“

Per žaidynes Japonijoje progos prisiliesti prie automobilių negavęs Mindaugas dabar atsigriebia garaže vis tobulindamas savo japonišką „Nissan“.

„Vis dar darau iš jos gražuolę, – juokiasi bent dvi tris savaites nuo irklavimo pailsėti sau leidęs sportininkas. – Tas poilsis aktyvus – dviratis, bėgimas, baseinas, bet irklavimo raumenys tegul pailsi. O spalį gal dar pavyks į trasą Marijampolėje išlėkti!“

Šįsyk Tenerifė – ne sportui

Danas Rapšys su Lietuvos plaukikų komanda Tenerifėje treniravosi tikrai ne vieną kartą. Bet tada, kai ten vyksta stovyklos, be baseino ir viešbučio mažai ką spėja pamatyti. Užtat po Tokijo žaidynių 26-erių plaukikas su sužadėtine Jurinta ir bičiulių pora panoro į šią Kanarų salą grįžti kaip turistas.

„Turiu savotišką ritualą kasmet nukeliauti į Teidės ugnikalnio viršūnę ir pažiūrėti, kaip jai „sekasi“. Girdėjau, kad ugnikalnis vis dar miega ir bet kada gali pabusti.

Dėl visa ko nusprendžiau galimas jo liepsnas užgesinti gira, kad ir Teidė liktų patenkinta skoniu, ir mes spėtume iš salos išskristi“, – šmaikštavo sportininkas, šįsyk su draugais po salę naršęs ne automobiliais, o „Vespa“ motoroleriais. Tokia kelionė – sudėtingesnė, bet ekstremalesnė ir garantuojanti dar daugiau įspūdžių.

Danas Rapšys. Vytautas Dranginis/LTOK

O jų Danui nestigo ir grįžtant namo: „Skrendant iš Tenerifės, kaip ir keliaujant į tenai, nereikėjo jokių testų, nes esu pasiskiepijęs. Maniau, kad pakaks parodyti europietišką COVID pasą, kuris yra mano telefone. Draugai buvo pasidarę antigenų testą. Bagažą pridavėme likus maždaug 40 minučių iki skrydžio – neskubėjome, nes eilių nebuvo.

Visi rodo neigiamus testų rezultatus, prieina mano eilė… Testo rezultatų neturiu – tik COVID europinį pasą.

Man sako: neužtenka, nes skrendi per Londoną, o ten reikia neigiamo testo rezultato – jokie pažymėjimai netinka. Sakau, kad tiesiog sėsime į kitą lėktuvą, niekur Didžiojoje Britanijoje nekeliausime.

Tačiau gaunu atsakymą, kad tokios taisyklės. Ištinka šioks toks stresas – gal ne toks, koks prieš varžybas, bet neramu. Juolab kad keliaujant į Tenerifę per Belgiją sakė, jog vykstant tranzitu jokių testų nereikia. Ieškau išeities.

Ar galima pasidaryti testą oro uoste? Taip! Bet atsakymas – po pusantros valandos, o iki skrydžio – 30 minučių…

Palieku draugus, bėgu (labai retai bėgioju) į testavimo zoną su lagaminu. Kol randu, praeina dar penkios minutės. Dar tiek pat trunku pildydamas atsakymus per programėlę. Mokėti kortele. Aha. Prieš skrydį į Tenerifę nusiėmiau pinigų, o kortelės bankomatas negrąžino. Skambinu draugams, kad atneštų kortelę sumokėti.

Nervas jau normalus. Klausiu, kiek laiko truks testas ir kada atsakymas. Geriausiu atveju – 40 minučių. Sakau, kad turiu 20. Atsako: gerai, sėskis, stengsimės greičiau. Atsakymą, nuolat atnaujindamas telefoną, gaunu per tris minutes! Iki skrydžio – 17 minučių.

Apsidžiaugęs bėgu prie įlaipinimo vartų. Patikra. Pasirodo, kad skubėdamas paėmiau draugų lagaminą, kuriame yra skysčių. Noriu atidaryti lagaminą – tas užrakintas kodu. Skambinu draugams, kurie jau laukia prie vartų. Dėl kodo nesusikalbam. Ant kojų – krūva oro uosto darbuotojų, kurie stengiasi padėti. Net policininkai.

Pagaliau pavyksta. Nors lėktuvas pagal grafiką jau turėjo būti pakilęs, manęs palaukė. O lėktuve prakaitas iš manęs garavo dar pusvalandį.“

Danas nurimo jau lėktuve, o dar labiau – baseine gimtajame Panevėžyje, kurio per atostogas spėjo kaip reikiant išsiilgti.

Rado mažiau įprastos veiklos

Irkluotojas Dovydas Nemeravičius, Tokijuje startavęs su vyrų porine keturviete, po žaidynių, kaip yra pratęs, ieškojo naujų potyrių ir nenuspėjamų kelionių. Šįkart 24-erių sportininkas nusprendė leistis į žygį ir baidare per tris dienas įveikti 220 kilometrų.

„Po sezono turiu visą mėnesį laisvesnio laiko, tad galiu jį skirti tokioms pramogoms“, – paaiškina per vieną vakarą iškylą susiplanavęs ir jai susiruošęs Dovydas. Valtyje su juo turėjo būti ir šuo, bet sportininko augintinė kalytė Kaja peršalo ir šeimininką pasitiko tik finiše.

Per tris dienas nuplaukti tiek daug kilometrų – rimtas iššūkis net olimpiečiui. Ypač, kai irkluojant daugiau nei pusę laiko vėjas pučia į veidą. Tai labai mažino greitį, nors upės tėkmė ir padėjo.

Prisidėjo vėstantis oras, anksčiau temstantys vakarai ir rudeninės liūtys, tačiau sezoniniai nemalonumai ekstremalaus žygio nesugadino. Iš šiukšlių maišų pasigaminęs neblogą lietpaltį, jais pridengęs ir baidarę, kelionę pradėjęs Kaune, po trijų dienų sportininkas sėkmingai finišavo Ventės rage.

Ten jį sutiko visa šeima, o iki tol visą laiką buvo vienas, didžiąją laiko dalį net neturėdamas gero telefono ryšio. Užtat pabuvęs vienumoje irkluotojas puikiausiai nuo visko pailsėjo.

Kiti olimpiečiai po Tokijo irgi atrado, kaip išvėdinti galvas, bandydami smagias sporto šakas. Pavyzdžiui, 35-erių irkluotojas Mindaugas Griškonis su 34-erių penkiakovininku Justinu Kinderiu rinkosi futbolą.

Su kitais sportininkais ir bičiuliais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalione jie sužaidė draugiškas rungtynes, kurias organizavo Krašto apsaugos ministerija.

Kitokia veikla ir nauji, ne kasdien treniruotėse matomi žmonės – puikus būdas atitrūkti. O po to vėl galima galvoti: įprastos vėžės ar nauja pradžia.

Justinas Kinderis, Pekino olimpinių žaidynių vicečempionas imtynininkas Mindaugas Mizgaitis ir Mindaugas Griškonis dalyvavo futbolo rungtynėse.  Alfredas Pliadis