Aplinkos ministerijos klerkai suks galvas dėl Lietuvos būsto strategijos

Būsto politikos grupė turėtų sugalvoti, kaip padidinti būsto įperkamumą. Kaip plėsti nuomos rinką, kad nuomininkai jaustųsi saugūs. Galėtų nuomojame bute gyventi ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, kad šeima su mažamečiais vaikais nebūtų išprašyta iš nuomojamo būsto, vos savininkui to įsigeidus.

Kaip paaiškino aplinkos ministro patarėja Aistė Žilinskienė, atskira Būsto politikos grupė ministerijoje pradėjo veikti tik nuo vasario 1 d. Laikinai grupės vadovės pareigas eina Laura Lukoševičienė.

Šiuo metu grupėje dirba iš kitų politinių grupių Aplinkos ministerijoje perkelti specialistai, tačiau grupės formavimas dar nebaigtas. Numatyta, kad ją sudarys ekspertai, kurių funkcijos bus susijusios su pastatų atnaujinimu (modernizavimu), būsto valdymo politikos formavimu ir finansinių investicinių priemonių kūrimu.

Būsto politikos grupė sukurta restruktūrizuojant Statybos ir būsto politikos grupę. Papildomo finansavimo naujai politikos grupei nenumatyta. Šiuo metu atliekama asignavimų poreikio analizė. Papildomų asignavimų poreikis bus pateiktas Vyriausybei, jai formuojant 2025 m. biudžetą.

„Aplinkos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ir Finansų ministerijomis bei Centrine projektų valdymo agentūra rengia paraišką nacionaliniam būsto prieinamumui Lietuvoje vertinimui atlikti.

Šio vertinimo pagrindinis tikslas - suformuoti ilgalaikę, pagrįstą kokybiško būsto prieinamumo viziją, suplanuoti jos įgyvendinimo etapus ir reikalingus atlikti veiksmus. Vertinimo metu turėtų būti suformuotos kokybiško būsto prieinamumo strateginės kryptys iki 2030 m, iki 2040 m. ir iki 2050 m. Planuojama vertinimo atlikimo trukmė - 2024 m. spalis - 2025 m. gruodis", - teigia A.Žilinskienė.

Ką kalba skaičiai

„Eurostat" duomenimis, pernai lietuviai pateko į labiausiai nuosavą būstą vertinančių ES valstybių penketuką. Mūsų šalyje nuosavame būste, aišku, nesvarbu kokios kokybės, gyveno 72,6 proc, žmonių. Kai tuo metu ES vidurkis - 44,4 proc.

Be to, pastebėta, kad kuo turtingesnė valstybė, tuo mažiau jos gyventojai linkę gyventi nuosavuose butuose ar namuose. Tarkime, labiausiai prie savo būstų prisirišę rumunai (93,7 proc.), o Nyderlanduose taip linkę gyventi tik 10,2 proc. piliečių.

Kita vertus, Nyderlanduose net 60,3 proc. žmonių gyvena būstuose, už kuriuos dar moka banko paskolas. O Rumunijoje taip gyvena tik 1,2 proc. rumunų. Lietuvoje paskolas už būstus moka 16 proc. gyventojų. Tad gal nuosavuose namuose žmonės negyvena ne todėl, kad nenori, o tiesiog dėl to, kad jų neįperka?

Nuoma - nesaugi

Poreikis turėti nuosavą būstą, matyt, priklauso ne tik nuo valstybių tradicijų, kultūrinių skirtumų ir to, ar daugiau gyvena kaimuose nei miestuose, bet ir nuo gyventojams palankaus būstų nuomos sektoriaus.

Kai kuriose valstybėse yra gerai išvystyta ir nemokama ar žymiai pigesnė būstų nuoma, tai yra, socialiniai būstai. Taip gyvena 20,9 proc. prancūzų. Tačiau dauguma nuomininkų moka nuomą už rinkos kainą. Danijoje taip gyvena 40,4 proc. žmonių, o Vokietijoje - 46,6 proc. Tiesa, Lietuvoje rinkos kaina nuomojasi būstus tik 2 proc. nuomininkų. O 20 proc. nuomos rinkos užima šešėlinė nuoma.

Butai - neįperkami

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vien per praėjusių metų paskutinį ketvirtį Lietuvoje buvo pastatyti 4722 gyvenamieji namai. Iš jų 2380 buvo vieno ar dviejų butų, o likusieji turėjo tris butus ir daugiau. Vienam mūsų gyventojui tenka 38,2 kv.m gyvenamojo fondo. Tai yra, vieno kambario ar dviejų mažų kambariukų butas. O vidutinis būsto, kuriame gyvena ne vienas žmogus, dydis - 70,2 kv.m.

Na, ir kiek tai kainuotų? Tarkime, jaunas žmogus, gyvenantis Vilniuje ir į rankas gaunantis vidutinį darbo užmokestį (VDU), kuris siekia apie 1300 Eur, nutaria nusipirkti dviejų kambarių, naujos statybos 51,92 kv.m butą, kuris kainuoja 174 500 Eur. Jaunuolis santaupų beveik neturi, bet galbūt pinigų gaus iš savo tėvų ar giminaičių. Nes jei prašysi banko paskolos būstui, turi turėti bent 15 proc. savų lėšų.

Tad jaunasis vilnietis jau turi turėti 25 950 Eur nuosavų lėšų. Tada bankas jam duos 147 050 Eur kreditą, kurį žmogus išmokės per 30 metų. Kas mėnesį mokėdamas 185 Eur už kreditą ir 679 Eur palūkanų. Tad visa kiekvieno mėnesio įmoka - 864 Eur! Gyvenimui: maistui, transportui, komunaliniams mokesčiams liks tik 385 Eur. Be to, liks 30 metų truksianti vergija bankui. Na, dar reikės sumokėti vienkartį sutarties mokestį.

Aišku, galima paimti kreditą ir trumpesniam laikui ar turėti 30 proc. savų lėšų. Tačiau kaip tuos pinigus sukaupti, jei žmogus socialiai aktyvus ir nesiruošia badauti? Tiesa, galima sukurti santuoką, O tada vyro algą skirti bankui bei mokesčiams, o buitinėms išlaidoms - žmonos algą. Tačiau, jei šeima sulauks vaikų, dar labiau finansiškai įklimps. O ir 51,92 kv.m butas taps šeimai per ankštas. Tad nenuostabu, kad jauni žmonės išvyksta dirbti į užsienius. Ten pripranta ir ne visada ketina sugrįžti.

Parama jaunoms šeimoms - per maža

Tiesa, jaunos šeimos, o jos tokiomis laikomos, jei sutuoktiniai nėra vyresni nei 36 metų, gali gauti 15 proc. -30 proc. kredito vertės iš savivaldybės, kurios teritorijoje planuoja įsigyti pirmąjį būstą. Toks įstatymas Seime buvo priimtas 2018 m. birželį. Nuo įstatymo įsigaliojimo subsidijomis pasinaudojo apie 7000 jaunų šeimų. Daugiausia jų įsikūrė Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonuose. Subsidija negali būti didesnė nei 87 tūkst. eurų.

Šiemet valstybės biudžete šiam tikslui yra skirta 4,5 mln. Eur. Jaunoms šeimoms, neturinčioms vaikų, būtų subsidijuota 15 proc. bankinės paskolos. Šeimoms, turinčioms 1 vaiką - 20 proc., 2 vaikus - 25 proc., o turinčioms daugiau vaikų - 30 proc. Jei šeima, nepragyvenusi pirmame būste 10 metų, sumanytų jį parduoti, turėtų grąžinti subsidiją į valstybės biudžetą.

Aišku, galima būstą ne pirkti, bet nuomotis kaip ekonomiškai turtingesnėse Vakarų valstybėse. Tačiau Vilniuje, portalo Aruodas.lt duomenimis, už 2 kambarių nuomą gali tekti pakloti 400-850 Eur. Kaune - iki 670 Eur. O Klaipėdoje - nuo 210 Eur iki 900 Eur.

Komentuoja Aplinkos ministras Simonas Gentvilas: 

Valstybė nėra identifikavusi, kad ji yra viešo intereso objektas, kad būstas būtų įperkamas, kad gyventojai turėtų tinkamo standarto būstą, kad benamystė būtų valstybės problema. Reikia valstybės intervencijos, kuri pasireikštų keletu krypčių. Paramos būstui schema turėtų būti perorientuota į didmiesčius, kur realiai yra būsto įperkamumo problema. Taip pat svarbu stiprinti nuomos galimybes. Mums reikia apsaugoti nuomininkus ir pasakyti, kad būsto nebūtina įsigyti, bet turi būti saugu jį nuomotis.

Trečioji kryptis yra savivaldybių instrumentų sukūrimas, nes savivalda nuo šiol valdydama žemę turi eiti į partnerystę su nekilnojamo turto vystytojais ir kalbėti apie pasiūlos sukūrimą prieinamam būstui tiek miestuose, kur yra labai „ka