Ar parduotuvė turi būti graži?

Teigiama, kad estetika - ne prioritetas, todėl metalines dėžutes primenantys statiniai niekada nepretenduos į premijas už architektūrą, o ir patys prekybininkai neslepia, kad jiems kartais nepavyksta išvengti kičo.

Svarbiausia - žmonių saugumas ir pritaikymas veiklai, o grožis - atskiras klausimas, nors ieškoma ir specialių sprendimų, kad parduotuvė nebadytų akių kaip svetimkūnis: į šį procesą įsitraukia ir pats verslas, ir savivalda.

Kalbama, kad dabar jau susiformavo bendras verslo ir institucijų požiūris į tai, kas yra estetikos standartai, tačiau neslepiama, kad anksčiau susitarti būdavo sunkiau, o tai atliepdavo ir vaizdas mieste.

„Vakarų ekspresas“ nuomonės apie parduotuvių fasadų sprendimus ir tai, kas juos lemia, klausė keturių didžiųjų prekybos tinklų - „Norfos“, „Iki“, „Maximos“ ir „Rimi“ atstovų.

„Lidl“ tinklas laikosi pozicijos panašias parduotuves statyti visur, kur veikia,

Įpareigoja ir savivaldybė, ir valstybė

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialo dėstytojas, apie dvidešimtmetį vyriausiuoju miesto dailininku dirbęs Mindaugas Petrulis yra dalyvavęs procesuose, kai buvo derinamos parduotuvių statybos.

Jo teigimu, tokiems pastatams galioja specifiniai reikalavimai išorės išvaizdai.

„Be vietinės reikšmės reikalavimų, galioja ir Architektūros įstatymas, pagal kurį projektuojamas parduotuvės pastatas privalo derėti prie aplinkos, ji turi būti harmoninga, sujungtų naujus statinius su esama architektūrine situacija, įsikomponuotų į erdvę“, - „Vakarų ekspresui“ sakė M. Petrulis.

Anot jo, institucijų reikalavimus verslas stengiasi suderinti su savo taisyklėmis ir vizija.

„Patys prekybos centrai susidėlioja savo taisyklių paketą, juo vadovaujasi, taip žymiai paprasčiau viskas susidėlioja. 

Be abejonės, daug kas priklauso nuo architektūrinės dalies projekto vadovo, jo misija labai svarbi, nes jų turimi atestatai juos įpareigoja elgtis ne tik pagal vietinės, bet ir nacionalinės reikšmės reikalavimus“, - pasakojo M. Petrulis.

Prekybos tinklo „Norfa“ savininkas Dainius Dundulis sako, kad dauguma iš 157 šiuo ženklu pažymėtų parduotuvių yra nuosavas nekilnojamasis turtas, o tokiu atveju atsiranda ir didesnė laisvė spręsti, kaip jos atrodys.

„Kai mūsų nuosavybė - galime elgtis, kaip norime.

Yra keletas pastato išvaizdos kriterijų - tai architektas, kuris projektuoja - jų yra ne vienas, jie turi savo braižą. 

Kitas kriterijus - griežti savivaldybės architekto reikalavimai. Galime su jais nesutikti, tačiau tuomet nesuderinsime projekto“, - „Vakarų ekspresui" sakė D. Dundulis.

Tačiau jam atrodo, kad kartais verslo estetikos sprendimų laisvė yra apribojama pernelyg nelogiškais statybos reglamentų prievaizdų nurodymais.

"Yra dalykų, kai, mūsų nuomone, kokybinis aspektas yra netgi prastesnis nei mūsų standartas, bet mes suderinimo tikrai negautume, bet jam atrodo taip, ir viskas. Tai ir privalai taip elgtis.

Vieno miesto architektas reikalavo iš mūsų tūriškai įvairių formų stogo - anot jo, kad matytųsi iš lėktuvo. Mes aišku, tą stogą padarėme, nors naudos iš jo - jokios", - pasakojo D. Dundulis.

„Atsižvelgiame“

„Maximos“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė sako, kad tinklo parduotuvių fasadų sprendimus pirmiausia lemia bendrovės taisyklės.

„Statydami naujas ar rekonstruodami esamas prekybos tinklo „Maxima“ parduotuves visų pirma mes vadovaujamės bendrovės vidaus standartu, kuris apibrėžia tiek eksterjerą, tiek interjerą“, - teigiama jos komentare „Vakarų ekspresui“.

Tinklo atstovė teigia, kad „Maxima“ gilinasi į miesto valdžios bei gyventojų pastabas.

„Be abejo, visada gilinamės į konkretaus miesto architektūros viziją, bendradarbiaujame su savivaldybėmis, labai dažnai prisidedame prie miesto infrastruktūros gerinimo - įrengiame kelius, sankryžas, šaligatvius, dviračių takus bei želdynus. 

Visada dalyvaujame ir viešuose miestų projektų svarstymuose, atsakome į bendruomenių klausimus“, - nurodė I. Trakimaitė-Šeškuvienė.

Kad atsižvelgiama į vietovių ypatumus, teigia ir „Rimi“ atstovė.

„Žinoma, atsižvelgiame į kontekstą, vietą ir laiką. Tiek savivaldybės, tiek visuomenė pateikia lūkesčius dėl architektūrinio vaizdo arba infrastruktūrinių sprendinių.

Dažnu atveju jei įsikuriame naujame plote, kuris yra tuščias sklypas - tuomet statome parduotuves pagal savo prekės ženklo gaires. 

Natūralu, jei parduotuvė senamiestyje ar kitoje išskirtinėje erdvėje, kur yra ypatingi reikalavimai tiek dėl fasado pakeitimo, tiek dėl įrenginių statymo vietos, triukšmingumo ir panašiai - mes prisitaikome ir ieškome harmoningų sprendimų“, - „Vakarų ekspresui“ teigė šio prekės ženklo parduotuvių tinklą valdančios bendrovės ryšių su visuomene ir korporatyvinės atsakomybės vadovė Eglė Krasauskienė.

Prekybos tinklas „Iki“ Klaipėdą priskiria prie savivaldybių, kuriose taikomi tik joms būdingi reiklavimai statinių architektūrai, kurių valdytojai neignoruoja.

„Yra savivaldybių, pavyzdžiui, Kuršių nerija, Klaipėdos miestas, Trakų savivaldybė, kurios taiko tik joms būdingus architektūrinius reikalavimus. 

Tokiais atvejais pilnai vadovaujamės visais savivaldybių bei teisės aktų reikalavimais. 

Priklausomai nuo situacijos, projektus deriname su saugomų teritorijų institucijomis, savivaldybių vyriausiaisiais architektais, kurie pateikia savo įžvalgas atskiros teritorijos atžvilgiu“, - sakė „Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė.

Anot jos, projektuojant parduotuves siekiama išlaikyti atitiktį ir bendrovės vizualiniams reikalavimams bei atpažįstamumui: „Bandome reikalavimus suderinti su “Iki„ prekės ženklo atpažįstamumu.“

„Lidl Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Lina Skersytė sako, kad daugelio tinklo parduotuvių išorės dizainai ir išplanavimas yra panašūs, o Klaipėdoje jos turi tam tikrų išskirtinių elementų.

„Mūsų parduotuvių konceptas yra pritaikomas bendrai visose Europos šalyse statomoms parduotuvėms, tad tokius parduotuvių pastatus galima pamatyti, pavyzdžiui, Ispanijoje, Vokietijoje ar Italijoje. Taip pat, statant parduotuvę, dažnai atsižvelgiama į vietos koncepciją, kurioje bus statoma nauja parduotuvė ir parduotuvės fasadas pritaikomas prie vietovės, jog harmoningai integruotųsi ir įsilietų į vietos aplinką. Šiuo metu Klaipėdos mieste veikia penkios, tradicinio koncepto, „Lidl“ parduotuvės. Šios parduotuvės pasižymi šiuolaikiška ir modernia išvaizda, taip pat patogia prekybos ir paslaugų zona pirkėjams. Klaipėdai ir jos senamiesčiui yra būdingas raudonas klinkeris, todėl ir visos „Lidl“ parduotuvės šiame mieste turi klinkerio bei raudono tinko elementų fasaduose“, - teigė ji. 

Buvo ir kičo

Buvęs vyriausiasis Klaipėdos dailininkas M. Petrulis sako, kad šiuo metu verslo ir savivaldos požiūris nėra toks skirtingas, kaip anksčiau, dėl to sutarimas dėl estetinių sprendimų randamas lengviau.

„Pradžioje tikrai buvo nelengvų dalykų, ilgainiui viskas susidėliojo, sistema atsirado, pradėjome vieni kitus suprasti ir problemų sumažėjo. 

Visokių situacijų būdavo, nes patys prekybos centrai turi tam tikrus savo principus, jų veikla reikalauja tam tikrų tūrių ir dydžių, architektūrinių charakteristikų. 

Žinoma, verslas visada elgiasi racionaliai, racionalumas lemia ir išraiškas“, - sakė M. Petrulis.

„Norfos“ tinklo savininkas D. Dundulis sako, kad veiklos pradžioje prieš ketvirtį amžiaus buvo padaryta klaidų.

„Pirmoji mūsų parduotuvė pastatyta maždaug 1999 metais. Bendrai pažiūrėjus galiu pasakyti, kad sprendimai ten nebuvo teisingi, nes per beveik 25 metus viskas labai stipriai pasikeitė, pačios medžiagos, požiūris į medžiagas, mūsų pačių požiūris“, - kalbėjo D. Dundulis.

Anot jo, veiklos pradžioje fasadų sprendimus lėmė ne tik nežinojimas, bet ir pinigų trūkumas: „Prieš dvidešimtmetį mes tikrai taupydavome kiekvieną centą, stengėmės daryti kuo pigiau, o dabar estetika yra labai svarbi.“

Jis sutinka, kad prekybininkai, kaip ir gyventojai, anksčiau nevengė kičo.

„Atgavus nepriklausomybę gyventojai statėsi sau namus su visokiais bokšteliais, kaip kokias bažnyčias, dabar tie namai atrodo, pavadinkime, nelabai skoningai.

Kičas, kurio mes irgi esame pridarę - jokiu būdu to neneigiu, kičo yra, tik ne iš karto tai supranti - jis yra labai trumpalaikis. 

Galima pridėti, pavyzdžiui, daugiau spalvų, tai turės momentinį efektą ir tam tikru metu trauks akį.

Patys geriausi - klasikiniai dalykai, jie ilgiausiai išbūna estetiškai paklausūs, klasika nesensta. Labai svarbu, kad medžiaga būtų ilgaamžė - mes jų daug išbandėme", - kalbėjo prekybos tinklo savininkas.

D. Dundulio vertinimu, „Norfa“ per visą veiklos laiką atsirinko geriausias medžiagas fasadams.

Ne grožis svarbiausia

D. Dundulio teigimu, kai kuriuos pasirinkimus dėl pastato išvaizdos riboja pastato paskirtis.

„Reikia neužmiršti, kad parduotuvė yra parduotuvė, o ne gyvenamasis namas. Ne grožis, o žmonių saugumas yra pirmoje vietoje. Be to, fasadas ne tik dėl estetikos, jis dar turi ir funkcinę dalį“, - sako D. Dundulis.

Jam pačiam patinka stiklas, tačiau jo vengia ne tik dėl saugumo, bet ir dėl pastato energetinės vertės.

„Jo negalima naudoti stogeliams, kabinti aukštai (...) Kuo daugiau vitrinų, tuo pastatas žemesnės energetinės klasės. 

Man jos gražu, bet kuo daugiau stiklo, tuo daugiau problemų žiemą dėl šalčio, o vasarą - dėl karščio, vienu atveju reikės daug vėsinti, kitu - daug šildyti“, - pasakojo D. Dundulis.

Komentaras

Gediminas Petrauskas, architektas

Prekybos tinklų parduotuvių pastatai - kaip sufleruoja pats pavadinimas, pagal prigimtį yra komercinės paskirties.

O verslo tikslas - uždirbti pelną, todėl investicijos į prekybos centrus smarkiai koreliuoja su grąža.

Tad naivu būtų tikėtis, kad kiekviena atskiro tinklo parduotuvė pretenduotų gauti architektūros premiją už integralumą į aplinką, sudėtingesnius tūrinius - kompozicinius sprendimus, kurie pastatą paverstų išskirtiniu ir nepavaldžiu laikui. 

Prekybos centras - tai komercinis objektas, skirtas sandėliuoti ir parduoti prekes, teikti paslaugas. O vieno ar kito prekybos centro pasisekimas matuojamas uždirbtu pelnu. Lietuvoje veikiančių prekybos tinklų kova nesunkiai pastebima. 

Naujų parduotuvių plėtra sparti ir reaguojanti į teritorijos virsmą bei plėtrą. Prekybos tinklai siekdami sparčios plėtros, ekonomiškumo, bei atpažįstamumo jau senokai pasuko tipinių prekybos centrų projektų keliu, kuris iki smulkmenų apgalvotas visais įmanomais pjūviais nuo ekonomijos iki psichologijos, nuo ergonomikos iki juridikos. 

Prekybos tinklų kova taip pat juntama ir per prekės ženklus bei juos reprezentuojančias spalvas, kurios lengvai atpažįstamos ir sufleruojančios, ko tikėtis. 

Tačiau ši tinklų tipizacija turi ir juodąją pusę, kai tipiniai sprendiniai perkeliami į konkretų rajoną ar kvartalą, jie puikiai veikia kaip objektas, bet visiškai neintegruojasi į aplinką ir visai neatliepia jos.

Kaip, pavyzdžiui, tipinė prekybos tinklo parduotuvė, atsiradusi mieste, prie nuostabaus vaizdo istorinio ežero ir į ežerą žiūrinti sandėlio vartais. 

Naujų tinklų siekis būti atpažįstamiems dažnu atveju įneša triukšmą į vietos koloritą, net uždominuoja aplinką ryškiais, pigiais fasadais su rėkiančiomis iškabomis, vietoje to, kad prisitaikytų prie rajono, kvartalo aplinkos, taptų bendruomenės dalimi. 

Šias bėdas būtų galima išspręsti daugiau dėmesio skiriant bendrųjų ir detaliųjų planų rengimo stadijose. 

Taip pat nereikėtų pamiršti ir savivaldybės architekto pastangų bei galimybių siekiant integralumo ir vientisumo mus supančioje aplinkoje.