Ralio pažiba Laisvydas Kancius apie susiūtą žaizdą: „Juk randai vyrus puošia“

„Prakalbus, kad ralis neva yra pavojingas sportas, vienas mano draugas mėgsta sakyti šį posakį: “Pavojinga yra šachmatais žaisti, nes užsnūdęs gali į karalienę akį išsidurti„, - interviu “Savaitės ekspresui" metu šypteli pirmasis istorijoje iš lietuvių Dakaro ralį keturračiu įveikęs, o gegužės mėnesį ir Andalūzijos ralyje vos per plauką nuo prizininkų likęs klaipėdietis Laisvydas Kancius.

37-erių vyriškis šį mėnesį Ispanijoje vykusiame Andalūzijos ralyje per keturias dienas iš viso įveikė 1473 kilometrus, iš kurių greičio ruožai - 1 086 km (74 procentai). Bendroje keturračių įskaitoje jis liko ketvirtas.

Nors prizininku jis netapo, tačiau Andalūzijos ralyje kabėjo ne tik Lietuvos, bet ir Klaipėdos vėliava.

„Į Ispaniją vežiausi abi šias vėliavas ir pasididžiuodamas savo stovykloje pakabinau tiek Lietuvos, tiek Klaipėdos vėliavą. Taip pabrėžiau, kad atstovauju ir ginu Klaipėdos vardą“, - akcentavo L. Kancius.

Grįžęs iš Andalūzijos ralio į savo namus Klaipėdoje, jis išskirtiniame interviu „Savaitės ekspresui“ sutiko papasakoti Ispanijoje patirtus nuotykius, sunkumus ir atskleidė ateities planus.

Tiesa, iš Ispanijos L. Kancius grįžo ir su nauju randu - antrąją varžybų dieną jis patyrė kelyje incidentą, krito ir į smailius akmenis prasikirto šlaunies raumenį. Dėl to Andalūzijos ralio medikams teko padirbėti - siūti žaizdą.

„Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Liks tik vienas papildomas randelis, ir tiek. Gyvensiu. Juk randai vyrus puošia. Džiugu tai, kad šis nesklandumas man nesutrukdė tęsti varžybų - pabaigiau visą Andalūzijos ralį“, - šypteli profesionalus sportininkas.

Ralio trasos dažnai būna įspūdingo grožio: smėlio kopos ir kalvotos vietovės tiesiog traukte traukia lenktynių sirgalių žvilgsnius, tačiau patiems dalyviams - tai rimtas išbandymas ir jie grožėtis vaizdais neturi kada.

Teko siūti žaizdą

Kokios pirmosios mintys užplūdo, kai įveikėte Andalūzijos ralį? Kokie įspūdžiai?

Andalūzijos ralyje dalyvavau jau antrą kartą. Pernai buvau šeštas, o šiemet - ketvirtas. Žinoma, labai norėjosi prizinės vietos, bet šiek tiek pritrūko. Kita vertus, ir ketvirta vieta - aukštas pasiekimas.

Praėjusiais metais man buvo svarbu įveikti Andalūzijos ralio trasą, kadangi tai buvo atrankinės varžybos į Dakaro ralį, o šiemet šis ralis - įskaitinis pasaulio taurės etapas. Tai didžiulis renginys, kurį organizuoja Dakaro ralio organizatoriai - prancūzai.

Šiemet išties susirinko daug pajėgių pasaulio ralio žvaigždžių. Buvo tikras iššūkis.

Andalūzijos ralyje dalyvavo bemaž 200 transporto priemonių ir daugiau nei 300 varžybų dalyvių, startavo ne mažiau nei 27 skirtingų pasaulio šalių lenktynininkai.

Andalūzijos ralyje Laisvydas Kancius pakabino dvi vėliavas - Lietuvos ir Klaipėdos. „Visi iš toli matė, kam aš atstovauju“, - didžiuodamasis savo šalimi patriotizmo jausmus rodė L. Kancius.

Organizatoriai skelbė, kad Andalūzijos ralis sutelkė per 1 100 vietinių komisarų ir 200 organizacijos narių. Be to, saugumu rūpinosi 5 sraigtasparniai.

Atsižvelgiant į COVID-19 pandemiją, lenktynės vyko vadinamojo burbulo principu, kad būtų apsaugoti tiek Andalūzijos gyventojai, tiek ralio karavanas.

Į panašius ralius kitų šalių komandos atvyksta su didžiulėmis komandomis, o pats vykote vienui vienas - net be technikų brigados. Kodėl taip?

Viskas remiasi į finansus. Tai darau ne dėl to, kad taip noriu, o dėl to, jog taupau pinigėlius. Dėliojuosi visų metų varžybų planą, kad iš turimų resursų galėčiau dalyvauti kuo daugiau varžybų, pasisemti kuo daugiau patirties.

Vykti į varžybas be serviso, technikų pagalbos - didelis iššūkis. Praėjusiais metais mane aptarnavo čekų technikai, o šiemet po kiekvieno etapo eidavau ne ilsėtis, o tvarkytis keturratį pats. Buvo daug reikalų... Bet viskas gerai.

Tik antrą dieną turėjau incidentą: staigaus posūkio metu virtau, susižeidžiau koją, teko siūti žaizdą. Nedaug trūko, kad būčiau baigęs varžybas.

Ir pats medikų buvau „aplopytas“, ir techniką apgadinau - aplūžo vadinamoji „kelio knyga“, ir plastmasės.

Buvo sudėtinga, nes dar sužeistam teko baigti trasą, o vakare apdaužytam dar kibti prie technikos remonto darbų, kad kitą dieną galėčiau startuoti. Būtent tą antrą varžybų dieną praradau daug laiko, o vėliau viskas skaudėjo ir nebegalėjau stebuklų padaryti. Bet ir taip gerai važiavau. Negaliu skųstis.

Buvo labai stiprių sportininkų, tarp jų - ispanas Toni Vingutas, prancūzas Sebastianas Saudey - daugkartiniai Dakaro ralio dalyviai, Vincentas Padrona - ralio kroso čempionas. Ir daugelis kitų garsių pavardžių.

Vargino 30 laipsnių karštis

Kokios Ispanijoje buvo oro sąlygos? Karštis nekankino?

O taip... Patikėkite - kiekvieną dieną 30 laipsnių karščio ir kepina saulė. Kiti važiuoja automobiliuose ir bamba, kad nevėsina kondicionieriai, o čia važiuodamas keturračiu 4-6 valandas kaisti tiesiogiai ant saulės, po šalmu prakaitas tiesiog žliaugte žliaugė.

Anksti ryte, kai išvažiuoji į trasą, būna gana šalta - tik apie 8-10 laipsnių šilumos. Visas apsirengi, o įdienojus, kai pradeda kepinti saulė, imi kaisti, nusirengti nėra kada. Taip ir tęsi visą trasą...

Per dieną reikėdavo įveikti apie 300-400 km. Nuvažiavus maždaug 200 km, turi 10 minučių tarpą sustoti pailsėti, bet kas tas 10 minučių? Vos spėji išsitraukti šokoladuką suvalgyti ir atsigerti kokio energinio gėrimo ir vėl tenka lėkti į trasą.

O bent jau važiuodamas spėjote pasigrožėti Ispanijos vaizdais?

Tiesą pasakius, nelabai. Taip esi susikoncentravęs į kelią, kad kažką galvoti ar atsigerti vandens nėra net kada... Esi tiesiog nuolat ritme...

Rytą tamsoje, prieš 7 valandą, išvažiuoji ir grįžti apie 14-15 val., eini remontuotis techniką ir po to krenti į lovą.

Po 2021 metų sausio mėnesį vykusio Dakaro ralio jums tai buvo pirmas panašaus pobūdžio iššūkis. Kokiose šio sezono varžybose dar esate pasiruošęs dalyvauti?

Kaip tik šiomis dienomis dėliojamės mintis, ką daryti toliau. Planuose yra spalio mėnesį vyksiantis Maroko ralis. Labai gerai, kad šis ralis vyks dykumose ir yra labai panašus į Dakaro ralį. Tik trunka keturias dienas, o trasos ilgis - apie tūkstantį kilometrų. Sportininkams tai - labai gera patirtis. Per daug nepervargsti, bet gauni ir gerą treniruotę.

Maroko ralyje dalyvausiu pirmą kartą. Tą ralį organizuoja ta pati organizacija - ASO. Jų trys didžiausi ralio renginiai: Dakaro ralis, Andalūzijos ralis ir Maroko ralis.

Visam gyvenimui turiu bilietą į Dakaro ralį. Labai norėčiau jame dalyvauti ir 2022 metais, bet daug kas priklauso nuo finansų. Ieškome rėmėjų ir bandome daryti viską, kad galėtume atstovauti Lietuvai ir Klaipėdai šiose bene svarbiausiose pasaulio ralio varžybose.

Dirbame, stengiamės, kaupiame patirtį ir neapleidžiame minčių.

Klaipėdietis Laisvydas Kancius Lietuvoje išgarsėjo 2021 metų pradžioje, kai pirmasis mūsų šalyje keturračiu sugebėjo įveikti Dakaro ralį.

2021 metais Dakaro ralio lenktynėse likau septintas ir pirmasis lietuvis, keturračiu įveikęs Dakaro ralio trasą. Vien įveikti trasą, patikėkite, yra reikalų. Tai varginantis ralio maratonas.

Vienas keturratininkas iš Kauno turėjo minčių dalyvauti Dakaro ralyje, prieš kelis mėnesius nuvyko į vieną ralį ir sako: „Ne, yra reikalų, nebandysiu važiuoti į Dakarą.“

Ir jums ankstesniame interviu buvau sakęs, kad dar būdamas Dakaro ralyje sau mintyse kartojau: „Koks gi velnias mane nešė į šią galerą?“ Tačiau tūkstančiai palaikančiųjų žinučių ir nuolatinis artimųjų dėmesys mane tiesiog stumte stūmė į priekį ir vis suteikė naujų jėgų.

Prisiminus Dakaro ralį, sunku patikėti, kad per 12 dienų Saudo Arabijoje bekelėmis, smėlynais ir kalvotomis vietovėmis įveikiau beveik 8 000 kilometrų. Iš šios trasos beveik 5 000 kilometrų buvo greičio ruožas, kuriame kiekvienas posūkis ar nuklydimas buvo itin reikšmingas ir svarbus, tad koncentracija turėjo būti milžiniška.

Debiutas buvo fantastinis. Juk finišą pasiekiau septintas. Būtų nuostabu pagerinti šį rezultatą.

Pasakysiu atvirai: Dakaro ralyje pirmas 4-5 dienas lenktyniauji su konkurentais, o vėliau nė velnio taip nebėra, jau tenka konkuruoti ir stengtis įveikti ne tik konkurentus, bet ir patį save. Jau mąstai tik kaip atsilaikyti ir įveikti Dakarą.

Reikia vertinti viską kompleksiškai: norint patekti į Dakarą, visų pirma reikia įveikti atranką, vėliau - sugebėti startuoti ir galų gale įveikti visą trasą, finišuoti. Ilgas darbas. Aš keturračiu važiuoju dešimt metų.

Kiti įsivaizduoja, kad pasiimi keturratį ir sau dalyvauji. Tikrai taip nėra.

Fiziškai tai yra labai sudėtinga, mačiau, kad Dakaro ralyje buvo žmonių, kurie tiesiog palūžo.

Aukojo ir savas lėšas

Minėjote, kad būtent žmonių palaikymas jus itin motyvuoja ir kasdien suteikia vis naujų jėgų. O kaip į jūsų dalyvavimą gana pavojingose ralio varžybose žvelgia žmona ir vaikai? Papasakokite apie savo šeimą.

Žmona vardu Ingrida. Auginame du vaikus: Gabrielei - 14 metų, Armandui - septyneri. Jie kasdien per ralio lenktynes mane palaikė, skambino, rašė, sekė, nuolat buvo prisijungę prie interneto. Kiekvienas žmonos ir vaikų žodis labai įkvėpdavo.

Pavyzdžiui, daugelis Dakaro ralio komandos narių vežasi kartu artimus žmones ar pažįstamus, o aš buvau vienas, tad kiekvienas pasakytas žodis, susiskambinimas telefonu, internetu, labai šildė. Nėra lengva po varginančio krūvio pačiam pasigaminti valgyti, pasitepti skaudančią nugarą ir panašiai.

Tačiau reikia suprasti, kad vien dalyvavimas ralyje atsieina didžiules pinigų lėšas, tad daug sau leisti ir negaliu.

Jau esu minėjęs, kad vien Dakaro ralio startinis mokestis - 16 tūkstančių eurų. Teko aukoti ir savo lėšas, ir partneriai padėjo. Kitaip nebūtų nieko...

Dakaro ralis buvo mano gyvenimo svajonė, didžiausias iššūkis. Apie tai svajojau daugybę metų, ir 2021 metais ši mano svajonė išsipildė. Labai norėčiau šį iššūkį pakartoti ir 2022 metais.

Po Dakaro ralio sulaukiau daug palaikymo ir „Facebooke“, ir „Instagrame“, ir SMS žinutėmis - nuo nepažįstamų žmonių iki bendradarbių ir artimųjų. Tūkstančiai žinučių... Tai labai įkvėpė. Ačiū visiems už nuoširdų palaikymą. Super. Tai labai motyvuoja.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder