Vienintelė krepšinio nevykėlių pergalė

Sunku patikėti, bet per ilgą tarpusavio susitikimų istoriją „generolai" pralaimėjo daugiau nei 17 tūkst. kartų. O tą vienintelį kartą, kai pavyko laimėti, žiūrovai anaiptol neapsidžiaugė, jie buvo šokiruoti.

Etatiniai pastumdėliai

Apie „Globetrotters" daugumai krepšinio gerbėjų teko girdėti. Dar 1926 m. įkurta komanda subūrė geriausius juodaodžius Niujorko žaidėjus ir pradžioje žaidė rimtai.

Pavyzdžiui, 1948 m. ji nugalėjo vieną stipriausių NBA klubų „Minneapolis Lakers". Po studijų, prieš persikėlimą į NBA, prie „Globetrotters" buvo prisijungęs garsusis Viltas Čemberlenas (Wilt Chamberlain). Reikia pažymėti, kad pokario metais juodaodžiams kelias į elitinę lygą buvo užkirstas.

Kai NBA sustiprėjo, o rasinė segregacija susilpnėjo ir lygoje atsirado vis daugiau juodaodžių, „Globetrotters" misija prarado aktualumą.

Komanda pasuko kitu keliu - rodė įvairius krepšinio triukus, linksmino žiūrovus. Krepšinis virto cirku, bet vis tiek buvo pateikiamas kaip tikros rungtynės. Panašiai kaip amerikietiškose imtynėse, kuriose neva vyksta tikra kova.

Publikos numylėtiniai krepšinio cirke visada laimi, bet kažkas turi ir pralaimėti. 1952 m. „Globetrotters" savininkui Eibui Sapersteinui (Abe Saperstein) kilo idėja nuolat žaisti su vis ta pačia nevykėlių komanda. Sukurti tokią komandą jis pasiūlė Luisui Klocui (Louis Klotz) ir taip atsirado „Generals".

Beje, Raudonuoju pramintas L.Klocas su „Baltimore Bullets" ekipa 1948 m. tapo antrojo NBA (tuo metu vadintos BAA) sezono čempionu, bet žaidė tik epizodiškai ir po to sezono iš lygos turėjo pasitraukti.

Bent jau pakeliavo

Nerimtose rungtynėse „Globetrotters" už triukus susilaukia daugybės plojimų, o žalius marškinėlius vilkintys „generolai" turi žaisti neva rimtai. Kitaip sakant - nykiai. Jie yra nušvilpiami, išjuokiami ir nuolat pralaimi. Skaičių yra įvairių, bet manoma kad „Generals" pralaimėjo daugiau nei 17 tūkst. kartų.

Kas apskritai norėtų žaisti tokioje komandoje? BBC pakalbino keletą buvusių „Generals" krepšininkų, kad išsiaiškintų motyvus. „Tu keliauji kartu su viena garsiausių pasaulio komandų.

Tai yra nuostabu", - vieną iš priežasčių nurodė 2007-2010 m. „generolų" gretose buvęs Antuanas Medoksas (Antoine Maddox). Kelionių tikrai netrūksta, „Globetrotters" aplankė jau 124 valstybes ir teritorijas.

Po universitetų baigimų krepšininkų studentų laukia iššūkis susirasti profesionalo vietą. Geriausi patenka į NBA, kiek silpnesni pasuka į kitas pasaulio šalis, bet profesionalu vis tiek tampa ne kiekvienas. Tarp tokių buvusių studentų ir surandami „generolai". „Turėjau aspiracijų žaisti profesionaliai.

Pagalvojau, taip bent jau daug keliausiu ir galbūt mane pastebės kažkokia komanda", - pasakojo A.Medoksas. Ir, nors netapo profesionaliu krepšininku, jis nenusivylė: „Tai geriausia patirtis koledžą baigusiam žmogui. Per trejus metus aplankiau 26 šalis."

Kitas buvęs „generolas" Deividas Berčas (David Birch) prisiminė, kad aplankė JAV karines bazes Japonijoje, Vokietijoje, Libane ir net Afganistane: „Jei Afganistane žengdavai bent žingsnį už bazės teritorijos, privalėjai būti su šalmu ir neperšaunama liemene.

Saugumo reikalavimai buvo griežti, bet galėjome aplankyti pajėgas kitose šalyse ir suteikti joms pramogą. Kariškiai būdavo labai dėkingi. Neužsidirbdavome daug pinigų, tačiau mums mokėdavo už tai, kad išeitume į aikštelę, mestume keletą tritaškių ir keliautume."

Ne vieta rodyti charakterį

Žinoma, „generolams" tenka susitaikyti ir su nemaloniąja puse. „Globetrotters" žaidėjai juos laisto vandeniu, nutraukia sportines kelnaites ir kitais būdais verčia pasijusti liūdnaisiais klounais.

„Man viduryje rungtynių nuplėšė aprangą ir turėjau palikti aikštelę tik su apatiniais", - pasakojo Keilebas Kimbrou (Caleb Kimbrough). Atliekant baudos metimą, jam vietoj kamuolio buvo įbruktas oro balionas.

Ne kiekvienas susitaikydavo su kvailelio vaidmeniu. „Galite įsivaizduoti, kartais tai varė į neviltį, - pripažino K.Kimbrou. - Dauguma žaidėjų susitaikydavo ir likdavo, bet kai kuriuos nelygybė siutino." D.Berčas pridūrė, kad kai kurie krepšininkai paliko komandą net vykstant rungtynėms.

„Globetrotters" žvaigždės galėjo užsidirbti daug. Kai V.Čemberlenas pasuko į NBA, jis tapo geriausiu apmokamu lygos krepšininku, pasirašė su „Philadelphia Warriors" 30 tūkst. JAV dolerių sutartį.

Tiems laikams kontraktas buvo milžiniškas, tačiau važinėdamas po pasaulį su „Globetrotters" V.Čemberlenas per metus uždirbo dvigubai daugiau.

Be nelygaus atlygio, krepšininkų laukdavo ir skirtingas priėmimas. „Globetrotters" mėgaudavosi populiarumu, bendraudavo su sirgaliais, dalindavo autografus, o „generolus" nušvilpdavo.

Tiesa, kai kuriose šalyse ir jie pasijusdavo žvaigdėmis. „Kinijoje ar kai kuriose Pietų Amerikos valstybėse, kur krepšinis nebuvo labai svarbus, žmonės su mumis elgėsi kaip su „Globetrotters" nariais, norėjo nusifotografuoti, prašė autografų. Buvo šaunu, pasijusdavome kaip NBA profesionalai", - sakė D.Berčas.

Nuotaiką pakeldavo tai, kad „Globetrotters" nariai su samdytais nevykėliais dažniausiai elgdavosi draugiškai, ypač užjūrio išvykose. Be to, „generolai" žinojo, kas jų laukia. „Niekas nepasirašydavo sutarties, manydamas, kad jo užduotis - pergalės. Jei nori žaisti tikrą krepšinį ir esi labai ambicingas, tavo vieta - ne čia. Tiesiog nusivilsi ir pasitrauksi", - dėstė D.Berčas.

Nuslopintas kovingumas

Kol krepšininkas turėdavo sutartį su „Generals", jis negalėdavo atskleisti, kiek rungtynėse su „Globetrotters" būdavo tikro žaidimo. „Nuolat būdavo akcentuojama, kad negalima išsklaidyti magijos, gadinti šou.

Kai prisijungiau prie komandos, maždaug pusę rungtynių žaisdavome normaliai. Žinojome, kaip viskas turi vykti pirmajame ir ketvirtajame ketvirčiuose.

Antrajame ir trečiajame galėdavome žaisti. Tačiau mano penktaisiais, paskutiniais metais žaidimas pradėjo virsti vaikams skirtu šou. Prisijungiau kaip krepšininkas, išėjau kaip aktorius", - pripažino D.Berčas, iš „Generals" pasitraukęs 2015 m.

Buvę „generolai" gali būti atviresni, tačiau ir jie nelabai nori kalbėti tiesiai šviesiai. „Buvo ne vienerios atkaklios rungtynės. Turėjome galimybių, tačiau iki pergalės šiek tiek pritrūkdavo", - teigė A.Medoksas, neslėpdamas šypsenėlės.

„Buvo sudėtinga, bet buvo ir atkarpų, kai galėdavome žaisti. Jei pradėdavome žaisti kietai, atsirasdavo adrenalinas. Kartais mums sekdavosi tikrai gerai", - sakė K.Kimbrou, dabar dirbantis krepšinio treneriu.

Jei „generolai" pernelyg įsijausdavo, jų įkarštį bandydavo atvėsinti. „Kartą Čikagoje pataikėme daug tritaškių ir turėjome nemažą persvarą. Tada teko išklausyti vieno iš trenerių kalbą. Žinoma, „Globetrotters" stebuklingai atsitiesė ir laimėjo rungtynes.

Tačiau jautėmės taip, lyg būtume laimėję mes", - pasakojo K.Kimbrou. „Buvo atvejis, kai pataikiau 5 ar 6 tritaškius, o varžovai nepataikė. Jų treneris užsiminė, kad mane reikia pakeisti. Jie nenorėjo, kad mes atrodytume geresni", - teigė D.Berčas.

„Globetrotters" mėgaudavosi dėjimais, o „generolams" tai būdavo uždrausta. Jie dažniausiai apsiribodavo metimais iš toli. Visgi A.Medoksas akcentavo, kad ir jiems reikėjo turėti nemažai įgūdžių: „Turėjai labai gerai valdyti kamuolį, mokėti jį perduoti, suprasti žaidimą. Žmogus iš gatvės gali pagalvoti: aš irgi galėčiau žaisti „Generals". Tai - netiesa."

D.Berčas studijų laikais tapo rezultatyviausiu Otavos universiteto krepšininku. Jis irgi bando apginti „generolų" garbę: „Jei žaidi už šią komandą, vis tiek turi būti aukšto lygio krepšininkas.

Pas mus buvo vaikinų, universitetuose surinkusių daugiau nei 2000 taškų. Šie vaikinai tikrai mokėjo žaisti."

Iškyla klausimas: kas būtų, jei „Globetrotters" ir „Generals" žaistų rimtai, teisėjautų nešališki arbitrai? „Jei paklaustumėte bet kurio „generolo", jis pasakytų, kad mes galėjome laimėti, - neabejojo D.Berčas. - Jis pasakytų, kad mūsų komandoje buvo brandesni žaidėjai, galintys žaisti tikrą krepšinį.

Tačiau „Globetrotters" atsakytų: ne, nors mes atliekame triukus, mes turime ir daugiau talento."

Kartu D.Berčas pažymi, kad pergalė sunkiai tikėtina, nes vargu ar „generolai" rizikuos darbu dėl trumpos šlovės: „Žmonės klausia, kodėl jūs nelaimite? Tačiau tokiu atveju sutartis su tavimi bus nutraukta, nes tu neatlieki savo vaidmens pasirodyme.

Tai yra tavo darbas. Ar daug žmonių taip rizikuotų?"

Lyg nužudę Kalėdų Senelį

Nėra tikslaus atsakymo, kiek kartų „generolai" įveikė „Globetrotters" ir kiek pralaimėjo. Manoma, kad pralaimėjimų susikaupė virš 17 tūkst.

Pergalių priskaičiuojama iki trijų, tačiau „Globetrotters" pripažįsta tik vieną. Tai, ko neturėjo įvykti, visgi įvyko 1971 m. sausio 5 d. Martino mieste Tenesio valstijoje.

Nevykėlių komanda sukaupė 12 taškų persvarą likus žaisti 2 min. „Globetrotters" atsitokėjo, pradėjo žaisti rimtai, bet pralaimėjo 99:100. Įdomu, kad pergalingą metimą paskutinėmis sekundėmis pataikė „Generals" įkūrėjas, vos 170 cm ūgio L.Klocas, kuriam tuo metu buvo 50 metų.

Jis netapo dienos didvyriu, kaip būtų galima tikėtis. „Globetrotters" siuto, publika sėdėjo apstulbusi, vaikai net verkė. „Į mus žiūrėjo taip, lyg būtume nužudę Kalėdų Senelį", - sakė L.Klocas.

„Generals" įkūrėjas savo komandai aikštelėje atstovavo dar ilgai - iki 1989 m. Jis nustojo žaisti tik būdamas 68-erių. Nevykėlių komandos pavadinimas ne kartą keitėsi, tačiau nei L.Klocui esant gyvam, nei po jo mirties 2014 m. „generolams" nepavyko dar kartą šokiruoti publikos. Jie ir toliau eina į aikštelę tam, kad pralaimėtų.