Iš ūkininkų gyvenimo: vieni lieja pieną, kiti – apmaudą

Nesąžiningus veiksmus pasiūlė drausti

„Tai sveikintina iniciatyva, bet vargu, ar ką pakeis“, – abejojo Pryšmančių kaime ūkininkaujantis Mindaugas Šukys. Anot jo, išdalinami arba išpilami pieno kiekiai gali būti lašas jūroje, palyginus su tomis tūkstantinėmis tonomis, kurias perdirba įmonės.

„Situaciją valdo perdirbėjai, pieno turi daug, ir jiems visiškai vienodai šviečia, kas kokias akcijas kur rajonuose organizuoja“, – sakė M. Šukys.

Jis pats laiko apie 40 karvių, pieną parduoda bendrovei „Rokiškio pienas“. Vyrą nuliūdino žinia, kad už litrą jau begaus apie 23 ar 28 centus – žodžiu, nė 30-ies centų, nors prekybos centre 2,5 proc. riebumo pienas kainuoja 1,69 euro.

Išgirdęs, kad Žemės ūkio ministerija paruošė pienininkų „gelbėjimo paketą“, Mindaugas teigė, jog ir anksčiau buvo ne vienas bandymas „gelbėti“, tačiau iš to nieko gero.

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija, kurios valdybos narys Mindaugas yra, patobulino Pieno įstatymą ir nesąžiningus veiksmus perkant arba parduodant žaliavinį pieną siūlo drausti.

Projektą asociacija pateikė tvirtinti Seimui, tačiau keleri metai jis tūno nejudinamas valdininkų stalčiuose.

Senasis įstatymas, kuriuo remiantis dabar yra superkamas pienas, anot pašnekovo, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Asociacija pageidauja, kad pieno gamintojai nebūtų skirstomi į grupes ir kad perdirbėjai supirkimo kainomis nemanipuliuotų, kaip dabar, kai „didiesiems“ moka, tarkim, 30 centų už litrą, „mažiesiems“ – 15-a.

Be to, svarbiausia, sutartyse turi būti įtvirtinti baziniai pieno rodikliai, nurodoma konkreti pieno kaina ir atsisakyta už lojalumą, akių spalvą ar dar už ką nors mokamų priedų, kuriuos esą kaip nori, taip vynioji ir niekam neatsiskaitai.

Paklaustas, kokia bazinio pieno kaina šiandien ūkininkus tenkintų, M. Šukys svarstė, kad neblogai būtų 40 centų. Kai dabar neduoda nė 30-ies, tai – „kilpa ant kaklo“, planai ūkį plėsti, modernizuoti, statytis naują fermą žlunga. Ne be reikalo daugelis ūkininkų pieno ūkių kratosi. „Nes tai yra didžiulis vargas, ir, jeigu vien tik savo darbą tematai, negauni grąžos, tai kam tada vargti?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Bankų daugiau „nemaitins“, bet aukcionas – gerai

Su vyru Justinu pienininkystės ūkį 35-erius metus Imbarėje kūrusi ūkininkė aktyvi kaimo bendruomenės narė Gražina Selkauskienė teigė apie pasitraukimą taip pat mąstanti.

„Metai vis bėga į priekį, jėgos nebe tos, darbininkų už algą neprisiprašysi, kaime jų tiesiog nėra, o, jei ir yra, – kam vargti, juk galima iš pašalpų gyventi. Mes laikom per 60 karvių, patiems jas reikia melžti, patiems veršiukus girdyti...“ – kalbėjo ji.

Žemdirbių protesto akcijai Gražina pritaria, o dalyvauja, kaip išmano. „Per dieną melžiam po 1,5 tonos pieno, kas antrą dieną po 3 tonas į srutų rezervuarą supilti netelpa, o patiems pieną išvežti į miestą neturim sąlygų.

Tad, vyras sako, bent savo veršiukus, kurių dabar 20, pagirdykim. Taip ir darom. Be to, dalį pieno išsiveža sūnus, auginantis mėsinius galvijus“, – pasakojo ūkininkė.

G. ir J. Selkauskai pieną pagal sutartį parduoda „Pieno žvaigždėms“, už litrą bendrovė žada 27, anksčiau dar mokėjo 30 centų. „Kai aš per žinias išgirdau, jog Žemės ūkio ministerija kaip pagalbą pienininkams siūlo lengvatinę paskolą, tariau sau: na, jau ne, gal bankų daugiau nemaitinsim, gal užteks?

Vieną paskolą, ne lengvatinę, ir taip pasiėmę turim“, – atviravo imbariškė. Užtat ministerijos sprendimas leisti prekiauti žaliaviniu pienu aukcionuose, sakė, būtų geras – pieno kainas galėtų stebėti realiu laiku, o ne po mėnesio.

Prekybcentrius ragina apeiti

„Aš irgi su mielu noru pieno įpilčiau veltui – kad tik žmonės būtų vieningi, neitų į prekybcentrius pirkti“, – apmaudą liejo nuo 1994-ųjų taip pat Imbarės kaime ūkininkaujanti Aldona Matevičienė.

Anksčiau su vyru jiedu laikė 45 melžiamas karves, net pabandė lieti sūrius, šviežią pieną vežti ir parduoti turguje.

Tačiau, anot pašnekovės, jei neparduodi įmonėms, tau užkertamas kelias parduoti kitur. Kaipmat atsiranda biurokratinių barjerų: būtina vesti buhalterinę apskaitą – kiek ko pardavei, kiek nepardavei, produkcijai vežti į turgų reikalaujama uždarų konteinerių...

Prieš keletą metų likusi našlė, Aldona beveik visas karves išpardavė, pasiliko 8-ias. Dabar „Rokiškio pienas“ už litrą pieno jai, sakė, moka išvis „ant juoko“ – po 17 centų.

Moteris keliasi 4 valandą ryto, nes 6.15 val. jau atvažiuoja pieno supirkėjų mašina. Iki to laiko turi suspėti pieną atvėsinti. „Kadangi karves melžiu į pieno liniją, kaskart privalau ją išplauti, užtikrinti švarą.

Vandeniui pašildyti boileryje eikvojasi elektra, už kurios kilovatvalandę „Ignitis“ po 64 centus man pagal naują sutartį „uždėjo“.

Sakykit, kaip gyventi, kai pensija 260 ir dar keli eurai už našlystę?“ – svarstė ji. Kai kurie sunkiai besiverčiantys seniūnijos gyventojai gaunantys labdaros produktų, tačiau Aldona niekada jų neprašiusi.

„Esu kaip višta, kuri pati tą savo grūdą nori išsikasti. Kai kurios tokio amžiaus mano draugės nedirba, daugiau ilsisi, o aš, va, lupu ir lupu savo ūkyje“, – kalbėjo pašnekovė.

Kooperatyvo nariams geriau, bet ne pyragai

Imbarės kaime ūkininkaujanti, per 30 karvių laikanti Viktorija Raveikienė dėl mažų kainų nuo šio lapkričio atsisakė pieną parduoti „Pieno žvaigždžių“ bendrovei. „Dabar esu kooperatyvo narė.

Vasarą už pieną labai gerai mokėjo – 47 centus už litrą gavau, bet, žinau, kad ir kooperatyvas kainas sumažino, tiksliai nežinau, bet turbūt 30-ies nesieks“, – sakė ji.

Kalnalio ūkininkas Ramūnas Žilinskas situaciją pieno sektoriuje įvertino kaip tragišką. „Esu pasipiktinęs, klaustukas, ar išliksim“, – sakė 60 karvių laikantis vyras. Jis taip pat yra kooperatyvo narys, nuo vasario už litrą pieno jam žadama 25,5 cento kaina.

Anot Ramūno, Žemės ūkio ministerijos reali parama pieno ūkiams būtų gerai, tačiau esą bėda ta, kad valdžia daug šneka, o konkrečiai nieko nedaro: rėmimo programų prikurta daug, bet jos neveiksmingos. Paklaustas, kokią ateitį mato, ūkininkas neslėpė apmaudo:

„Medis, ant kurio sėdi perdirbėjai ir prekybininkai, jau gerai apgenėtas, tuoj liks vienas kamienas“, – sakė jis ir palygino: situacija primena laikus, kai Lietuvos padangėje atsirado maximos, ir smulkieji prekybininkai turėjo pasitraukti. Ūkininko manymu, išlikę stambieji pieno ūkiai gyvuos, jiems bus skiriamos adekvačios paramos, o tada ir visos kalbos apie sunkumus pieno sektoriuje nurims.