Vokietijos dominavimo priežastis apžvelgęs ekspertas: „Tokia sistema nepalieka silpnų vietų“

Kad viskas būtų aišku, reikia keltis į 2005 m., kada Vokietija buvo laimėjusi paskutinį medalį iki 2022 m. Tuomet pagrindiniu smuiku griežė vienintelis NBA žaidėjas komandoje – 27-erių būsimas NBA MVP Dirkas Nowitzkis. 

Šiame čempionate jis vidutiniškai rinko po 25 taškus. Kitas rezultatyvumu išsiskyręs žaidėjas buvo Patrickas Femerlingas iš Atėnų „Panathinaikos“, rinkęs po 8,4 taško.

Problema – aiški. Nėra pagalbos vokiečių vunderkindui.

Krepšinio treneris, ekspertas Šarūnas Sakalauskas teigė, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Vokietijos krepšinis transformavosi ir šovė į stratosferą.

„Per savo dvejus karjeros tarpsnius mačiau, kaip keitėsi vokiečių krepšinis, kaip jie ieškojo priežasčių, kodėl šalia D.Nowitzkio nieko nėra. 

Tuomet Europoje dominavo Prancūzijos, Ispanijos ir Lietuvos krepšinis, ir jie tą matė“, – komentavo 1993–1994 m. „TVB Bensberg“ ir 2001–2009 m. Brėmerhaveno „Eisbaren“ vyriausiuoju treneriu dirbęs specialistas.

Kad augimo vaisiai nesunoksta per metus ar dvejus, vokiečiai suprato sunkiuoju keliu. Nuo 2006 iki 2016 metų aukščiausia užimta vieta buvo 5-oji (2007 m. Europos čempionatas).

Per šį laikotarpį jiems teko praleisti ir Londono, ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, ir 2014 m. pasaulio krepšinio čempionatą.

Visgi 2017 m. būsimoji krepšinio milžinė pabudo. 24-erių Dennisas Schroderis, 23-ejų Johannesas Thiemannas, 19-os Isaiah Hartensteinas, 25-erių Maodo Lo, 25-erių Danielis Theisas tapo pavardėmis, kurios suteikė Vokietijai vilties.

Verta pabrėžti, jog iš pradžių – apgaulingos. 2019 m. pasaulio krepšinio čempionate finišuota 18-oje vietoje. Po pasaulinės COVID-19 pandemijos prasidėjo Vokietijos dominavimas, kurį matome ligi šiol.

Ką Lietuva gali iš to pasimokyti?

„Jūs klausiate, ką mes galime iš jų išmokti? Atsakymas paprastas – receptas jau paruoštas. Seniau Vokietija Lietuvai nebuvo varžovas: +20 taškų ir viskas. Dabar situacija pasikeitė – Lietuva ne varžovas Vokietijai. Taip krepšinis apsivertė per 18 metų“, – teigė Š.Sakalauskas.

Apie Vokietijos rinktinės iškilimą į elitą, vokiečių federacijos sėkmės receptą ir pamokas, kurias turime išmokti – išsamiame interviu su krepšinio treneriu, ekspertu Š.Sakalausku.

– Vokietijos vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą istorijoje triumfavo Europos krepšinio čempionate. Kokį jums įspūdį šiemet ji paliko?

– Finalas buvo labai gražus, aukšto lygio. Labai neįprasta, kad finalas buvo toks rezultatyvus ir buvo geras pataikymas į krepšį. 

Visų pirma, noriu pagirti Turkijos vyrų krepšinio rinktinę, kad labai gražiai žaidė 35 minutes. 

Vokiečiai, kaip ir visose Europos čempionato rungtynėse, labai galingai finišavo, jų niekas neišmušė iš žaidimo filosofijos. Matėsi iš veidų, kad jie labai pasitiki savimi. 

Visa komanda labai užtikrintai skirstė kamuolius. Nebuvo jokio pasimetimo, priekaištų, kivirčų ar panikos. Jie labai užtikrintai žaidė visus kėlinius.

Pavyzdžiui, jei jie atsilieka, jie toliau laikosi žaidimo plano ir toliau labai galingai finišuoja. Kalbėjausi su savo draugais iš Vokietijos, ir jie sakė: „Mes labai gražiai žaidėme finale, Turkija – labai stiprus varžovas.“

– Gordonas Herbertas su Vokietijos rinktine iškovojo pasaulio čempionato auksą ir po 2024 metų paliko vyriausiojo trenerio postą jį perleisdamas ispanų treneriui Alexui Mumbru. Ar pasikeitė Vokietijos žaidimo braižas po G.Herberto?

– Braižas pasikeitė labai nedaug. Daugiausia pokyčių galima buvo pamatyti puolime. Prie G.Herberto buvo daug daugiau penkių žmonių judėjimo, dar daugiau užslėptų kirtimų. 

Viskas kita yra palikta, ką įdiegė kanadietis specialistas. Vokiečių lyderiai nėra įspūdingų fizinių duomenų: nei Dennisas Schroderis, Franzas Wagneris, Andreasas Obstas, Danielis Theisas. 

Jie yra tikras variklis. Jie meta laisvi, užbaigia atakas. Visi varžovai tą žino, ir niekas negalėjo jų sustabdyti.

Vokiečiai labai gerai judina kamuolį, niekas nėra atliekama iš statinės padėties. Viskas atliekama iš viskas atliekama iš judesio, dauguma žaidėjų labai gerai perduoda kamuolį. Ši rinktinė turi daug užmaskuotų kirtimų, kurie paslepia pagrindinį kirtimą.

Gynyba pasižymi tuo, kad visi gerai ginasi asmeniškai. Pagrindiniai žaidėjai, kaip ir prie G.Herberto, žaidžia labai ilgai. Finale D.Schroderis žaidė beveik 35 minutes, F.Wagneris – beveik 34. 

Daugelis rinktinių trenerių sakytų, kad jie pavargs, bet Vokietijos rinktinė paneigė šiuos dalykus.

FIBA.com nuotr./Alexas Mumbru

– Mes šiame čempionate daugiau matėme G.Herberto rinktinę ar A.Mumbru ir Alano Ibrahimagičiaus?

– Sakyčiau, tai yra sėkminga tąsa. A.Mumbru ir A.Ibrahimagičius neįnešė stiprių korekcijų, kurios galėjo suardyti žaidėjų žaidimo stilių. Visas rinktinės pagrindas jau eilę metų žaidžia kartu. Labai protingas sprendimas buvo likti prie G.Herberto idėjų.

A.Mumbru su savo štabu įvedė didesnį greitį – iš gynybos pereiti į puolimą kuo greičiau, reikalaujama ankstyvų metimų. Tai, mano nuomone, yra šios kartos trenerių naujovė.

– NBA lygoje anksčiau išskirtinesni buvo Dirkas Nowitzkis ir Chrisas Kamanas. Dabar matome, kad NBA lygoje savo vardus turi broliai Wagneriai, D.Schroderis, Tristanas da Silva, Isaiah Hartensteinas, nors ir nežaidė Europos čempionate. Maodo Lo teigė, kad I.Bonga gali žaisti NBA. Kas dabar padaro vokiečių krepšininkus išskirtinius?

– Visa tai remiasi į šalies mentalitetą. Jei vokiečiai susiduria su problema, jie nedaro greito sprendimo. Tai galioja ne tik sporte, bet ir visai vokiečių tautai. Jie pirma pamato, kad turi problemą, tada analizuoja, tariasi, bet nepriima greito sprendimo. 

Tas vokiškas charakteris – „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“ – ir atsiliepė Vokietijos krepšinyje. Per savo dvejus karjeros tarpsnius mačiau, kaip keitėsi vokiečių krepšinis, kaip jie ieškojo priežasčių, kodėl šalia D.Nowitzkio nieko nėra.

Tuomet Europoje dominavo Prancūzijos, Ispanijos ir Lietuvos krepšinis, ir jie tą matė. Vokietija, būdama didelė šalis, sakė, kad nori dominuoti, nori būti stipri. 

Jie pradėjo domėtis Lietuvos, Prancūzijos ir Ispanijos krepšinio struktūra – kaip viskas padaryta, kaip dirbama su vaikais, kaip dirba treneriai, kaip auginami talentai.

Tuomet mane patį kvietė Vokietijos krepšinio federacija pasakoti apie Lietuvos krepšinį.

Vokiečiai visas šalis nuodugniai išnagrinėjo, bet pasirinko savo kelią. Jie suprato, kad negali kopijuoti ispanų, prancūzų ar lietuvių. 

Vokiečiai, pasiėmę svarbiausius akcentus, viską nuodugniai sustatė, ir štai rezultatas. Apie šiuos akcentus aš girdžiu ir Lietuvoje. Visgi mes pakalbame ir nieko nedarome, o vokiečiai padarė.

2003 metais prasidėjo sėkmės paieškos, o 2023 metais tapo pasaulio čempionais.

– Paminėjote, kad Lietuva buvo viena iš šalių, į kurias įkvėpimo dairėsi Vokietija. Ką iš mūsų tuomet galėjo „pasiskolinti“?

– Juos domino darbas su vaikais. Vokietijoje jis buvo mėgėjiškas. Žaidėjai, kurie rungtyniavo „Bundesliga“ antrajame divizione ar regionų lygose, patreniruodavo vaikus taip, kaip patys suprasdavo. 

Tiesiog nebuvo vieningos sistemos. Tiems žaidėjams treniruoti vaikus buvo pareiga – tai buvo įrašyta kontrakte.

2003 metais Lietuvoje buvo 305 vaikų krepšinio treneriai, kuriems tai buvo pagrindinis darbas. Tuo tarpu Vokietijoje tais pačiais metais – vos 25 tokie treneriai. Čia jie suprato problemą ir išsigrynino, kad būtina turėti gerus vaikų trenerius. Į tai vokiečiai labai daug investavo.

Jie taip pat įdiegė sistemą į „Bundesligą“. Joje šiuo metu yra 18 komandų, tačiau negali patekti ekipa, neturinti U16 ir U18 jaunimo komandų. 

Gali turėti didžiausią biudžetą Europoje, didžiausią areną, bet be jaunimo sistemos aukščiausiame divizione nežaisi. Lietuvos pavyzdžiu Vilniaus „Wolves“ niekaip nebūtų patekusi į LKL. Turi kažką duoti šaliai – ruošti pamainą.

Vaikų treneriams, kurie darbuojasi „Bundesligos“ klubų sistemose, nustatytas fiksuotas geras atlyginimas. Juos moko aukščiausio lygio treneriai, jie gauna naujausią informaciją, keliauja po pasaulį ir dalyvauja mokymuose.

Paskutinis svarbus dalykas – už paruoštą žaidėją treneris gauna papildomą atlyginimą. Tokiu būdu išvengiama „vogimo“. 

Druskininkuose, Vilkaviškyje, Radviliškyje ar Pilviškiuose gali atsirasti talentingas vaikas, tačiau treneriai iš didesnių miestų nebegali jo tiesiog „pasiimti“. Jei Lietuvoje už tai būtų atlyginama, treneriai suprastų, kad Pilviškiuose niekada nesurinks stiprios komandos, bet jų tikslas būtų atrasti ir auginti vaikus.

„Bundesligos“ komandos moka tam tikrą mokestį, jis yra kaupiamas, o pagal nustatytą formulę parengusiems žaidėjus treneriams pervedami pinigai.

Tokia sistema nepalieka silpnų vietų.

Šarūnas Sakalauskas / Mato Dauginio/15min.lt nuotr.

– Keista, kaip apsisuko stalai. Anksčiau vokiečiai mokėsi iš mūsų, dabar mes turime mokytis iš jų. Kokių, jūsų nuomone, dalykų turėtume perimti?

– Visi LKL klubai privalo turėti jaunimo programas nuo U16 iki U18. Jei jų neturi – negali žaisti LKL. Dublerių ekipų treneriams atlyginimą turėtų nustatyti ne „Žalgiris“, „Rytas“ ar „Šiauliai“, o pati lyga.

Trenerius būtina nuolat mokyti, šviesti, supažindinti su naujovėmis iš NBA ir Eurolygos.

Už sėkmingai paruoštą vaiką treneriui turi būti atlyginama iš bendro LKL klubų fondo. Klubai privalo būti suinteresuoti, kad treneriai ieško, ugdo ir paruošia jaunuosius žaidėjus.

– Kodėl, jūsų manymu, tiek daug vokiečių praveria NBA duris? Ar tai demografijos klausimas?

Demografija Vokietijoje jau daugelį metų išlieka panaši. D.Nowitzkis buvo vienas, o šalia jo – nieko. Tačiau per pastaruosius 15 metų NBA žaidėjų ėmė rastis vis daugiau.

Jei lenktume pirštus, mes irgi turime NBA žaidėjų: Domantas Sabonis, bet jis nėra Lietuvos krepšinio produktas; Matas Buzelis – taip pat ne. Jonas Valančiūnas – tvarkoje. Kasparas Jakučionis pirmuosius žingsnius žengė Lietuvoje, bet užbaigė Ispanijoje ir JAV. Jei Lietuvoje viskas būtų taip gerai, jis nebūtų išvykęs.

Manau, mes tiesiog neidentifikuojame problemos. Mūsų mentalitetas šiek tiek keistas. 

Mes sakome, kad esame geri, jog rinktinės treneris privalo būti tik lietuvis, „Žalgiryje“ žaisti tik lietuviai, mes čia patys geriausi. Taip verdame savose sultyse.

Jonas Valančiūnas / Skirmanto Lisausko /BNS nuotr.

Pažiūrėkime į vokiečius: 1993 metais jie pirmą kartą tapo Europos čempionais, jų treneris buvo serbas Svetislavas Pešičius. 2002-aisiais pasaulio čempionate užėmė trečią vietą, treneris – suomis Henrikas Dettmannas. 

2023 metais iškovojo pasaulio čempionato auksą, vadovaujant kanadiečiui. 2025-aisiais juos į Europos čempionato viršūnę atvedė ispanas ir bosnis.

Jie yra didelė šalis, bet nebijo kviestis geriausių specialistų. Mes, būdami maži, sakome, kad talento turime daug, patys viską užsiauginsime. 

Aš nesakau, kad treneris būtinai turi būti užsienietis – mes turime aukščiausio lygio strategų.

 Bet rodau Vokietijos pavyzdį: jie turi sėkmės receptą, kurį mums reikia išanalizuoti ir išmokti.

– Kokia yra situacija Vokietijoje su vietiniais treneriais?

– Kelno aukštojoje sporto mokykloje yra ruošiami treneriai. Kas ten vyksta smulkiai, negaliu pasakyti. Man irgi trūksta vokiečių trenerių. Keista, kad jų rinktinė laimi Europos ir pasaulio čempionatus, nacionalinis čempionatas yra stiprus, tai turėtų būti stiprūs ir vietiniai treneriai.

Žinau tai, kad jei nori Vokietijoje dirbti krepšinio treneriu, turi turėti licenciją, kurią išduoda krepšinio federacija. Jei ją nori gauti, reikia vesti seminarus regionų treneriams.

– Norėčiau pakalbėti apie krepšinio populiarumą. Vokietijos krepšinio rinktinės rezultatai yra geresni nei futbolo rinktinės. Tikrai nemanau, kad populiarumu futbolas bus pavytas ar aplenktas, bet ar matote susidomėjimo kylimą?

– Manau, kad populiarumas dar kils. Vokiečiai labiau mėgsta grubesnes sporto šakas, kaip futbolas, ledo ritulys, rankinis. Krepšinis labai sustiprėjo ir konkuruoja su ledo rituliu bei rankiniu, o futbolas toli priekyje.

– Vienas iš krepšinio populiarintojų yra D.Nowitzkis. Kaip jis prisideda prie krepšinio populiarinimo?

– Negalėčiau pakomentuoti dėl jo dabartinių akcijų Vokietijoje. Kai žaidė už rinktinę, tai prieš stovyklą ir po čempionato lankydavosi pas vaikus. Jis taip stiprino krepšinį, įžiebdavo susidomėjimą juo. Kadangi jis buvo mega žvaigždė, todėl visur buvo kviečiamas.

Ar šiuo metu tai vyksta? Nežinau, neturiu duomenų.

Robertas Javtokas ir Dirkas Nowitzki / FIBA nuotr.

– Galima teigti, kad stovyklos rezultatus matome dabar?

– Taip. Kiek teko girdėti iš D.Schroderio, F.Wagnerio, D.Theiso pasisakymų, jis būtent uždegė norą ir tikėjimą žaisti krepšinį. Pačiam teko matyti ir skaityti apie D.Nowitzkio darbą prieš kiekvieną rinktinės stovyklą.

– D. Nowitzkio palikti batai rinktinėje tikrai yra dideli. Kaip manote, kas gali juos užpildyti? Ar tai gali būti D. Schroderis?

– Na, D.Nowitzkis yra buvęs NBA MVP ir NBA čempionas. Kartelė labai aukšta. Batai tikrai labai dideli. Visgi turime suprasti, kad D.Schroderis yra pasaulio ir Europos čempionas, o Dirkui to pasiekti nepavyko.

– Dabar su rinktine yra siejami D.Schroderis ir F.Wagneris. Kuris tolimojoje perspektyvoje gali būti laikomas „kartos krepšininku“?

– Abudu yra labai aukšto kalibro žaidėjai. Jie labai dera vienas su kitu. Gerai vienas su kitu komunikuoja aikštėje. Jie abu yra rinktinės veidai. Šios kartos idealas yra D.Nowitzkis, ateinančios kartos idealai yra tiek Dennisas, tiek Franzas. Nereiktų išskirti vieno.

– Vokietijos rinktinėje žaidžia keli žaidėjai, kurių tėvai yra skirtingų tautybių. Ar gali mūsų sportas tikėtis naujų talentų, kurių vienas ar abu tėvai yra lietuvių emigrantai?

– Tai yra neišvengiama. Tik niekas negali pasakyti, ar už metų, ar už dešimties. Niekas nežino, kada atsiras pajėgus žaidėjas ar žaidėja. 

Matome, kad asociacija „Lietuvos krepšinis“ pritraukia krepšininkus, kurie yra gimę ir užaugę JAV, Jungtinėje Karalystėje. Juos aktyviai stebi ir jei yra lietuviškų šaknų, juos pakviečia į stovyklą.

Sportininkai iš mišrių šeimų apsivilks Lietuvos marškinėlius – tai neišvengiama. Lietuvoje gyventojų daugėja ir tai rodo mūsų gerą valstybės gyvenimą. Jei daugėja imigrantų, tai atsiras ir vaikų iš mišrių šeimų. Jei jie pasirinks eiti sporto keliu, jiems visos durys privalo būti atidarytos.

Šarūnas Sakalauskas / E.Ovčarenkos nuotr.

- Jei kalbant apie Lietuvos jaunąją kartą, galima tikėtis, kad 5–10 metų eigoje Lietuva užsiaugins savo F.Wagnerį?

– Šiuo metu aš to nematau. Domiuosi, kas vyksta Lietuvos krepšinio ūkyje, nuo MKL iki LKL, aktyviai bendrauju su krepšinio žmonėmis. Tų žingsnių, kurie pasuktų Lietuvos krepšinio laivą link Europos ir pasaulio elito, aš nematau.

Mes gyvename iš to, kas atsitiktinai mus nukreipia. Mes neformuojame savo krepšinio ūkio ir neturime aiškios koncepcijos, kaip vystyti moterų ir vyrų krepšinį.

– Ką turite omenyje ties „koncepcija“?

– Šiais metais buvome Europos čempionate penkti. Ar tai mus tenkina? Jei tenkina, tai su mūsų krepšinio ūkiu viskas gerai. 

Jei mūsų žaidėjai dominuoja Eurolygoje, juos kviečia NBA, trenerių korpusas yra stiprus, vaikų krepšinis yra stiprus, Nacionalinė krepšinio lyga (NKL) gali pasistiprinti šiais žaidėjais, LKL gali pasipildyti tiek žaidėjais, tiek treneriais iš NKL, rinktinėje turime ne vieną ar du trenerius, o penkis – tai viskas su mūsų krepšiniu yra gerai.

Jei to nėra, tai reikia sakyti, kad taip, užėmėme penktą vietą, o tai yra geras rezultatas, bet mūsų krepšinio ūkis gali dirbti geriau. Turime nusibrėžti aiškią liniją. Šiai dienai jos pasigendu.

– Pabaigai, norėčiau reziumuoti išsamų pokalbį. Kiek, manote, laiko truks Vokietijos dominavimas?

– Jie atėjo ilgam. Jie tam ruošėsi. Aš matau sistemą, matau, kaip stiprėja lyga. Iki šiol bendrauju su vokiečių treneriais, seku „Bundesligą“, jos administracinį darbą.

Pavyzdžiui, Vokietijos rinktinė čempionatui ruošiasi nuo liepos 30 d. Jie sužaidė šešias kontrolines rungtynes ir buvo aukštumoje. NBA leidžia savo žaidėjams žaisti nuo rugpjūčio 1 d. Kažkur panašumas yra.

Turkai pasiruošimą pradėjo liepos 28-ąją. Tai gali būti palyginimas, kuris turi vesti į sprendimus.

Vokiečiai yra gerame kelyje, bet kai esi priekyje, tai visada turi kažką tobulinti. Žiūrint į Vokietijos ekonomiką, politiką ir kultūrą, jie yra vieni iš dominuojančių Europoje ir vieni iš pagrindinių pasaulyje. 

Jie nusprendė susitvarkyti savo krepšinio ūkį ir nemanau, kad, būdami pasaulio ir Europos čempionais, bus apsileidę.