Nors kartais atrodo, kad jų gamintojai jau padarė viską, jie sugeba žengti dar vieną žingsnį pirmyn ir vėl nustebinti pristatydami naujas ar dar labiau patobulintas technologijas.
Tačiau kaip jos keičia vairavimą? Ar daugiau funkcijų, išmaniųjų sistemų ir elektroninių pagalbininkų tikrai labiau padeda, o ne trukdo?
Ar įmanoma patobulinti tobulą?
Ar žinote, kad pirmasis automobilis su jutikliniu ekranu buvo pristatytas dar 1986-aisiais? Tokią funkciją turėjo „Buick Riviera“. Bet anuomet ši technologija vairuotojų per daug nesužavėjo.
Pagrindinė priežastis – nebuvo tokio poreikio. Visgi šiandien sunku įsivaizduoti modernų automobilį, kuris neturi lietimui jautraus ekrano. Kas nutiko, kad tai, kas buvo nereikalinga, šiandien tapo būtinybe?
Dėl to būtų galima „apkaltinti“ išmaniuosius telefonus. Būtent išorinės technologijos, kurios pakeitė kasdienybę, privertė į jas atsižvelgti ir automobilių gamintojus.
Kai 1986-aisiais „Buick“ pristatė jutiklinį ekraną, nebuvo kitų įrenginių, kuriems reikėtų tokio dalyko. Paprastai kalbant, savaime toks ekranas nebuvo praktiškas.
Tačiau šiandien, kai iš rankų beveik nepaleidžiame išmaniojo telefono, norime, kad jo funkcionalumas persikeltų ir į kitus daiktus, pavyzdžiui, automobilius, be kurių taip pat neįsivaizduojame savo kasdienybės.
Tam, kad automobilio ir išmaniojo telefono sąsaja būtų dar efektyvesnė, atsirado „Apple CarPlay“ ar „Android Auto“ programėlės, kurios leidžia automobilio multimedijos ekraną paversti integruotu išmaniuoju telefonu ir atkartoti jo funkcionalumą.
Iš pradžių telefonus su automobiliu jungėme laidu, vėliau atsirado dar tobulesnė galimybė naudotis belaide sąsaja. Ar galima žengti dar toliau?
Atrodo, kad galima, ir tai demonstruoja Pietų Korėjos automobilių gamintojas „Hyundai“.
Pavyzdžiui, atnaujintas modelis „Tucson“ nuo šiol turi 8 colių įstrižainės jutiklinį ekraną, prie kurio vienu metu galima prijungti jau du išmaniuosius telefonus. Bet ar tai tikrai praktiška ir reikalinga funkcija?
Automobilių apžvalgininkas ir konkurso „Lietuvos metų automobilis“ komisijos narys Justas Lengvinas mano, kad tokia funkcija turėtų tapti nauju rinkos standartu.
„Galiu pateikti pavyzdį iš asmeninės patirties, kai tai yra ypač praktiška. Pavyzdžiui, aš naudoju du išmaniuosius telefonus: vieną asmeninį ir vieną darbinį.
Labai norėčiau turėti galimybę prie automobilio prijungti juos abu, nes dabar turiu rinktis. Kitas pavyzdys: vairuotojas prijungęs savo telefoną prie transporto priemonės gali skambinti, o keleivis prijungęs savąjį – klausytis muzikos ar gauti navigacijos nuorodas.
Regis, tai nedidelis patobulinimas, bet jis tikrai naudingas“, – tokios sistemos panaudojimo pavyzdžius pateikia J. Lengvinas.
Daugiau autonomiškumo – daugiau saugumo
Kita sritis, kurioje pastaruoju metu pastebimas ryškus progresas ir kuri neatsiejama nuo automobilių naudojimo kasdienybės, – saugumas.
Kaip pastebi J. Lengvinas, pasyvusis saugumas pasiekęs ganėtinai aukštą lygį, todėl modernias technologijas pasitelkiantys gamintojai vis daugiau dėmesio skiria aktyviosioms sistemoms, kurios apskritai gali užkirsti kelią eismo įvykiui ir didina važiavimo komfortą.
Pavyzdžiui, aktyvioji nukrypimo nuo važiavimo juostos, autonominė stabdymo, aklosios zonos ar adaptyvioji greičio palaikymo sistemos, kurios naudoja kameras, radarus ir kitus jutiklius, būtent ir yra skirtos tam, kad padėtų vairuotojams išvengti sudėtingų bei pavojingų situacijų.
Skeptikai teigia, kad tokios sistemos silpnina vairuotojų koncentraciją ir įgūdžius, tačiau J. Lengvinas į visa tai žvelgia iš kitos perspektyvos.
„Vairavimas man yra didelis džiaugsmas ir vienas didžiausių malonumų, tačiau per kasdienes keliones aš naudoju adaptyviąją greičio palaikymo ar aktyviąją juostos palaikymo sistemas.
Jos tikrai padeda, leidžia nebūti tokiam įsitempusiam, mažina nuovargį. Kai vairuoji malonumui, tai yra viena, o kai vairuoji kasdieniais reikalais, galvoji apie darbą, nori daugiau atsipalaiduoti, patirti mažiau streso.
Tiems, kurie sako, kad tokios sistemos atitraukia vairuotojo dėmesį, galiu pateikti asmeninį pavyzdį. Kartą teko vykti į Estijoje esančią Pernu lenktynių trasą su automobiliu, kuris tokių sistemų neturi, ir tokiu, kuris jas turi.
Važiuojant su pastaruoju, kelionė gerokai mažiau išvargino ir namo grįžau žvalesnis. Todėl kasdienių kelionių metu jos yra naudingos ir reikalingos“, – mano J. Lengvinas.
Gamintojai taip pat stengiasi žengti dar vieną žingsnį į priekį ir dar labiau pagerinti tokių sistemų efektyvumą.
Pavyzdžiui, atnaujintas „Hyundai Tucson“ turi ne tik tokias sistemas, bet ir V2V (angl. Vehicle to Vehicle) funkciją, kuri leidžia automobiliams bendrauti ir keistis duomenimis.
Tokios sistemos dar labiau priartina mašinas prie savivaldžio vairavimo. Bet ar jos gali pakeisti žmogų?
„Pagrindinis tokios sistemos privalumas tas, kad automobiliai žino vienas kito veiksmus, todėl gali atitinkamai reaguoti į situaciją. Tai apskritai gali sumažinti eismo įvykių riziką iki minimumo.
Bet yra vienas svarbus momentas – ar ateityje gamintojai sukurs bendrą duomenų bazę, bendrą standartą, kuris užtikrins efektyvų ir kokybišką tokių sistemų veikimą?
Jei taip, autonomiškumas žengs dar toliau“, – prognozuoja automobilių apžvalgininkas.
Nors šiandien gyvename aukščiausią technologinį tašką pasiekusiame pasaulyje, rytoj žengsime dar vieną žingsnį tobulumo link, kurio ribų – nėra.
Automobilių gamintojai stebins naujomis junglumo galimybėmis, stengsis išnaudoti moderniausias technologijas, duomenų apdorojimo ir apsikeitimo galimybes, kad dar labiau padidintų saugumo lygį.
Todėl galima prognozuoti, kad artimiausiu metu būtent šios sritys sulauks dar daugiau dėmesio ir pateiks naujovių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą