Šis klausimas pateikiamas įvairiomis formuluotėmis, formomis. Vieni klausia retoriškai (nes mano patys žiną atsakymą), kiti – tarsi privačiai (matyt, tikisi, kad atsakydamas atskleisiu kokią nors paslaptį arba sąmokslo teoriją), treti prašo garsaus ir viešo atsakymo (gal norėtų, kad atsakymas mane priverstų politikuoti, tvirtu balsu iškoneveikiant tuos politikus, kurie pasisakė prieš branduolinę energetiką).
Tačiau visiems ir visada atsakau daugmaž vienodai. Nors poteksčių šiame reikale, kaip ir kitur, yra velniškai daug, tačiau paprasčiausiai atsakyčiau: „Ne.“ Pamėginsiu paaiškinti.
Nepaisant patikrintos praktikos, kad branduolinės jėgainės paprastai pastatomos apytikriai per dešimtmetį, teoriškai galėtume tikėtis, kad 2022 m. būtume šventę Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų bei instaliavimo pabaigą. Bent jau matę ją horizonte plika akimi.
Sąmoningai čia nepateikiu antiprielaidos pavyzdžio Suomijoje, kur Olkiluoto jėgainės III bloko statybos, kurias buvo numatyta užbaigti dar 2009 m., greičiausiu atveju gali būti užbaigtos šiemet. Nes japonai, kurių technologiją VAE buvome apsisprendę pirkti, – ne europiečiai.
Tačiau kitos problemos, kurios buvo mažiau pastebimos už mūsų pačių tūpčiojimą, buvo daug labiau komplikuotos. Anais – aktyvių svarstymų apie VAE – laikais turėjau progą paklausti oficialių Japonijos pareigūnų, ką jie laiko silpniausiu VAE projektu.
Gavau atsakymą – [silpniausias] aspektas keturšalė („Hitachi/GE“, Lietuvos, Latvijos ir Estijos) partnerystė. Nei mes patys buvome įtikėję VAE projekto sėkme, nei estų su latviais nepavyko tuo įtikinti.
Dar vienas svarbus – labiau ekonominis – niuansas. Būsimoji elektrinė turėjo veikti pagal suomių išrastą „Mankalos modelį“. Kai jėgainėje pagaminta elektra rinkoje prekiauja ne VAE operatorius, o jos akcininkai.
T. y. pagal turimų akcijų proporcijas jie visi turėjo gauti VAE pagamintos elektros kiekį už savikainą ir mesti ją į biržą bei pelningai parduoti. Tačiau kainos biržoje tuo metu buvo tokios žemos, kad nė vienas potencialus VAE akcininkais ten negalėjo nė sapnuoti bent minimalios verslo maržos. Neteko girdėti nė vieno orakulo, kuris prieš dešimtmetį būtų bent mėginęs įspėti, kad šiandien kilovatvalandės kaina biržoje sieks daugiau nei 60 euro centų.
Norint išvengti šių nesklandumų, trims Baltijos šalims prieš dešimtmetį buvo būtina susitarti ir atsisakyti elektros rinkos ir planų stoti į Šiaurės šalių elektros biržą „Nord Poool“. O kaip šiai trijulei apskritai pavyksta susitarti bet kokiu klausimu – praktika labai gerai parodo.
Jeigu tikrųjų pranašų būtų atsiradę, įvertinant mūsų politikų bei atitinkamų aktyvistų užsispyrimą dėl suskystintųjų dujų terminalo, galima būtų sakyti, kad tuos pranašus VAE projekto nekentėjų minia būtų trypte sutrypusi.
O jeigu dėl tokių mūsų visuomenę supriešinusių veiksnių kaip COVID-19 profilaktika, LGBT+ partnerystė, Stambulo konvencija ir t. t. Dar būtume pridėję VAE, ar prieš keletą metų neturėtume perpildytos priešiškumo taurės, už kurios briaunos – kažkas panašaus į pilietinį karą?
Todėl dabartiniai svarstymai apie tai, kokią įtaką elektros rinkai galėjo turėti atominė elektrinė Visagine, prašau man atleisti, yra tik griaudėjimas, pasinėrus po vandeniu.
Toks veiksnys, įterpiamas į šiuolaikinę diskusiją, neturi reikšmės. Nes negalima imti domėn to, ko nėra, nebuvo ir greičiausiai negalėjo būti tikrovėje. Dėl išvardytų ir daugelio kitokių priežasčių.
O dėl elektros rinkos verpetų beigi ratilų yra keletas pasirinkimų – susitaikyti, imti taupyti, racionaliau vartoti energijos išteklius arba sėsti ir imti kurti konceptualius pokyčius, reformuojant nusistovėjusią padėtį.
Dar prieš keletą metų protingiausi energetikos sektoriaus ekspertai visa gerkle šaukė – pigios energijos laikai baigėsi.
Lietuvoje tą tiesą galima buvo patirti tais laikais, kai daugelis mums įprastų dalykų ėmė kainuoti tiek, kiek jie kainuoja laisvajame pasaulyje. Tačiau sutikite – net žinojimas apie tai, kada apskaitos skaitliukas ima suktis, elektros jungiklio siekiančios rankos nepatiria būtinų refleksijų... Deja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą