Juk gavėnios pasninko metu tų skanėstų niekas negalėjo valgyti, tad šventės dieną buvo stengiamasi atsigriebti ir pasidaryti savo šeimai išskirtines vaišes. Atrodo, kad mūsų laikais mažai kas pasikeitė – ant velykinio stalo dominuoja įvairūs mėsos patiekalai ir pyragai. Tik margučių jau niekas neberidena Vilniaus gatvėse kaip prieš du šimtus metų, o ir rūkytos kiaulės galvos su spalvotu margučiu dantyse ant stalo nepamatysi.
„Kasmet ruošdamiesi šv. Velykoms pastebime, kad pirkėjai ieško tradicinių produktų ir patiekalų. Pirmiausia, žinoma, kiaušinių, krienų, majonezo ir kitų pagardų. Itin didelę krepšelio dalį sudaro šviežia mėsa ir paukštiena bei jau paruošti jos gaminiai, pavyzdžiui, kiaulienos vyniotinai, liežuvis, šaltiena, kepta višta ar antis“, – teigia Ernesta Dapkienė, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė.
Šaltienos pardavimai prieš Velykas išauga daugiau nei 20 proc., o mėsos vyniotinių nuperkama net tris kartus daugiau nei įprastai. Be to, E. Dapkienės, artėjant Velykoms kasdien pradeda augti ir silkės bei įvairių mišrainių su silke pardavimai. Tai gali būti siejama su pasninku, kuomet stengiamasi mažiau valgyti mėsos patiekalų.
Tuo metu Anželika Laužikienė, knygų autorė ir gidė, vedanti ekskursijas po gastronomines Vilniaus vietas, pasidalijo įžvalgomis, kaip prieš kelis šimtus metų Lietuvoje atrodė šv. Velykų stalas istorinių asmenybių namuose. Viena jų – buvusio Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio močiutė Magdalena Komorowska.
Jos atsiminimų knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ randame XIX amžiaus Velykinio stalo aprašymą Šaukėnų dvarelyje: „...viduryje stalo gėlės: tulpės arba rausvi hiacintai dėžutėje, apgaubtoje rožiniu sugeriamuoju popieriumi. Abipus didelės šafraninės velykinės bobos ir baumkuchenas.
Vienoje stalo pusėje – kiaulės galva su baltu kyku ir popieriniais kaspinais, dažytu kiaušiniu dantyse. Toliau kepta veršiena, apgaubta salotų ir ridikėlių vainiku, kalakutas su sidabrinėmis galūnėmis, įdarytas paršelis guli su raudonu kiaušiniu geltonoje knyslėje ir tetervinas su uodega, ir nuostabiai rausvas kumpis, prie jo – krienų padažas.
O tarp mėsos – kepiniai: kavos glajumi ir graikiniais riešutais papuoštas riešutų tortas, šokoladinis juodas su cukruotų vaisių piramide, čigoniškas mozūras, razinų, migdolinis arba apelsininis, ir kulinarinis šedevras – didelis kvadratinis, puikiai išpuoštas marcipanas. Taip pat špekuchai, sūriai, plokštainiai, dažyti kiaušiniai ir baltas avinėlis su raudona vėliavėle...“.
Ant stalo – šerno galva ir briedžio snukis
Pirmosios moters rašytojos, gyvenusios XIX a. Lietuvoje, grafaitės Sofijos Tyzenhauzaitės knygoje „Reminiscencijos“ rašoma, kad 1812 metais ji atvyko į kaimo dvarą švęsti Velykų ir pasakoja, kad šią dieną namuose visada būdavo šaltos mėsos ir žvėrienos (kumpio, šerno galva, briedžio snukis, bebro uodega), visokiausių pyragų ir kitokių skanėstų. Ir pamini, kad tai virėjų „nec plus ultra“ (lot.k. geriausias, tobulumo viršūnė) kur jie mažiausiai 8 dienas ruošdavo šventinti skirtus valgius.
Gabrielė Giunterytė – Puzinienė, kuriai Sofija Tyzenhauzaitė buvo teta, savo atsiminimuose „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose 1815-1843 metų dienoraštis“ apie Velykas rašo, kad paprotys rengti pašventintų patiekalų vaišes tuomet buvo pačiame gražume. Žinomiausias vaišes rengdavo Tyzenhauzai, kunigaikščiai Giedraičiai ir Chrapovickiai.
Pats šeimininkas raikydavo pyragus, maloniai ragindamas pasivaišinti kumpiu, mėsos patiekalais ar žvėriena. O šventinių kiaušiniai buvo ne tik priedas prie Velykų stalo, bet ir pagrindiniu gatvės vaikų žaislu, nes milijonai jų buvo ridenami, išlošiami ar pralošiami visame Vilniaus mieste. Ir tai buvo tuo metu vaikams didelis skanėstas.
Ypatingos Velykų bobos ir šakočiai
Garsi Lietuvos radijo diktorė, aktorė Undinė Nasvytytė, savo autobiografinėje knygoje „Apie pulką ir mergelę“ aprašo tarpukario Lietuvos Velykines tradicijas. Ji pasakoja, kad šventiniai pasiruošimo darbai prasidėdavo labai iš anksto, stalai būdavo papuošiami baltomis staltiesėmis ir hiacintų vazonėliais.
„O jau valgių, valgių... Kepta mėsa, keptas paršiukas drebučiuose, kalakutas su slyvomis, antiena drebučiuose ir kepta su obuoliais, silkių patiekalai, mišrainės, marinuoti agurkėliai, – vardija A. Laužikienė.
– Ant vieno stalo – vien mėsos patiekalai, ant kito – užkandžiai, ant trečio – saldumynai, tarp jų ir firminės Undinės Nasvytytės močiutės „mazurkos“ (ant vaflio užkrėsta abrikosų masė su baltais migdolais) ir šakotis iš 130 kiaušinių. Dar prikepdavo tortų ir jie buvo pasakiški: mamos duonos tortas iš trupinių su kremu, Velykų boba, kurią subadydavo plonu pagaliuku ir į tas skylutes pripildavo apelsinų sirupo.“
Rita Vileišytė, signataro Jono Vileišio dukra, savo atsiminimuose „Tolimi vaizdai“ aprašo savo šeimos tradicijas ir kaip švęsdavo Velykas Girsteitiškio dvarelyje, Kaune ir Leonpolyje pas gimines.
Ji prisimena, kad labai patikdavo žiūrėti, kaip tetulė minko tešlą babkoms (boboms), suka sviestą, kiaušinių trynius su cukrumi, mala riešutus, mirko razinas arba paruošia gilų indą su pergamentinio popieriaus „sijonu“ įvairioms toms babkoms kepti. Dar verda tortams pertepimą, tirpina storus gabalus šokolado, suka dubenyje su mediniu šaukštu liukrą ir pagaliau kepa tradicinė raguolį.
„Iškeptos babkos buvo nešamos ataušti ant pagalvių, kad nesukristų. Apskritai bobos tuo metu buvo labai populiarios ir garsiosios V. Zawadzkos „Lietuvos virėjoje“ pateikiami net 42 jų receptai: trynių boba, plikyta, ukrainietiška, lenkiška, šilkinė, didelė Velykinė, vienuolių boba, ažūrinė, sniego, aguoninė, citrininė, kasdieninė, šafraninė, sunkioji ir lengvoji boba. Galiausiai net ir „diedas“ iš bobos tešlos“, – šypsodamasi sako A. Laužikienė.
Vileišių šeimoje Velykų stalas taip pat buvo ruošiamas ir puošiamas iš anksto. Balta staltiesė apkaišoma pataisais, bruknių lapeliais, kurių pririnkdavo vaikai miške. Ant stalo buvo didžiulis kumpis, keptas duonos tešloje, kad liktų sultingas, rūkyta kiaulės galva su spalvotu margučiu dantyse, milžiniškas kalakutas, veršiuko kulšys, paršiuko vyniotinis, kurį valgydavo su krienais ar namų gamybos majonezu.
Dar buvo krepšiai pilni bandelių su lašinukais, įvairūs tortai, ir metai iš metų tie patys plokšti pyragai, vadinami mozūrėliais. Vidutyje stalo statydavo tradicinį šakotį, tuo metu vadintą „baumkuchenu“. Beje, šakotis ir šiandien, remiantis prekybos tinklo „Maxima“ duomenis, yra vienas perkamiausių gardėsių prieš Velykas.
„Na, o dažyti kiaušinius buvo vaikų „darbas“. Primargindavo jų šimtais, kad užtektų ir padovanoti, ir net elgetoms“, – pasakoja A. Laužikienė.
Rašyti komentarą